MC Mesijus: „Šiame gyvenime noriu gilintis į komunikaciją bendrąja prasme. Tad man tinka viskas – ir muzika, ir publicistika, ir performansai, ir reklama“
Žygį, visą sergantį, jo palėpėje aplankiau iškart po klipo „Nelieskit mėlynojo gaublio“ premjeros „Skalvijoje“. Buvo pati žiemos pabaiga, pokalbis vyniojosi kažkaip siurrealiai – gal dėl Mesijaus temperatūros, gal dėl asmenybės. Visiškai priartėjus „Paskutinio repo albumo“ premjerai (šį penktadienį!) metas viską paviešinti.
Atgal į vasarį. Apie repą ir apie gyvenimą. Tiksliau, apie komunikaciją. Visų formų komunikatorius Žygimantas Mesijus Kudirka, kuris šią pavardę nešioja ne be reikalo.
Ar klipo peržiūra patenkino tavo lūkesčius? Gal viršijo?
Visiškai Kanų verta! Smagu, kad nebuvo tik 4 minučių įvykis, bet išspaudėm net du making of’us, interaktyvią instaliaciją, klipo atributikos parodą su vyneliu ir mini koncertą su būsimos programos apmatais. Tai buvo naujos medžiagos premjera.
O žurnalistus pats informavai pranešimu, ar žinią apie klipą patys pasigavo?
Patys!
Į peržiūrą buvo atėję?
Nesu tikras, nes asmeniškai nekviečiau. Bet susidomėjo, tai faktas. Net nežinia, kodėl.
Kada filmavote patį klipą?
Gamyba užtruko iki pat paskutinės dienos. Atrodė, kad viską baigėme daug anksčiau, bet atsirado įvairių gludinimų, o ir kino teatrui reikėjo pateikti kažkokią neįtikėtiną kokybę, kad galėtume rodyti tiesiai iš projektoriaus.
Klipas buvo tavo idėja ar draugų, padėjusių jį daryti?
Klipo vizija, manau, gimė Fugos galvoje. Paklausė muzikos ir pasidarė grubų eskiziuką kažkuriame miegamajame rajone. Idėją išvystėme visi kartu.
Svarbiau dirbti su draugais ar su profesionalais? Ar tavo atveju šios sąvokos persidengia?
Šiuo atveju tikrai neprasilenkia. Be abejo, procesas ilgas, su draugais jį ištverti patogiau. Lygiai taip pat niekada negali žinoti, kada samdyti profesionalai taps draugais.
Albumas jau įrašytas?
Įrašytas ir iš spaustuvės vos ne ant rankų nešim jį tiesiai į pristatymą - šį penktadienį, kultūros bare „Kablys“ ( - šio klausimo atsakymą pataisėme realiu laiku, - D.D. past.).
Ar jį prodiusavo Garo? Bent taip pagalvojau sėdėdama klipo premjeroje.
Ne, nė vienos dainos šiame albume jis neprodiusavo! Kūrėju bei remiksuotojų spektras platus – nuo beatserių Genn Bo ar Brolio iki Nightjar ir daugelio kitų. Yra amerikiečių, Amerikos lietuvių netgi!
Su Garo ruošiame visiškai naują gyvą programą (kad nebūtų interesų konfliktų). Festivaliai, laikykitės.
Kiek laiko viską komponavai?
Visą gyvenimą! Tikrai, su albumais greitai ir paprastai nebūna. Ypač kai jie kompaktinio disko pavidale. Neįmanoma sugalvoti ir tą pačią dieną išleisti.
Leis leidykla ar pats?
„Gatvės lyga“ – leidinio numeris yra GLRCD12.
Kodėl „Paskutinis repo albumas“?
Oi, čia jau daug prasmių! Įsigilinus į patį darinį galima sugalvoti daug ką: pradedant pasaulio pabaiga, baigiant tuo, jog kompaktiniai diskai iš rinkos eina lauk, o albumą kaip tokį muzikinį vienetą apibrėžia būtent kompakto talpa.
Manau, artimoje ateityje dominuos internetiniai relyzai – trumpesni ir greičiau vartotoją pasiekiantys.
O kitas pavadinimo interpretacijas pasiliksiu kitiems interviu.
Tai nereiškia tavo, kaip reperio, karjeros baigties?
Jau pradedame mano ir Bieberkopfo kūrybos įrašus. „O!“ projekto albumas bus drastiškai kitoks ir tikrai nevadintinas repu. Tad galima ir taip interpretuoti. Repo tikrai neišsižadu – kuo labiau plečiasi tavo akiratis, tuo įdomiau žiūri į dalykus, kurių vis dar nepametei.
Ar buvai kada tikras reperis? 100%?
Toks periodas tikrai buvo. „Klausykit tik repo, nes tai tikra muzika“ – juk kiekvienoje muzikinėje kultūroje to galima rasti, nes aplink tokius teiginius ir jų išpažinėjus ta muzika ir suveši, taip ta kultūra lieka savo rėmuose, tiesa? Jei sakysi „daryk bet ką, klausyk bet ko, būk laisvas“, niekaip to nepaversi judėjimu.
O kokio repo tuomet klausydavai?
Iš tiesų į repą atėjau iš „Ninja Tune“ pusės, ieškodamas įdomaus hiphopo skambesio. „Sportinis“ repas, kaip aš jį vadinu, sužavėjo tik trumpam. Alternatyvus ir abstraktus skambesys yra tai, ką mėgau ir mėgstu.
Kai dar nebuvai paėmęs mikrofono į rankas, kurie MC darė didžiausią įspūdį?
Hm... Net nežinau, įtakų buvo tikrai daug. Esu girdėjęs, kad varau kaip Busta Rhymes. Bet šalia to buvau pavadintas, kaip Busta, Missy Elliot ir Bjork threesome vaisius.
O aš girdėjau nuomonę, kad kaip Snoop Dogg!
Ha... Paklausydavau abiejų, bet į Snoopą nemanau, kad esu panašus. Jei jau pritempinėti, tuomet tėra trys ar keturios repo kategorijos, į kurias visus MC galima sudėti.
Ar kiekvienas reperis yra poetas?
Ne, tikrai nemanau. Nebūtina į repą visada žiūrėti kaip į poeziją – tai daugiau vitalinis dalykas. Žinoma, repas gali rinktis, ar skatins fizinę energiją, ar atpalaiduos, ar kels norą maištauti, ar apmąstymus.
Kada supratai, kad esi ir poetas?
Kai vienas veikėjas, išgirdęs mano kūrinius, spyrė į užpakalį ir liepė eiti į „Poezijos pavasarį“.
Čia juokais?
Ne, rimtai – jis pats gilokai tuose menuose paskendęs. Man idėja pasirodė įdomi, o pabandymas baigėsi tuo, kad tapau ir laureatu – dainuojamosios poezijos kategorijoje!
Kai suvokiau, kad mano tekstai gali skambėti ir be muzikos, pradėjau į tai ir koncentruotis. Tai buvo gal prieš ketverius metus.
Taip ir slam’us pradėjai organizuoti?
Visiškai teisingai. Man slam’o forma priimtinesnė, nes yra arčiau performanso nei rašytinė poezija.
Ta prasme, eilėraščių knygos neleisi?
Kodėl gi ne? Vizijose tokią matau. Bet ne viskas vizijose yra tikra. O šiaip knyga „Slemas Lietuvoje!“ jau išleista.
Studijavai lietuvių filologiją. Ar mokslai tau, kaip kūrėjui, kuo nors padėjo?
Kalbos kultūrą suvaldyti tikrai padėjo – juk besitrindamas su reperiais teisingą žodį gali lengvai pamesti. Šiaip toks išsilavinimas tikrai netrukdo – nežinau, kaip būtų be jo, bet dabar matau tik privalumus.
O kodėl pasirinkai būtent lietuvių filologiją?
Svarsčiau ir apie žurnalistiką, ir apie kitus dalykus. Dar mokyklos laikais intensyviai dirbau – 16-os gavau, galima sakyti, svajonių darbą ir rašiau žaidimų recenzijas – žaisdavau juos antropologiniais principais, kol perprasdavau. Dirbau beveik visuose IT žurnaluose Lietuvoje! Taip pat LNK savireklamos skyriuje kūriau anonsus, rašiau daug publicistikos. Žurnaluose „Gatvė“, „Urbanation“, portale „Alfa.lt“ ir kitur rašiau apie kultūrinius įvykius, muzikanto patirtį, kino ir muzikos recenzijas.
Todėl, baigdamas mokyklą, buvau pačiame karjeros pakilime ir neprisirinkau tokio balų krepšelio, kad studijuočiau pirmu numeriu. Gal viskas per matematiką... Humanitarams juk visuomet gyvenimą sugadina matematika!
Kurse turbūt dominavo merginos? Beje, reperis Liezhuvis nebuvo tavo kursiokas?
Merginos tikrai dominavo, o Liezhuvis buvo metais vyresnis. Artimų sielų, be jo, nebuvo labai daug. Bet jų ir neieškojau – buvau ir esu visur lakstantis žmogus, universitetas suteikė tik pagalvėlę, prieglobstį, bet turėjau pakankamai veiklos ir kitur.
Ar darbas reklamoje – kad ir labai kūrybiškoje agentūroje „New!“ – neriboja tavo talento?
Reklama kūrybinį raumenį, sakyčiau, tik grūdina. Čia kaip krepšininkų bėgiojimas laiptais prieš rungtynes.
Ar kopyraiterio karjera – visam gyvenimui, ar čia laikinas etapas?
Šiame gyvenime noriu gilintis į komunikaciją bendrąja prasme. Tad man tinka viskas – ir muzika, ir publicistika, ir performansai, ir reklama. Būtent komunikacija mane domina labiausiai.
Reklamoje sunku apibrėžti autorystę. Ar tavęs, ryškios asmenybės, nevaržo tai, kad puikios idėjos lieka agentūros arba kliento nuosavybe?
Galbūt tai žeistų, jei nevykdyčiau kitos veiklos, kurios pagalba žmonės sužino apie mano asmenybę. Kūriniai, klipai, albumai... Muzika – intymesnis ir asmeniškesnis dalykas, kaip, beje ir publicistika, kur lieki vienas su savo mintimis, pasirašai po jomis, o reklama yra komandinis darbas. Kartais idėjos autoriaus nustatyti net nebeįmanoma!
Visuose didesnio masto dalykuose taip pat – juk ir filmai neturi vieno autoriaus. Yra prodiuseriai, režisieriai, scenaristai ir taip toliau. Kūrybinis fabrikas, kuriame visos asmenybės dirba vardan vieno tikslo.
Kaip tau Lietuvos reklamos rinka? Įdomu stebėti konkurentus? Jautiesi dirbantis geriausioje agentūroje?
Taip, komanda ir darbo klimatas man labai patinka, nors ir tarp kitų agentūrų darbuotojų pažįstu puikių žmonių.
O Lietuvos repo rinka? Nors ir ne visai reperis esi, bet gal kaip tik turi įdomių įžvalgų stebėdamas viską iš šalies?
Manau, jei Lietuvoje ko ir trūksta, tai prodiuserių, kurie padėtų rūpintis ir skambesio, ir sklaidos dalykais, prižiūrėtų, pastumtų ar pristabdytų. Reperiams jų reikia. Tekstų atlikėjai viską bando daryti patys, bet jie dažnai yra savamoksliai, kaip ir beatmakeriai. Profesionalo ausis dar niekam nepakenkė. Vien tam, kad persikeltum į kitą lygį.
Aišku, nepriklausomybė – žavu. Juk ir į mažus koncertus susirenka šimtai žmonių, kūrinius internete klauso, viskas gerai. Masinės žiniasklaidos, kuri repą ignoruoja – išskyrus „G&G Sindikatą“ – gal ir nereikia. Beje, būtent „Sindikato“ kūrinys „Streetbolas“ mane kadaise įtikino, kad repas gali skambėti ir lietuviškai.
Kas geriausias Lietuvos reperis? Ar projektas? Asmeniškai.
„Šventinis bankuchenas“, „Garaže nerūkoma“, Dada, „Despotin Fam“. Sąrašą dar pratęsčiau keletu vardų, tikrai.
O ką mėgsti iš lietuviško nerepo? Spėju, klausai visko daug ir plačiai?
Su repu, kaip ir su komunikacija – nepabėgsiu nuo jo niekur. O šiaip mane džiugina ir domina jaunieji kūrėjai, „Mondayjazz“ ir „Renegades of Bump“ iniciatyvos, TARP festivalis, „Agharta“, „Sha: TRI: Ah“, blogai Soundalchemy.lt ir Secretthirteen.org...
Ar aš rimtai apsiėmiau viską išvardinti?
Kur dažniausiai vaikštai?
Dažnai tenka eiti ten, kur pasirodau. Kartais dėl to praleidžiu kitus gerus įvykius. Bet mane gali pamatyti ir „Kablio“ rūsyje, ir pirmame aukšte, ir triukšmų, ir klubinės muzikos renginiuose. Mėgstu įvairovę, neskirstau muzikos pagal žanrus. Kiekvienas renginys duoda pažadą, jei mane įtikina, tai ir einu.
Nepavargsti nuo vakarėlių?
Ne, tikrai ne, viskas tvarkoje. Gal tik savaitgaliai ilgesni galėtų būti. O šiaip vakarėlyje galima ir labai ramiai laiką praleist.
Organizavimo vengiu, bet vis dažniau tenka. Koncertuoju beveik kiekvieną savaitgalį ir taip jau ne vienerius metus. Dabar - naujas albumas, nauja programa. Važiuojam toliau!
Visai netyčia atsiminiau, kad repuodavai didžėjaujant Astralui...
Aha, ir ne tik su juo – su Red1, Babilan... Vaikystėje, hehe, kai domėjausi jungle ir drum’n’bass. Dabar tiesiog judu toliau, užsiimu kūrybiniais projektais, ne improvizacijomis. Bet tai labai padėjo lavinant kalbą. Dar viena komunikacinė patirtis!
Nes viskas greičiau?
Tiesą sakant, ne. Muzika dvigubai greitesnė, tai aš tiesiog repuodavau dvigubai lėčiau. Improvizuojant nebelieka poreikio ištisiems tekstams, tai irgi iššūkis.
Kokiomis temomis nekalbėtum, nerepuotum, nekomunikuotum? Ir kokios tau artimiausios?
Manau, tabu neturiu. Arba pavardink, ką turi omenyje?
Smurtas, politika, pinigai, narkotikai...
Tai čia kaip tik įdomu! Smagu gauti temą ir ją visaip vartyti – gal dėl to ir reklamoje patinka dirbti? Blogų temų nėra, svarbiausia juk pateikimas. Tas pats „Nelieskit mėlynojo gaublio“ yra apie jau nuvalkiotą ekologiją.
Kokios temos vyraus „Paskutiniame repo albume“?
Bus kūrinys-hipnozė, gabalas apie lietuviškus keiksmažodžius, apie dviračius ar robotų pornografiją, kuriam instrumentalą, beje, sukūrė Tadas Vidmantas. Yra ir reprezentacinis gabalas, moralizuojantis gabalas – žodžiu, visi repo albumo elementai.
O featų yra?
Ne, nė vieno. Man sunku savo paties kūrinius sueiliuoti į vientisus darinius, o featai išvis ištrauktų pagrindą iš po kojų!
Kaip su kitom kalbom?
Angliškai kalbu puikiai, bet šia kalba repuoti, kai tai daro milijardas žmonių visame pasaulyje, atrodo beprasmiška. Su Biberkopfu projekte „O!“ sukame link platesnio supratimo, gal ir užsienio, kurdami dirbtines kalbas.
Kaip tik norėjau klausti, ar lietuviški tekstai nėra pasmerkti likti Lietuvoje? O gal čia joks pasmerkimas?
Yra tiesos, yra tame problema. Dėl to universalumo labai pavydžiu beatmakeriams ir fotografams. Internete juos visi supranta. Su repu niekur nenukeliausi...
Bet prancūzai ir vokiečiai kažkiek pakeliavę. Ir ne tik. Kartais gal nebūtina suprasti teksto?
Manau, kad šalis tuo pagarsėtų, turi būti labai daug įdomių projektų. Man gal paprasčiau, nes kuriu alternatyvų hiphopą, tad ir mano klausytojas atviresnis keistenybėms.
O turi gerbėjų užsienyje?
Aha, Suomijoje esu albumą pardavęs. O tie užsieniečiai, kurie prisidėjo prie albumo, patys mane susirado „Myspace“ laikais. Klausiau jų, kuria kalba man repuoti, nes galiu visaip, bet jie liepė varyti lietuviškai, nes jiems taip įdomiau.
Lietuvių kalba (su arba netgi be vertimų) esu pasirodęs Baltijos šalyse, Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Islandijoje, na ir, be abejo, Londone ir Dubline.
Viskas priklauso nuo žmogaus žingeidumo. Jei man reikėtų įvardinti dešimtmečio repo gabalą, greičiausiai tai būtų vienas latvių kūrinys.
---
MC Mesijus @ Soundcloud
MC Mesijus @ Facebook
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS