1-800-DAINAD

Amerikiečių smogikas Amir Alexander jau porys taps tuo, kuris pakvies į ilgąjį „Sūpynių“ savaitgalį. Vienas pirmųjų vardų scenoje „Daugiau“ kartu turėtų tapti ir viena festivalio puošmenų – bent jau klausant dviejų, trijų, keturių valandų ilgumo jo setus, kupinus Čikagos, Detroito, geto, rūgšties ir kitų šoklių reikalų, formuojasi tokia išankstinė nuomonė. Amir savo veiksmus argumentuoja ir darbais studijoje, ir žodžiais – tai artistas, žinantis savo vertę ir nesigėdinantis apie ją priminti. Įdomu buvo pabendrauti, belieka nepraleisti festivalio starto kur nors prie palapinės!

Dešimt metų planuotą vizitą į Barseloną birželio įkarštyje kartu su dešimtimis tūkstančių bendraminčių kiek pakoregavo prancūzų streikuotojai, bet net ir susiaurintas planas pavyko. Juk Barselona švenčia apskritą parą. Festivalio „Sonar“ metu, ir prieš, ir po – ypač.

Sezonui kaistant ir headlineriams išryškėjus metas pakalbėti apie antrą pagal esmingumą po muzikos festivalio elementą – lankytojus. Nors pagal skambesį, lokaciją, kainą ir daugelį kitų faktorių vienodų festivalių Lietuvoje rasi nedaug, ju dalyvius gana nesunkiai galima suskirstyti į klases.

Visai neseniai publikavau ilgą posėdį su Žygiu – MC Mesijumi. Apie „Paskutinį repo albumą“, pristatytą gegužės pabaigoje, posėdyje nemažai prikalbėjome, be abejo, tai buvo paties Žygio mintys apie albumą. Aš tik kvestionavau, ar tai nebus paskutinis jo, kaip reperio, leidinys.

Anna Hanna yra techno moteris iš visų didžiųjų raidžių. Kai atsiuntė man miksą ir įsijungiau jį devintą ryto, net buvo kilęs noras užsitraukti užuolaidas – tokia naktis sruveno iš kolonėlių. Ir taip jau yra visuomet, kai ši Vilnių pamilusi (netikėta, bet malonu) maskvietė užima poziciją prie grotuvų. Poziciją, kurios, jei galėtų, gal ir visai neapleistų.

„Sūpynės“ kasmet supa vis aukščiau (nors scenos vadinasi dar ir „žemiau“, „daugiau“ ir „mažiau“). Šiemet Pakretuonėje laukiu krūvos muzikinių susitikimų tarp medžių, ant vandens ir kažkur žolėje. Vienas iš žemesniosios scenos svečių – tarp techno ir ambient daug įterpti sugebantis rusas Nocow. Jis man įdomus ne vien dėl to, kad bendradarbiauja su absoliučiu šalies čempionu Lapti. Apie save pasakoja glaustai, bet giliai – norėčiau tikėti, kad toks bus ir svečio pasirodymas festivalyje. Jau per Jonines.

Dežavu. Stipriau ir užtikrinčiau (taip pat ir gausiau) šiemet vasarą pasitiko „Loftas Fest‘13“, bet, kaip ir kiekviename vietos ir pagrindinės minties nekoreguojančiame festivalyje, pasikartojimų čia buvo labai daug. Iš esmės laiką praleidau taip pat neįpareigojančiai smagiai, kaip pernai – daug pažįstamų, daug kalbų, daug juokų, picos ir alaus, na, tik muzikos MAN ir MANO galėjo būti daugiau, bet tai aš žinojau iš anksto.

Blogai neklasifikuojami kaip žiniasklaidos vienetai, taigi galiu nesibaimindama vartoti alkoholinių gėrimų pavadinimus. Už reklamą man taip pat niekas nei moka, nei nemoka, tad ištrinti jų iš tekstų bei pavadinimų „iš principo“ taip pat nėra reikalo. Liaudyje puikiai pažįstamas kaip Džekas viskis (labiau burbonas, bet gamintojai šio termino vengia) visame pasaulyje myli indie roką, taip pat ir Lietuvoje.

Festivaliai yra vienas geriausių žmonijos išradimų. Dvi ar daugiau parų tu ilsiesi nuo sienų, stogų, automobilių, bendradarbių, vargų, poilsio ir kitų buitinių trukdžių. Ilsėtis padeda draugai ir muzika, ir tai yra visų festivalių (na, „Sonar“ ir „Loftas Fest“ bei kitų miestiečių – tik iš dalies) formulė. Bent kartą per vasarą ja pasinaudoti yra privaloma, o šiemet tų kartų Lietuvoje, atrodo, bus per daug. Ir lankytojams, ir organizatoriams.

Ir vėl savaitgalis ketvirtadienį pradėtas, tik šįkart iki šeštadienio nebeištempiau. O būtų buvęs simboliškas painiai trumpas maršrutas nuo „Ministry of Echology“ iki „Dubenėlio“.

Žygį, visą sergantį, jo palėpėje aplankiau iškart po klipo „Nelieskit mėlynojo gaublio“ premjeros „Skalvijoje“. Buvo pati žiemos pabaiga, pokalbis vyniojosi kažkaip siurrealiai – gal dėl Mesijaus temperatūros, gal dėl asmenybės. Visiškai priartėjus „Paskutinio repo albumo“ premjerai (šį penktadienį!) metas viską paviešinti.

Antradienis buvo „Lofte“, ir šįkart, turiu pripažinti, 4 su puse valandos jame prailgo ne taip baisiai, kaip stebintis apdovanojimais „T.Ė.T.Ė“.

Atsakymas į mįslę pavadinime labai lengvas – savaitgalis. Neabejoju, kad artimiausius tris mėnesius tai taps įpročiu ir aikčiojimų nebekels. Kol kas nuogos blauzdos, pledai, strazdanos ir jokių rankovių yra fantastika.

Benua yra toks geras ir toks patyręs didžėjus, kad tai, jog iki šiol nesisvečiavo mano bloge, yra kažkokia klaida. Taip jau nutinka, bet šiandien jis čia. Ir, kai karštis nuslūgs ir saulė nusileis, bus pats metas pasinerti į jo miksą. Ne veltui „Kelialapis“.

Dar vienas rytas, dar vienas pranešimas spaudai pašto dėžutėje. Galvojau, bus eilinis geriausių ir karščiausių romanas, bet turinys visai saulėtai nuteikė. Nida!

Jurgos albumas „Breaking the Line“, metų prodiuserio apdovanojimas „M.A.M.A“, 8 metai su Jazzu, audiovizualiniai eksperimentai, tango, analoginė fotografija... Jei Leon Somov išvyktų atostogų į negyvenamą salą, turbūt ir ten rastų ką sukomponuoti ar net įrašyti.

Penktadienį formulė renginiuose buvo maždaug tokia. Lauke – 60%, prie baro – 30%, šoka – 10%. Generalizuoju, bet tendencija tik stiprės. Beliko atidaryti „Vasaros terasą“, ir klubai pamažėle išeis atostogų. Ar bent jau sumažins apsukas iki minimumo, jei to dar nepadarė. Kaip ir kasmet.

Tai ne muzika ir ne šokiai, tai – stiprus visaapimančio vieno asmens talento įrodymas. Kad Shidlas moka repuoti ir regiuoti, jau seniai žinome. „Šventinis bankuchenas“ gi yra visų pirma kreivo veidrodžio projektas, kuriame atrandame jei ne save, tai kaimynus, bendradarbius ir ypač buvusius klasiokus.

Neseniai sakiau, kad eičiau Elenos (Umiko, „Dubenėlis“) klausyti, net jei ji black metal grupėje dainuotų. Lygiai taip pat ir su Giedre Kilčiauskiene. Jos balsas man yra puikus, jis lygiai taip pat puošia ir elektroniką, ir gyvais instrumentais atliekamą muziką.

25 metai scenoje – tai jau visos sidabrinės vestuvės. Tuomet dar tik būsimas duetas „Cassius“, pradėję nuo muzikos prancūzų reperiui MC Solaar, rimtesnių darbų ėmėsi tik 1996-aisiais. O kuo susijęs projekto pavadinimas ir 1999-ieji, bet kuriam, diskotekose klibančiam daugiau nei penkmetis, turbūt nebereikia priminti.