Nuolatinis grupės „Efterklang“ virsmas
Sutapimų virtinė – praėjusiame žurnalo N WIND numeryje kalbindama danus „WhoMadeWho“ minėjau ir susitikimą su jų tėvynainių „Efterklang“ nariu Rasmus Stolberg. Šįkart akiratyje – pastaroji grupė ir pats Rasmus. Keturių išskirtinių albumų autoriai lapkričio 14-ąją vilniečiams pristatys visiškai naują savo programą – koncertas uždarys iš Kauno į sostinę perkeltą meno festivalį „Insanitus“.
Savo visuomet išskirtiniuose tiek bendrame, tiek „Efterklang“ kontekste albumuose danai jau murkdėsi vokalinėse post rock pelkėse, flirtavo su elektronika ir pop, kartais intrigavo, kartais buvo visiškai tiesmuki ir visuomet kūrė šį tą daugiau nei dainas. Gal galima tai vadinti muzikiniais pasakojimais? Pastarąjį žodį pavartojau tikrai ne be reikalo.
Susitikimui su skandinavais rekomenduoju ruoštis peržiūrint filmą „Piramidos vaiduoklis“ – juosta apie kelionę į visų pamirštą žemės lopinėlį Šiaurėje gimė įrašinėjant 2012-aisiais išleistą kol kas naujausią „Efterklang“ albumą. Tiesa, tai tik nedidelė dalis to, ką per 15 metų sukūrė, patyrė, atrado ar net išrado grupė. Niekuomet nesikartojantys ir visuomet stebinantys. Visų pirma save.
Rasmus Stolberg
Jonas Bang
Rasmus Stolberg
Vos prieš porą mėnesių matėmės Vilniuje. Kokie įspūdžiai išliko po apslankymo mūsiškėje muzikos savaitėje?
Visiškai nurovė stogą „Loftas“, jo atmosfera ir aplinka. Tikrai stebuklinga vieta. Patiko ir pati koncertų erdvė, bet dar labiau – elementai aplink ją. Žaidžiau šachmatus gigantiškomis figūrėlėmis ir pralaimėjau tikrai nelabai blaivaus proto piliečiui, patiko ir meno galerija bei nedidelis rūsys, kuriame didžėjai mane išlaikė iki pat ryto. Visas kvartalas, instaliacijos ir nutikimai priminė man Terry Gilliam filmą „Brazil“, sukurtą dar 1985-aisiais.
A, taip pat man labai patiko Franko Zappos statula ir jos atsiradimo istorija! Puikus pavyzdys, kaip iš pirmo žvilgsnio naivi idėja gali išaugti į kažką svarbaus, kuo galima didžiuotis.
Meno festivalio „Insanitus“ pabaigtuvėse grosite su suomiu perkusijos meistru Tatu Rönkkö. Kaip prasidėjo jūsų kūrybinė draugystė?
Tiesiog pakvietėme jį į koncertinę „Efterklang“ grupę (pagrindinė ir nuolatinė kolektyvo sudėtis – trys asmenys, bet pasirodymuose bei įrašuose juos lydi ir daugiau muzikantų, – D.D. past.).
Nuo 2012-ųjų lapkričio iki šių metų vasario drauge sugrojome per 100 koncertų, bet tai buvo „Efterklang“ kūryba. Projektas „Tatu Rönkkö + „Efterklang““ – tai nauja muzika, kurią parašėme jau keturiese. Nuo nulio. Iš esmės – nauja grupė.
Tatu Rönkkö + Efterklang
Maarit Kytöharju / Our Festival
Tatu Rönkkö + Efterklang
Mėgstu labai daug Skandinavijos atlikėjų. Kaip manai, kodėl šiame regione tiek daug talentų?
Manau, kiekvienoje šalyje yra daug talentingų atlikėjų. Tiesiog reikia jų ieškoti. Visuomenė, o ir žiniasklaida, linkusios nepastebėti nuostabių dalykų. Išsirengus į paiešką svarbu prisiminti, kad įvairių kraštų muzika neturi skambėti taip pat. Ir neverta nuolat klausyti tokios pačios muzikos.
Su kitais dviem „Efterklang“ nariais Mads ir Casper esate pažįstami nuo vaikystės. Kartu augote?
Su Mads susipažinome dar darželyje. Penktoje klasėje jau įkūrėme pirmąją savo grupę. Kiek vėliau susipažinau su Casper, tuomet nusprendėme muzikuoti drauge, beveik iškart pakvietėme prisijungti ir Mads. Tai buvo prieš 16 metų. Net galva svaigsta ėmus galvoti apie tai, kiek laiko jau kuriame kartu.
Danija, socialinės gerovės šalis, atrodo kaip labai patraukli vieta kūrėjams. Ar turėjai galimybę visą savo laiką skirti muzikai, ar teko dirbti ir ne itin vaizdingus darbus?
Ne, Danija nėra stebuklų šalis, kurioje menininkams nereikia dirbti. Tiesa tai, kad čia yra įvairių galimybių ir programų, remiančių meną, bet jei nori ko nors pasiekti, dirbti turi labai daug. Ilgus metus mes visi dirbom ką nors kito tam, kad pragyventume – telemarketingo srityje, darželiuose, o man teko paplušėti ir nacionalinėje arenoje Kopenhagoje. Futbolo fanatams pardavinėdavau alų ir dešrainius. Tai buvo dažniausiai baisi patirtis.
Kaip manai, ar klausydami „Efterklang“ žmonės įsivaizduoja tuos pačius dalykus – bent jau temas? Ar tikitės, kad jie perskaitys tarp natų dėliojamas jūsų užuominas?
Beveik viskas, ką sukuriame, skirta laisvoms klausytojo interpretacijoms. Nemanau, kad vaizdiniai kyla vienodi, bet tikrai gaima dalintis bendru jausmu, kai muzikos klausaisi drauge su kitais.
Jus pristato kaip indie rock kolektyvą, bet prideda ir synth pop, dark wave dream pop etikečių – tai išties labai platus žanrų spektras. Gal laikas būtų įvesti naują žanrą – „Efterklang“?
Nuostabi idėja. Asmeniškai man žanrai nerūpi ir aš jų nesuprantu. Manau, dažniausiai šios etiketės nereikalingos.
Daugelis žurnalistų mėgsta klausinėti menininkų apie įkvėpimą. Dažniausiai skaitau labai panašius ir todėl nuobodokus atsakymus – gamta, kinas, aplinkiniai žmonės... Kodėl tie atsakymai tokie panašūs? Ar mus visus įkvepia tas pats?
Pritariu tau. Manau, taiklesnis klausimas būtų ne „Kas tave įkvepia?“, o „Kas atsitinka įkvėpimo momentu?“. Tai tikrai labai įdomu. Akimirka, kai trenkia įkvėpimas, o galvoje gimsta idėja. Kibirkštis. Kas tai?
Ar esi norėjęs atsidurti kito asmens vietoje? Bent vienai dienai?
Norėčiau dienai ar dviem apsilankyti amerikiečių menininko Van Dyke Parks galvoje. Įsivaizduoju, kad joje muzika turėtų atrodyti kaip nesibaigiantys amerikietiški kalneliai. Tai, kaip jis mąsto, mane žavi. Jo kūryba labai skiriasi nuo mūsiškės. Neseniai dirbome kartu, ir tai, kaip jis pažiūrėjo į „Efterklang“ muziką, mane šokiravo. Po kiek laiko supratau ir įvertinau tai, kas nutiko, ir dabar man atrodo, kad tai buvo viena geriausių mūsų bendrų patirčių su kitais atlikėjais.
Kas svarbiau patiems „Efterklang“ – įrašinėti savo garso istorijas ar groti jas gyvai? Kuri „Efterklang“ pusė yra ta tikroji?
Tikrieji „Efterklang“ yra nuolatinis virsmas. Mintame permainomis ir tuo, kaip keičiame savo išraiškos būdus. Kalbu ir apie mūsų albumų koncepcijas, ir darbą su kino kūrėjais, ir apie naują grupę su Tatu Rönkkö, ir naują mūsų radijo stotį – „The Lake“.
Interviu pasirodė žurnalo N WIND 2014 m. lapkričio numeryje.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS