„Kino pavasaris“: ir vėl suskambės
Atrodo, ir šįkart gamta surėdys taip, kad į kiną kovo paskutinę dieną ateisim dar žiemą, o po poros savaičių išeisim jau visai įpavasarėjus. Nemažai „Kino pavasarių“ atsimenu būtent tokių, kai per pertraukas tarp filmų sėdi ir per „Vingio“ kino teatro langus gaudai vis stiprėjančią saulę.
Esu lankiusi ir seansus „Lietuvos“ kino teatre, šiemet įvertinsiu, ar galima festivalį taip pat išjausti ir Kaune. Iki praėjusių metų rekordų, kai spėdavau pamatyti pusšimtį filmų, jau nebepatempsiu, bet ir vėl išsirinkau nemažą sąrašą būtinų, rekomenduotinų ir ieškotinų. Gaila, kai kurie visgi tik sostinėje. Tikslius laikus ir vietas rasi paspaudęs ant pavadinimų.
Žinoma, didžioji sąrašo dalis – filmai apie muziką ar daug dėmesio jai skiriantys, tiek dokumentiniai, tiek vaidybiniai, bet pabaigoje pridėjau ir kitoms Dubauskaitėms pusėms artimų. Nuo kovo 31-os matomės kine.
Mano (ir ne tik mano – legenda byloja, kad Manfredas, juos pamatęs, suprato, kaip reikia groti) amžinieji favoritai belgai „Soulwax“, arba „2manydjs“, moka ne tik miksuot ir remiksuot, bet ir grupes prodiusuot. Kas, kad tik kino aikštelėje. Rezultatas – meilės ir rokenrolo istorija apie labai sėkmingą Belgijos barą.
Šį dokumentinį filmą apie 9-ąjį Berlyno dešimtmetį jau demonstravo „Vokiško kino dienos“, bet seansas buvo, atrodo, tik vienas, tad garantuoju, kad į jį nepataikė didelė tikslinės auditorijos dalis. Beje, „Kino pavasarį“ atvyksta vienas filmo herojų. Mark Reeder Vilniuje viešės pirmąjį balandžio savaitgalį.
Kino kritikas Edvinas Pukšta teigia, kad istorija apie afganų roko grupę, kuri turi pasirodyti iraniečio radijo laidoje san Franciske, turėtų patikti režisieriams Aki Kaurismaki ir Jim Jarmusch. Tada tikrai patiks ir man. Beje, ansamblis „Kabul Dreams“ tikrai egzistuoja ir tikrai yra pirma moderni roko grupė Afganistane.
Čia jau kažkokia siurrealistinė istorija apie undinėles-sirenas. Šokiai, muzika, neonas, kraujas... undinės! Atskirai patiko ir filmo treileris, kuris išties yra režisierės kreipimasis į publiką.
Pasigirsiu, esu buvusi Brian Wilson koncerte! Ir taip, „The Beach Boys“ man labai patinka, net nevadinčiau to guilty pleasure, bet turbūt tokia šios meilės kategorija. Žodžiu, filmas – vadinamasis biopic’as apie „The Beach Boys“ karštinę ir patį Wilsoną. Aruba, Jamaica.
Manau, šį filmą derėtų rinktis, jei esi buvęs Laurie Anderson pasirodyme „Dirtday!“, prieš keletą metų vykusiame Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tai yra, jei Laurie įdomi kaip asmenybė, ne tik kaip muzikantė. Be abejo, muzika dokumentinėje pasakoje skamba, ir ji parašyta Laurie. O veiksmas vyksta per šuns akis.
Keyword’as čia yra „Radiohead“, bet gal net labiau – Indija. Pakaks pažiūrėti treilerį, ir imsi dvejoti, ką geriau pirkti, kino bilietą, ar lėktuvo.
Akivaizdu, kad kai kuriuose pasaulio kraštuose dainavimo konkursai iš tiesų turi šiokią tokią prasmę. Istorija apei Gazoje užaugusį Mhammad Assaf yra visiškai tikra. Kaip ir jo pergalė „Arab Idol“, dėl kurios teko kažkaip patekti į Egiptą.
Geras dvi dešimtis pernai ir užpernai sukurtų lietuviškų muzikos klipų kino ekrane peržiūrėti vienu kartu? Kodėl ne, tikėtina, kad bus įdomiau už „Eurovizijos“ atranką. Iš to ilgo festivalio atstovų surinkto sąrašo bus išrinkti ir nugalėtojai, pati esu komisijoje, vieną prizą skirs publika, tad raginu ateit ir padėt nuspręst.
O čia – įžangoje minėti nebūtinai muzikiniai, bet visai meniniai.
PONAS GAGA (Mr. Gaga, rež. Tomer Heymann, Izraelis, Švedija), nes apie šokį ir vieną jo genijų Ohad Naharin.
Dar daugiau visko: www.kinopavasaris.lt
.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS