Monika Liu: Penkių milijonų vertės vaizduotė
Šiomis dienomis, tiksliau, sutemus, vienur ar kitur Vilniaus senamiestyje gali išvysti namų sienas nuklojančius margaspalvius, labai smulkių detalių kupinus piešinius. Jų autorė – Monika Liu. Ji – ne dailininkė, kaip pati sako – ir ne muzikos prodiuserė. Bet, jei leistų pasakyti man, įvardinčiau ją kaip 360° kūrybingą asmenybę, neturinčią nė vieno šiurkštaus bruožo – tiek viduje, tiek išorėje. Visiškai laisvą ir tuo pačiu nuolat besijaudinančią.
Su Monika susipažinome, kai ji buvo „Silence Family“ pusseserė. Klaipėdietė taip pat yra dainavusi drum’n’bass ir techno vakarėliuose, vadinosi MoFaya, su IJO, MC Tomuku ir MC Vezhlu dalyvavo projekte „8’as maršrutas“... O galiausiai išvažiavo į Berklee muzikos koledžą Bostone, JAV.
Klaipėda neapleidžia
Klaipėda neapleidžia
Gospelo palytėta, „Dainų Dainelės“ padrąsinta mergina šiandien yra viskas, ir ji vėl yra čia, Vilniuje. Bent jau trumpam. Per pirmadienio popietės pusvalandį prisijuokėm kaip per tris dienas, interviu teko nutraukti, nes abi norėjom nushazaminti Ol’ Dirty Bastard koverių ansamblį, viena kitą iškirtinėjom mėlynom akim ir visgi tikrai giliai spėjom pakalbėti apie tai, kas yra Monika Liu ir kas yra jos naujas – debiutinis! – singlas „I Am“.
Tai ką, sveika sugrįžusi?
Ne, ne visai. Grįžinėju nuolat. Anglija arčiau, nei JAV, todėl dabar pavyksta tai daryti dažniau. Atstumą skaičiuoju ne kilometrais, o valandomis. Be to, man patinka lėktuvai – tik duok paskraidyt.
Šio sugrįžimo tikslas – EP premjera. Papasakok daugiau.
Grįžau parodyti, ką turiu. Seniai jau žmonės Lietuvoje mane girdėjo. Apskritai, vis dirbau su vienais ar su kitais, bet kažko „mano“ ir nebuvo. Dabar jaučiu, kad pagaliau darau Monikos Liu pradžią. Grįžau su muzika, piešiniais.
Ar pati darai 100% viską?
Beveik. Pavyzdžiui, būgnus man įrašo, masteringą irgi daro kiti. Bet viskas yra mano pačios parašyta, suprodiusuota, su kompiuteriu iškankinta... Niekada to neplanavau! Tiesiog nebuvo partnerių, kompanijos, grupės – jei būtų buvę, solinį EP gal būčiau išleidusi jau prieš 4 metus.
Kada pradėjai intensyviai kurti?
Prieš pat išvažiuodama į Bostoną. Kurdavau visuomet, bet daugiau krapštytis ėmiau jau pradėjusi studijuoti. Daug laiko leisdavau viena, tai tą ir veikdavau – rašiau muziką, vėl pradėjau piešti...
Anksčiau irgi piešei?
Vaikystėje piešiau labai panašiai, kaip dabar – ant juodo fono, su sidabriniais ir auksiniais dažais. Tėvai porą piešinių buvo įsirėminę... Norėjau lankyti ne tik muzikos, bet ir dailės mokyklą – gaila, niekas neleido. Tėvai, tiesą sakant, nelabai norėjo, kad ir muzikante tapčiau, bet tapau.
Gal šešiolikos, septyniolikos juodai nelankiau pamokų. Pamenu, du mėnesius labai intensyviai piešiau. O vėliau prie to grįžau Bostone, tada – Londone... Taip ir atėjo idėja, kad EP dainas ne tik įgrosiu, bet ir išpiešiu. Per kokius tris mėnesius nupiešiau visas keturias.
Mano vaizduotė šiuo klausimu labai stipri, visuomet matau muziką. Piešiniuose daug skirtingų dalykų, labai smulkių, bet man asmeniškai jie visi dera drauge. Apskritai mėgstu stebėti detales, formas, spalvas – domina sudedamosios dalys, smulkūs dalykai. Vaikystėje valandų valandas galėdavau krapštyti smėlį iš grindų tarpų. Gal devyniolikos gavau dovanų mikroskopą – po juo kišau viską. Pavyzdžiui, duonos riekę, medžiagos gabalą – taip gera žiūrėti!
Ar kelerius metus trukusį kūrybinį procesą leidai stebėti draugams, artimiesiems?
Matė tik patys artimiausi – gal trys žmonės. Matė ir kaip sekėsi, ir kaip verkiau, ir kaip kompiuterį daužiau...
Kaip jau minėjau, ne viskas išėjo taip, kaip planavau. Norėjau tik sukurti pradinę idėją, padiktuoti nuotaiką, tada kažkam kitam duoti tai išpildyti. Bostone ieškojau bendraminčių, bet niekaip nepavyko atrasti. Pati ir ėmiau krapštytis – ne dėl to, kad labai norėjau.
Galiausiai man taip ir pasakė: „Monika, tau nereikia prodiuserio – niekas geriau tavo idėjų neišpildys, nei tu pati“. Tikiu, kad kūrybiškumas debiutuojant ir svarbiausias, o ne nugludintos, sukomercintos, išpuoselėtos idėjos. Nesakau, kad mano muzika itin meniška – žinoma, tai pop, bet ji purvinoka, šiurkštoka.
Darau tai, ko nemoku – piešti nemoku, bet piešiu. Prodiusuoti nemoku, bet prodiusuoju. Iš tiesų man asmeniškai pačios geriausios yra pirmosios, mažiausiai išdirbtos, dainų versijos – kiekvienos turiu po kelias.
Kodėl tuomet jų ir neišleidai?
Tada galvojau, kad viskas ten labai blogai, kad reikia profesionalų prodiuserių. Demo, skitų prirašiau labai daug. Bet dabar išsirinkau tik keturis kūrinius – tiesa, iš pradžių norėjau albumo, bet apsistojau ties EP.
Nori pasibandyti?
Noriu judėti į priekį. Tiesiog padėti tašką ir versti naują puslapį. Užtvirtinti momentą tikrai reikia, juk tai beveik penkeri metai mano gyvenimo, didelė manes pačios dalis. Tikrai gailėčiausi, jei užmesčiau, bet tuo pačiu viską darau niekam neįsipareigojusi. Nereikia tų „Ji atėjo“, „Ji grįžo“.
Kodėl tai darai Vilniuje, o ne Londone?
Nes ten viskas kitaip! Kitoks kelias. Turiu pažinčių, kontaktų, yra žmonių, kurie laukia rezultato, bet Lietuvoje tiesiog lengviau. Čia juk turiu draugų, mane kažkiek žino. Londone dabar dirbu tik su muzika – rašau tekstus, įrašinėjam featuring’us. Bet kaip viskas baigsis, dar sunku prognozuoti.
Kaip apskritai atsidūrei Londone? Pasirinkai jį dėl muzikos?
Planavau baigti bakalaurą Bostone ir važiuoti studijuoti magistro į Londoną. Dar prieš JAV svarsčiau, gal rinktis Nyderlandus ar Angliją, bet pasirinkau didesnę galimybę, nes gavau Berklee koledžo stipendiją. Vėliau susidėjo daug įvairių dalykų, atsirado pasiūlymų ir esu čia... Galvojau, pusmečiui, pailsėti nuo mokslų, bet va, jau keleri metai, ir nei bakalauro, nei magistro! Haha.
Bet turi EP.
Tikrai taip. Būtent jam dabar yra laikas, nebegalėjau daugiau laukti.
Ar, kai pradėjai prodiusuoti muziką, pati, ieškojai literatūros, kursų, tutorialsų, ar visgi mokeisi empiriniu principu?
Taip, tikrai empiriškai. Netgi viena daina vadinasi „Empirical Love“.
Nelaikau savęs nei dailininke, nei muzikos prodiusere – nemėgstu tokių pavadinimų. Neduočiau jų sau.
Bet kūrėja juk esi?
Žinau, kad esu topliner’ė, galiu rašyti dainų tekstus, nemažai tokių pasiūlymų susilaukiu – tiek čia, tiek Anglijoje. Būna smagu eiti gatve ir išgirsti dainą, kuriai kažkada rašiau melodiją.
O sau aš tiesiog eksperimentuoju. Darau tai, ko nemoku daryti. Vienoje knygoje apie kūrybingumą skaičiau, kad tai labai sveika. Aišku, kainuoja daug laiko, kančių, keiksmažodžių ir putų ant kompiuterio ekrano. Girdžiu, matau vaizuotėje savo muziką ir bandau ją pateikti maksimaliai taip, kaip norėčiau. Nors negaliu jos vertinti nei gerai, nei blogai – visaip būna, čia kaip su vaikais, ir myli, ir nekenti.
Ar pasiilgsti scenos?
Žiauriai! Pastaruosius kelerius metus to man labai trūko. Į JAV išvykusi tapau nuliu, nieko nepažinojau – taip pat ir Anglijoje. Kad patektum į sceną, reikia laiko. Pasiilgau siaubingai. Buvo ir bloga dėl to, ir pasiklydusi jaučiausi... Bet, manau, tuos sunkius momentus reikėjo pergyventi – šiltnamio sąlygos prie gero nepriveda.
Teko priimti kompromisų, imtis ne itin mėgstamų dalykų. Dabar labao džiaugiuosi, kad dabar galiu nedirbti kitų darbų, nemuzikinių, nors gyvenu gana paprastai. Bet vis tiek visada esu tarp realybės ir svajonių, ribinėje erdvėje.
Scena padeda priartėti prie svajonės?
Aš ten jaučiuosi geriausiai. Niekada nebijojau scenos. Man ten gera. Vaikystėje grodavau smuiku, bet dainuoti patinka labiau.
Scenoje, kur geriausia
Scenoje, kur geriausia
Dabar teks ne tik dainuoti, bet ir groti?
Dar sprendžiu šį klausimą. Norėčiau neapriboti savęs kompiuteriu ar kitais instrumentais ir tiesiog šokti, dainuoti, judėti, bendrauti su publika.
Ar nebus keista, jei tavo pačios pamatytą, išjaustą, suprodiusuotą muziką scenoje atliks kažkas kitas?
Yra minčių – turbūt bus trys, o gal ir daugiau muzikantų. Kol kas sprendimo nepriėmiau, tad daugiau nepasakosiu, bet scenoje tikrai nebūsiu viena.
Ir šį penktadienį?
Penktadienį bus labai neįpareigojantis reikalas. Visų Šventųjų gatvėje, apleistam name, virš „Bukowski“ baro. Atliksiu tik vieną dainą – „Journey To The Moon“, ilgąjį jos variantą. Galėčiau ir daugiau, bet dėl mano neprofesionalaus prodiusavimo tai kol kas labai sunku padaryti gyvai – reikėtų ir orkestro, ir dar šimto dalykų.
Bus penkios dūdos, daug vokalų ir visiška akustika. Tai – viename kambaryje. O kitame suksis EP įrašas ir bus eksponuojami mano piešiniai. Noriu, kad žmonės matytų ir suvoktų visumą, kad tai būtų ne atskiri gabalai, o kūrinys. Būsiu laiminga, jei jie ateis, bet kuriuo atveju, net jei įvertins ne visai teigiamai.
Kokia tai muzika?
Nemanau, kad šie kūriniai turi šansų tapti hitais – nors viena daina lyg iš „Titaniko“, ji gal ir turi potencialo. Automobilyje važiuodamas pagal tokią muziką nesitūsintum.
Rami?
Dramatiška. Tėtis pasakė, kad psichologiškai spaudžia galvą. Mama, aišku, paprieštaravo, kad jis nieko nesupranta – jai labai patiko.
Ar EP bus skaitmeninis?
Taip, kol kas tik skaitmeninis. Ir jo paruošimas kainavo nemažai lėšų. Vėliau – žiūrėsim. Rudenį planuoju didesnį koncertą, gal tuo metu bus naujienų ir formato prasme. Labai noriu vinilo...
O klipai?
Jei tik nebūtų finansinių ribų... Vienam žmogui papasakojau idėją, jis ją įvertino penkiais milijonais. Svarų.
Ką veiksi po to?
Šeštadienį ryte skrisiu atgal ir tęsiu darbus. Jau ruošiu ir naują EP.
---
Monika Liu @ Facebook
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS