Ata („Robert Johnson“): „Esu įsitikinęs, kad viską darome gerai, ir visuomet gera grįžti namo“
Athanassios Christos Macias nėra superžvaigždė ir, atrodo, niekuomet nenorėjo tokia būti. Jis net ne garsus prodiuseris. Prieš beveik pusšimtį metų Frankfurte gimęs Ata – taip jo vardas rašomas plakatuose – yra visų pirma elektroninės muzikos scenos puoselėtojas. Iš pradžių – kaip didžėjus, tuomet – kaip parduotuvės „Delirium“ steigėjas, vėliau ir kaip „Klang Elektronik“ ar „Playhouse“ įkūrėjas ir… klubo „Robert Johnson“ šeimininkas. Kadangi Frankfurtas nėra Berlynas, klubas nėra taip garsiai linksniuojamas, kaip „Berghain“, bet to irgi nereikia. Nes jame, sunkokai randamame, telpa tik 300 žmonių.
Ne, kol kas į Frankfurtą išvykos nesuplanavau (nors laba noriu, nes negaliu likti abejinga klubui, kuris apie save net knygą išleido), bet Ata atvyksta į Vilnių. Pagroti taip, kaip moka tik jis ir galbūt dar „Robert Johnson“ rezidentas Gerd Janson, kurį antram „Opium“ aukšte jau matėm. Turiu vieną ilgą ir dėl to tik nuostabesnį abiejų veikėjų setą, kurį įsijungus skaityti mano ir Ata pokalbį bus tik įdomiau. Prieikit pasisveikinti, neabejoju, kad gyvai nuotykių šis istorinis personažas papasakos dar daugiau.
Sveikas. Kaip Frankfurtas?
Viskas gerai. Aną savaitę buvau Lione, ten irgi viskas gerai. Ruošiamės savo antrosios kompiliacijos „Lifesaver “ turui.
Jis prasidės iškart po tavo grojimo „Opium“, tiesa?
Tiesa. Paprastai išleisdami kiekvieną rinkinį išsiruošiam į tokį turą – kadangi gerai žinau, jog ne visi Europos klubai operuoja dideliais biudžetais, dažniausiai kiekviename groja tik vienas ar du iš atlikėjų. Bet jei galima paišlaidauti, tuomet mūsų susirenka daugiau ir būna tikrai labai smagu. Beje, mano agentas sakė, kad jūsų klubas labai geras.
Atrodo, taip. O kaip pasirenkat sustojimus turams? Ar mėgsti grįžti į tas pačias vietas?
Kartais. Mano vadyba žino, kad esu gana išrankus. Nemėgstu didelių erdvių ar vietų, kuriose alkoholis – didžiausias headlineris. Man reikia geros publikos, gero garso, gero charakterio. Tai svarbiau už pinigus ar žmonių kiekį. Daugelio pasiūlymų tenka atsisakyti, nes jie tiesiog ne man. O mažuose klubuose paprastai daugiau intensyvumo.
Na, „Robert Johnson“ irgi mažas, tiesa? Ar tai – tavo mėgstamiausias klubas?
Jame telpa 300 žmonių ir taip, jis mano mėgstamiausias. Tai netgi šiokia tokia problema. Aplankau tikrau daug klubų, bet geriausia – savame. Čia viskas tiesiog dera. Garsas, bakonas, erdvė, medinės grindys. Esu įsitikinęs, kad viską darome gerai, ir visuomet gera grįžti namo.
Ar kelionės, kiti klubai įkvepia kažką keisti, atnaujinti?
Ne, niekada, haha! Gerai pasidarbavom klubą įrengdami. Tiesa, turėjom pertvarkyti DJ pultą, nes anksčiau ant jo visi labai lipdavo, net adatos šokinėdavo. Dabar patvaresnis. Taip pat kasmet lengvai atsinaujinam su draugų menininkų pagalba – tapetus pakeičiam ar viską perdažom, pavyzdžiui, dabar klubas baltas, kaip ir 1999-aisiais, kuomet atsidarėm. Žmonėms tokie pasikeitimai patinka, jie šiek tiek modifikuoja ir nuotaiką. O po metų ir vėl...
O kokius klubus mėgai iki atidarydamas „Robert Johnson“? Ar niekas nepatiko ir todėl reikėjo daryti savaip..?
Na, tu teisi! Važinėdavau po Europą, mačiau daug vietų ir daug kas man jose nepatiko. Pavyzdžiui, biudžetas, išleistas šviesoms, o ne garsui. Mėgau keletą. Tai – „Rumba“ ir „The End“ Londone, „Lux“ Lisabonoje... Jis prabangokas, bet nuotaika jame puiki. Dar patinka maži klubai Japonijoje ir Šveicarijoje, tokie, kuriuose visi jaučiasi kaip šeima, o atmosfera intensyvi. Bet daugelis jų šiandien nebeveikia. Žinoma, yra ir dabar tokių, kuriuose gerai jaučiuosi, bet mūsiškiam neprilygsta nė vienas.
Papasakok apie jūsų auditoriją. Ar daug atvyksta techno turistų?
Jei tavo mieste daug metų veikia klubas, aišku, po kiek laiko pabosta į jį vaikščioti. Bet praeina keleri metai, ir vėl grįžti, ir vis dar jautiesi kaip namie. Todėl, žinoma, mylim vietinę publiką. Techno turistų taip pat netrūksta, ir tai – jėga. Smagu sutikti italus ar olandus, šokančius pagal Ricardo Villalobos. Žinoma, nėra taip, kaip Berlyne, kur net vokiečių kalbą sunku išgirsti. Sakyčiau, pas mus tarptautinė publika sudaro 20 – 30 procentų. Kai groja tikrai dideli vardai, ir apie 50 procentų.
O, pakalbam apie didelius vardus! Aš pati, kaip, manau, daugelis kitų apie „Robert Johnson“ sužinojau pasirodžius žinutėms apie neskelbiamą klubo programą. Vietoj to prieš kokius dešimt metų ėmėte skelbti būsimų artistų miksus, be jokių vardų. O tuomet grįžot prie klasikinio kalendoriaus. Kas nutiko?
Bėda buvo tame, kad internautai spėliodavo, kas gi gros, ir dažniausiai jų programos būdavo neteisingos. Bet viešai prieinamos. Pavyzdžiui, žmonės paskelbdavo, kad gros Magda, o grodavau aš. Prie manes prieidavo šokėjai ir klausdavo: „O tai kada Magda?“. Alio, ji negros! Kadangi interneto nesuvaldysi, teko grįžti prie programos skelbimo.
Žmonėms norisi žinoti, už ką moka pinigus, tiesa?
Taip. Bet mūsų praktika tikrai pasiteisino kalbant apie labiau underground veikėjus, pavyzdžiui, Gerd Janson ar Thomas Hammann. Būtent jų atveju publiką sudomindavo muzika, o ne vardai. Jei anksčiau į Gerd ir Thomas renginius ateidavo 150, na, 200 žmonių, tai nustojus skelbti vardus – ir visi 300.
Taigi šia prasme buvo verta pabandyti tokią taktiką. Bet teko ją atšaukti, nes aš nesu Magda! O kartą buvau net Ali iš „Tiefschwarz“. Priėjo toks bernas ir paklausė, ar aš Ali, ar Basti. Ta prasme..?
Haha! Kaip ir sakiau, manau, taktika labai gerai suveikė kaip tarptautinės rinkodaros priemonė. Būtent taip apie jus sužinojo daug užsienyje gyvenančių melomanų...
Sakai, marketingas? Gerai! Bet – kaip jau minėjau anksčiau – mes visuomet siekiame išbandyti kažką nauja. Vieną sezoną klubinėtojams dalinom CD su miksais – be jokių vardų ir autorių, tik su muzika. Buvo nuostabu. Tada spausdinom plakatus, kuriuos žmonės galėdavo pasiimti namo. Norėjome kažką ištikimiems lankytojams duoti mainais, ne tik pasiimti jų pinigus.
Grįžkim atgal. Daug, daug metų atgal. Ar pradėdamas DJ karjerą tikėjaisi, kad ji – ir su ja susijusios veiklos – tęsis taip ilgai?
Ne. Man patiko groti, medžioti įrašus, žinoma. Turėjau ir parduotuvę „Delirium“ , tuomet leidyklos ir visa kita… Bet taip ilgai? Tikrai neprognozavau.
Man svarbu užsiimti ir kažkuo kitu. Kai pagalvoji, gal ir keistoka sulaukus 45-rių trintis klube su 20-mečiais... Dabar dar nieko, bet kai būsiu 50-metis, kaip dabar Sven Väth, nesu tikras, ar man patiks. Tiek daug yra mane dominančių dalykų! Esu šefas, kuriu interjerus... Aišku, myliu muziką!
Kaip pradėjai veikti kitus dalykus?
Prieš keliolika metų draugams ištaisiau vakarienę – buvo mano gimtadienis, visi susirinkom, valgėm, šnekėjom. Man labai patiko ir supratau, kad tokių akimirkų noriu daugiau. Valgio gaminimas primena miksavimą. Rūpiniesi aplinkiniais – muzika ar maistu. Visi bendrauja ir gerai leidžia laiką. Kartais virtuvėje net geriau, nei klube – juk ten taip triukšminga. Visą laiką tenka rėkti. Man jau geriau šokti ir klausytis muzikos.
Ar tavo įrašų krepšyje vis dar yra kūrinių, kuriems tiek pat metų, kiek tavo DJ karjerai?
Tai aišku! Italo disco ir kiti ypatingi elektroninės muzikos archyvų lobiai. Gal 15 ar 20 dainų visuomet su manimi. Žinai „Charlie“ kūrinį „Spacer Woman“?
Žinoma...
Jis – vienas iš mano topų. Niekada nepavargstu nuo jo, galiu klausyti ir klausyti. Taip pat „Supernature“ ir dar daug disco. Turiu įsitikinti, kad šokių aikštelė tokiai muzikai pasiruošusi, niekada neįmetu klasikos be reikalo.
Kas dar tavo topų viršūnėje?
Visada mėgau „Kraftwerk“, pavyzdžiui, „Neon Lights“. Taip pat Grace Jones įrašytą „Libertango“ versiją. Tai lyg kita mano pusė, labiau romantiška, nei linksma.
Ar dabar esi geresnis didžėjus, nei pries 20 metų?
Taip, be abejo.
Ką manai apie tik pradedančius užsiimti šia veikla? Ar yra prasmės dabar bandyti tapti populiariu didžėjumi?
Metas sunkus, ir idėja tikrai ne pati geriausia. Dabar, norint šanso DJ sferoje, reikia būti geru prodiuseriu. Žmonės klausosi kūrinių. Pažįstu daug puikių, nuostabių didžėjų, miksavimo nerdų, bet jie beveik neturi bookingų. Esmė kūryboje. Kitaip bus labai sunku.
Koks tavo santykis su prodiusavimu?
Žinoma, kurti man patinka, bet ne kompiuteriu. Sėdėti prie jo ir viską ekrane dėlioti – tai ne man. Mėgstu mašinas, dideles konsoles... Tai nelengva ir, be abejo, reikalauja daug laiko. Žinau tik keletą vis dar taip dirbančių prodiuserių. Vienas geriausių, aišku, yra Ricardo. Žodžiu, man patinka tik taip – ilga įrašų sesija ir po jos pagaminamas kūrinys. Senovinis būdas. Bet laiko tam neturiu... Leidykla, didžėjaus karjera, klubas – negaliu gi veikti visko!
Ar sunku surinkti gerą, patikimą komandą, kuriai galėtum perduoti dalį savo atsakomybių?
„Robert Johnson“ – savotiškas šeimos verslas. Draugai pasikviečia kitus draugus, komanda – labai demokratiška. Kas 6 savaites rengiame susirinkimą, kuriame aptariame visus svarbius klausimus. Be to, svarbu, kad tau dirbantys žmonės gerai jaustųsi. Kartu vaikštome į koncertus, gaminame valgyti... Kaip ir sakiau, norint gauti, reikia duoti.
1993-aisiais vienu metu pradėjai tris leidyklas – „Klang Elektronik“, „Ongaku“ ir „Playhouse“. Kaip tai nutiko?
Tuo metu su Heiko Schäfer turėjome recordshopą „Delirium“. Atėjo tokie du bičai, davė kasetę, paklausėm jų muzikos, mums labai patiko. Labai! Reikėjo kažką su tuo daryti. Išankstinio plano kurti leidyklą tikrai nebuvo – idėja pati atėjo pas mus...
Tie du bičai buvo „Acid Jesus“, arba Jörn Elling Wuttke ir Roman Flügel.
Tada prisijungė Ricardo, Isolée… Gaudavome vis daugiau puikios muzikos, ir vis daugiau jos išleisdavome.
O kokia yra „Live At Robert Johnson“ leidyklos esmė?
Koncentruojamės į čia gyvenančius žmones. Suteikėme jiems platformą. Tik keletas pristatomų atlikėjų yra „iš svetur“, visi kiti – „Robert Johnson“ rezidentai, mūsų šeimos dalis. Tai visų svarbiausia. Internetu nepribendrausi, būtina kartu leisti laiką.
---
... Atrodo, nieko taikliau, nei 13-am „Robert Johnson“ gimtadieniui išleisto plakato, pabaigai nesugalvosiu.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS