Po palmėmis su Slow Magic (+ interviu!)
Slow Magic albumą „▲“ tryniau pastaruosius kelis mėnesius, „Feel Flow“ ir „Magic“ garbingai įklijavau į savo negrabias kompiliacijas – pasigrojimus. Tad, be abejo, įvykio iniciatoriui Pijui (tai jis spalį pakvietė XXYYXX su Giraffage) paskelbus apie visada vasariško ir vis dar šviežio amerikiečio viešnagę Vilniuje, buvau viena pirmųjų, paspaudusių „attending“.
Ankstyva žvarbaus sekmadienio renginio programa – tobula. Nieko nėra nuobodžiau, nei laukti svečio iki pirmos, kai kitą dieną – jau kita savaitė, ir sakau tai prisimindama, pavyzdžiui, vėlavusius „Hercules & Love Affair“, kurių net tiek laukti nevertėjo, kaip vėliau supratau.
Palmėmis ir tokiom pačiom karštom Suckmafinger vizualizacijom padabintas „Kablys“, manau, irgi labai tinkama vieta tokiai muzikai ir tokiai publikai. Jauna ji, neneigsiu, ir vizualiai visi sekmadieniautojai-atostogautojai buvo panašūs, bet tai ir gerai. Tiesiog ėjusių pro šalį ir pataikiusių ne ten nebuvo nė vieno. Ko gi čia vaikščioti be reikalo tamsiu paros metu stoties rajone?
Stoties apylinkės, kaip jau minėjau, pusę devintos (beje, labai mielai ir tinkamai į nuotaiką įvedus Mariui Bedim) tapo mažomis atostogomis. Tokiomis iš vaikystės – prie jūros, su tėvais, gal net su kokia beždžione fotografuojantis ir ledus belaižant. Jokios agresijos ar pompastikos, tik naivi taika. Jei kada kėleisi ryte ar ėjai į pasimatymą su Slow Magic kūriniais, mane supranti. Jei ne, galbūt būtų pasidarę nuobodoka – tokių atsiliepimų po pasirodymo girdėjau.
Kiek ši filtruota, sempluota ir instagraminta poilsinė 2012-ųjų elektronika buvo „gyva“, galima diskutuoti – be kompiuterio ir kontrolerio, dar radosi ir būgnas, su kuriuo ne tik asmenybę, bet ir kilmės valstiją slepiantis vyrutis užeidavo tiesiog į kuklios, bet vis tiek minios vidurį. Beje, gal kiek ironiška, kita vertus, visiškai logiška ir pateisinama yra tai, kad prieš ir po savo šou amerikietis ramiai sau vaikščiojo po „Kablį“ ir ant scenos be kaukės.
Apie kaukę ir visa kita Slow Magic man turėjo papasakoti dar iki renginio. Intensyvus turas viską pateisina – šeštadienį Sankt Peterburgas, sekmadienį Vilnius, pirmadienį Praha... Laiko laiškams nedaug. Bet prisėsti „Kablio“ petankės salėje, pasifotografavęs su gerbėjais ir pasidžiaugęs šių pieštais portretais, jis rado. Klausimų tikrai nebuvau spėjusi pamiršti, tad štai dar keliolika minučių gruodžio 2-osios, fone baladojant 96WRLD. Pridedu ir visą trikampinį albumą, jeigu ką.
Kaip tau pačiam patiko vilniečiai? Ar labai skiriamės nuo publikos kitose šalyse?
Patiko, tik pavargau! O jūs energingi ir nuotaikingi, smagu, kad daug šokote.
Dabar sekmadienis ir daugeliui jau ne iki linksmybių – ar dažniau groji taip, tarkim, ramesnėje aplinkoje, ar panakčiais?
Visaip pasitaiko, kadangi dabar esu ture ir koncertuoju kiekvieną dieną. Vakar Rusijoje pasirodžiau tik prieš trečią nakties. Žinoma, buvo kitaip, bet ir šiandien, prieš darbo dieną, atrodėte puikiai.
Kiek jau miestų apkeliavai?
Nespėju skaičiuoti... Manau, įpusėjau šį turą, vadinasi, apie dešimt koncertų jau įvyko.
Kaip tu, neatskleidžiantis savo vardo ir veido, pasiryžai pradėti koncertuoti? Juk daug lengviau išlikti anonimu neperžengiant miegamojo slenksčio...
Kroviau kūrinius į internetą neidentifikuodamas savęs, nes norėjau, kad muzika būtų svarbiau už visa kita. Žmonės tiesiog ėmė kviesti pasirodyti, ir pačiam tikrai norėjosi, taip gimė kaukės idėja. Nebuvau tikras, kaip visa tai suveiks turų metu, bet kol kas viskas gerai. Publika net ir nenori sužinoti, kas aš toks, jiems pakanka muzikos, tai – šaunu.
Tad visi gerbia tavo pasirinkimą?
Taip, žinoma. Aišku, susirandu naujų draugų, nuolat, bet esmė tame, kad mano kūrybą gerbia nepriklausomai nuo to, kas aš. Tai man svarbiausia.
Ar niekas niekada nebandė nuplėšti kaukės?
Beveik! Kartą Niujorke toks vienas girtas ir kvailas bičas nenorėjo atstoti, prašė nusiimti kaukę, bet šalia buvo mano draugų, jie situaciją suvaldė.
Draugai irgi neplepa, ko nereikia, saugo tavo paslaptį?
Saugo, visiems tas personažas patinka. Jie mane palaiko. Ir artimi draugai, ir kolegos muzikantai. Nesunku kūrėjui tapti egoistu, aš noriu tiesiog šiek tiek pakeisti žaidimo taisykles.
Bet tai vis tiek rinkodaros dalis. Ir kartais labai pelninga.
Taip, pritariu, bet man viskas pavyko kažkaip netyčia. Kaukė virto logotipu, ir taip toliau.
Man asmeniškai tavo įvaizdis kiek priminė SBTRKT, nors kiti tam ir nepritaria. Ar žinojai apie šį projektą kurdamas savojo įvaizdį?
Dabar žinau, bet tuo metu tikrai apie tai negalvojau! Kaukės dizaino autorius – geras mano draugas Jonas, puikus menininkas, komiksų piešėjas. Neplanavom nieko kopijuoti. SBTRKT – jėga.
Kaukė, kurią naudojai šiandien – vienintelė, kurią turi?
Kol kas pirmoji. Bet jau kuriu kitą, galbūt tvirtesnę, gal kokį apšvietimą įmontuosim.
Man patiko, kad jau antrojo kūrinio metu su būgnu išėjai į publiką. Visuomet taip elgiesi?
Pakankamai dažnai. O atsirado, beje, tas būgnas visai netyčia! Prieš pat vieną pirmųjų pasirodymų sugedo kompiuteris, ir neturėjau kitos išeities, kaip duoti savo „iPod“ su visa muzika garsistui, o pats skolintis būgną iš kolegos, grojusio prieš mane. Ir tai buvo bene geriausias mano šou iki šiol. Visi ėjo iš proto, o man kraujavo rankos. Nusprendžiau, kad tokios energijos noriu ir toliau.
Bet buvai iki tol mušęs būgnus?
Taip, tai buvo pirmasis instrumentas, kuriuo išmokau groti.
Ar Jungtinėse Valstijose žmonės tavo pasirodymuose susirenka – ir apskritai tavo muziką mėgsta – kitokie, nei Europoje?
Manau, taip. Tiesą sakant, Valstijose nelabai daug ir yra tekę groti, palyginus su jūsų žemynu. Juokinga, ar ne? Visai norėčiau. Net ir sunkiau namuose keliauti, susitarti dėl koncertų. Konkurencija didelė. Nenoriu kažkaip piktai nuskambėti, bet Europoje su muzikantais elgiamasi daug maloniau.
Iš kur esi kilęs?
Ei, negaliu sakyti!
Ai, jo, tiksliai. Tai bent papasakok, ar tai didelis miestas, ar ramesnė vietovė.
Užaugau nedideliame miestelyje. Daugiau gražių gamtos vaizdų, nei aplink skambančios muzikos, bet galbūt būtent tie kiti dalykai mane ir įkvėpė.
Gal tavo gimtinėje amžina vasara? Turint omeny Slow Magic skambesį, nenustebčiau.
Cha cha, ne, būna šalta. Ir karšta būna.
Ką šilčiausio iš vaikystės vasaros atostogų pameni? Kodėl būtent vasara tave taip įkvepia?
Na, kai būna žiema, daug galvoju apie vasarą ir noriu, kad ji greičiau ateitų. Tas laukimas ir drauge praėjusių vasarų prisiminimai verčia kurti tai, ką kuriu.
Vaikystėje su šeima keliaudavom prie vandenyno – ne itin dažnai, bet paplūdimį labai gerai atsimenu. Turbūt ir ilgiuosi.
Ar daug muzikos klausei augdamas?
Aha, mano tėtis – muzikantas, mama – menininkė, tad ir to, ir to namie netrūko. Kadaise labai mėgau „Beach Boys“...
Žinai, aš - irgi, ir man tavo muzikoje šis pomėgis gana akivaizdus! Iš gerosios pusės.
Taip, neneigsiu. Ir malonu tai girdėti.
Turi ir kitų, į Slow Magic nepanašių muzikinių projektų? Kitų kaukių?
Turiu, be kaukių, bet turiu. Ir kas čia žino, kurie yra mano! Nors Slow Magic dabar mano pagrindinis užsiėmimas, prasidėjęs maždaug prieš pusantrų metų. Ir sulaukęs daugiausiai pasisekimo iki šiol.
Ar vasariškos nuotaikos pakaks ir tolimesniems Slow Magic įrašams?
Naujas albumas kiek kitoks, sakyčiau, skambesys toks, kaip pirmame, tik naktinis, tamsesnis. Ne piktai tamsus, turiu omeny būtent paros laiką. Kai ką iš tos nakties šiandien sugrojau, o ateityje gal vėl grįšiu prie saulėtesnių reikalų.
---
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS