Kangding Ray: „Vaizdai man – įrankiai, kuriuos naudoju konceptualizuodamas idėjas“
Tokios sąvokos, kaip „medijų menas“ ir „audiovizualinis pasirodymas“ šiandien kelia nemažai diskusijų – būtent todėl ypač aktualus yra dešimtasis Kaune vykstantis festivalis „Centras“. Viena svarbiausių jo ašių taps paroda „Remediacija“, vyksianti nuo pat festivalio pradžios iki pabaigos ir apžvelgsianti medijų meno raidą Lietuvoje, taip pat šiemet, apvalaus skaičiaus proga, programą puošia ir ne vienas ryškus, čaižus bei aktualus muzikos pasaulio vardas.
Tarp spalio 23-ąją audiovizualinėje festivalio naktyje klube „Lizdas“ pasirodysiančių atlikėjų – Berlyne gyvenantis buvęs architektas prancūzas Kangding Ray, kurio muzika ne vienerius metus pasauliui transliuojama iš patikimo Carsten Nicolai ir kolegų įkurto eksperimentinės muzikos kanalo „Raster-Noton“. Apie santykius su leidykla, kurioje pasirodė jau keturi jo albumai, vaizdais, Berlynu, kokybe, techno – iškart po pirmąjį mano klausimą David Letellier iliustruojančio video.
Šią vasarą festivalyje „Berlin Atonal“ kartu su škotų post rock grupės „Mogwai“ nariu Barry Burns pristatėte projektą SUMS. Ar tai – vienkartinis įvykis, ar planuoji jį pristatyti ir kitose lokacijose?
SUMS sukūrėme „Atonal“ užsakymu, bet taip, pasirodymą kartosime tam tikruose renginiuose. Kitą savaitę grosime Italijoje, po Naujųjų suplanuota Australija ir dar keletas pasirodymų.
Ar darbas su Barry buvo lyg grįžimas prie savo muzikinių šaknų?
Taip, būtent. „Atonal“ pakvietė mane sukurti kažką ypatingo, tad sumaniau, kad norėčiau savo šiandien kuriamą muziką susieti su praeities įtakomis. Daug laiko anksčiau, iki pasinerdamas į elektroniką, praleidau su „Mogwai“ muzika, tad padirbėti su Barry tikrai norėjau.
Buvo sunku jį įkalbėti?
Visai nesudėtinga. Jis žinojo mano muziką, nes, pasirodo, jo žmona visai mėgsta paklausyti Kangding Ray.
Lietuvoje tave išvysime medijų meno ir muzikos festivalio „Centras“, kuriame itin svarbi ir vizualioji sritis, renginyje. Kaip einant laikui keitėsi tavo santykis su vaizdine muzikos puse?
Aš vis dar nesu tikras, ką tai reiškia. Į muziką atėjau iš vaizduojamojo meno pusės, studijavau architektūrą, tad, be abejo, viskas, kas vizualu, man svarbu. Vaizdai man – įrankiai, kuriuos naudoju konceptualizuodamas idėjas. Visgi dar nesu įsitikinęs, kaip visa tai geriausiai panaudoti gyvo pasirodymo metu. Vizualizacijas pridedu, kai jos tinka erdvėje, kontekste. Žinoma, festivalis – tam gera vieta.
Klubuose kartais vietos šiems sprendimams apskritai nėra – ir gerai. Tiesą sakant, su vaizdu situacija klubuose dažnai liūdnesnė, nei su garsu – prastesnės ir technologijos, ir darbuotojų požiūris į tai. Dažniausiai prieš pat renginį pakabinamas projektorius, ir tiek. Manau, reikėtų tam skirti daugiau laiko ir žinių.
Kartais vaizdai atitraukia žmonių dėmesį nuo garsų…
Taip, būtent todėl tokie klubai, kaip „Berghain“, jų atsisako. Juk iš tiesų tokia erdvė yra tinkama pailsėti nuo vaizdinės informacijos, kuri TV, reklamų ir interneto pagalba atakuoja mus kasdien.
Ar manai, kad į tavo pasirodymus žmonės ateina analizuoti ir gilintis, ar visgi pailsėti ir atsipalaiduoti?
Viskas priklauso nuo konteksto. Techno klubuose žmonės nesiilsi, kaip tik, save išreiškia gana intensyviai.
Kalbant apie mano muziką, nesu tikras – aišku, yra skirtumas, ar jos klausai namie, ar klube. Bet negaliu prognozuoti, ką žmonės su mano kūryba veiks. Grodamas matau, kad jie šoka, nuotaika nėra labai introspektyvi. Visgi tai – techno.
Kaune mano pasirodymas šiek tiek skirsis nuo įprastinių. Atsivešiu daugiau sintezatorių, techno bus mažiau, bet vietų įsiklausymui – daugiau. Visuomet bandau adaptuoti savo kūrybą kontekstui.
Daug laiko praleidi įrašinėdamas bei poliruodamas savo kūrinius. Visgi nemaža klausytojų dalis juos stream’ina, dažnai ir per pačias pigiausias ausines. Ką apie tai manai?
Na, tai jų problema, ne mano. Tikrai nepradėsiu dirbti kitaip vien dėl to, kad žmonės patys pasirenka prastą atkūrimo kokybę. Atiduodu savo muziką aukščiausiame lygyje, nes taip ir turi būti. Tai – mano pareiga ir pagarbos klausimas. Noriu gerbti savo auditoriją, nes tikiu, kad joje yra tokių, kuriems garso ir jo atkūrimo kokybė yra svarbi. Nekalbu apie garso švarą – jis gali būti net labai purvinas, bet gilus, išieškotas, detalus.
Norėčiau tikėti, kad kuriu muziką ne tik šiandienai, kad ji išliks aktuali ir po dešimtmečio. O tuomet mp3 sistema gali būti išnykusi, galbūt valdys lossless formatai.
Ar tau svarbu, kad tavo muzika būtų įrašyta vinile?
Oi, ne. Pats dievinu šį formatą, bet nieko neturiu ir prieš skaitmeną. Mėgstu vinilo įrašų klausymo procesą, bet klausau ir tikrai daug skaitmeninių įrašų.
Jau daugelį metų neblėsta tavo ir „Raster-Noton“ simpatijos – su Carsten Nicolai susipažinai dar dirbdamas architektu, ar ne? Niekad nebandei paieškoti laimės kitose leidyklose?
Dirbu ir su „Stroboscopic Artefacts“ – ši kompanija labiau techno, bet taip pat eksperimentinė. Ir tai vienintelės leidyklos, su kuriomis bendradarbiauju. Tai vėlgi padeda išlaikyti man priimtiną balansą tarp eksperimentinės muzikos ir techno. „Raster-Noton“ – mano namai, jie manimi patikėjo pačioje pradžioje ir pasitiki dabar, o aš – jais. Noriu ir toliau dirbti kartu. Tiesa, kitoms kompanijoms duodu remiksų.
Esu skaičiusi, kad nesi didžėjus. Bet, atrodo, pastaruoju metu juo tapai? Va, ir miksą S13 portalui įrašei.
Taip, ir sulaukiu vis daugiau kvietimų būtent DJ setams. Daugelyje vietų jie tinka labiau už gyvus mano pasirodymus – va, kitą savaitę vėl grosiu „Berghain“. Tokiuose klubuose paprastai vynioju kokias 4 valandas.
Iš plokštelių?
Ne, groju skaitmena. Mano setai hibridiniai – iš kompiuterio leidžiu loopsus, bet naudoju ir ritmo mašiną, sintezatorius – taip galiu kūrinius gyvai remiksuoti. Lyg atviras DJ setas su gyvo pasirodymo elementais.
Skamba kaip tau nauja ir dėl to jaudinanti išraiškos forma.
Tikrai taip! Tokie DJ setai ir gyvi pasirodymai – geras balansas.
Kad jau paminėjai „Berghain“… Kiek žinau, į Berlyną atvykai ne dėl vakarėlių, o studijuoti architektūros. Kaip atradai klubų kultūrą?
Na, sunkoka būtų jos neatrasti Berlyne! Atvykau 2001-aisiais, tuomet miestas buvo purvinesnis, nei dabar, klubai nesipuikavo „Funktion-One“ garsu, daug renginių vyko skvotuose, vešėjo „pasidaryk pats“ kultūra, masteliai buvo mažesni. Eidavau į breakcore renginius, jie ir kiti pogrindžio įvykiai ir buvo tai, nuo ko pradėjau pažintį su klubine kultūra.
Koks tavo mėgstamiausias Berlyno parkas?
Hmmm… turbūt Tempelhofer Feld, buvęs oro uostas. Tai – didžiausia saugoma urbanistinė teritorija Europoje, ir tokia ji tapo demokratinio balsavimo dėka – žmonės tiesiog nenorėjo, jog šie plotai atitektų nekilnojamojo turto vystytojams, ir savo valią viduryje miesto turėti laisvą erdvę aiškiai pademonstravo. Man tai – kuo puikiausia berlynietiškos utopijos išraiška. Ten leidžiama viskas, išskyrus motorus. Gali žaisti su gamta, vėju – todėl parke tiek daug aitvarų. Žmonės augina daržoves… Tikrai gražu. *
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS