Algirdas Šapoka („Ghia“): „Ieškau to, kas šią akimirką aktualu, šviežia, nenusibodę, inovatyvu. Nebūtinai tai reiškia „populiaru“
Algirdą Šapoką vieni pažįsta kaip renginių organizatorių, kiti – kaip muzikantą, treti – tiesiog kaip aktyvų scenos (scenų) žmogų, gal net „orgą“ iš festivalininkų klasių aprašo. 2016-ųjų pradžioje debiutavo jo ir bendraminčių susivienijimas „Ghia“, netrukus pakvietęs į pirmąjį renginį „Nostalghia“, vėliau ėmęsis ir leidybos.
Triukšmo architektūra, urbanistinis triukšmas, industrijos estetika? Apie tai, kam atstovauja „Ghia“ ir kodėl verta rugsėjo 29 – spalio 1 dienomis lankyti didžiausio iki šiol mastelio susivienijimo renginį „Area“, ir kalbamės, nepamiršdami konteksto. Nors pernai gamtoje debiutavęs „Area“ šįkart bus Kaune, mes su Algirdu sėdime Vilniuje, nes šimtas kilometrų – ne atstumas. Taip, čia užuomina.
Algirdas Šapoka, Area 2016
Fotonuotekos / V. Žukauskis
Algirdas Šapoka, Area 2016
Pirmiausia papasakok, kodėl po pirmojo „Area“, pernai vasarą vykusio pamiškėje, Kazliškių kaime, po atviru dangumi, nusprendėte kraustytis į miestą? Pasikeitimas, sakyčiau, kardinalus.
Du dalykai. Sinergija. Pirmasis faktorius – finansinis. Kiek variantų žiūrėjau, finansiškai pagal tai, į kokio dydžio auditoriją orientuojamės, juose nebūtume išsitekę. Elektra, scenos statymas ir visa kita... Pernai mums pasisekė, nes Kazliškių kaimo bendruomenė mus priėmė draugiškai ir visa tai suteikė nemokamai. Toje pačioje lokacijoje likti nesinorėjo, nes turėjome nemažai problemų tiek su policija, tiek su gyventojais, kurie iš pradžių rodė pasitikėjimą, bet vėliau viskas kažkaip įdomiai pasisuko.
Gaila.
Gaila, bet ką. Daug važinėjau, daug tyrinėjau. Visgi norėjosi grįžti į Kauną, čia surengti ką nors didesnio – neatsimenu, kada čia buvo rimtesnis tokio masto renginys.
Area 2016
Fotonuotekos / V. Žukauskis
Area 2016
Manai, kad dar ne jūsų komandos jėgoms bandyti suartėti su vieno ar kito rajono, kaimo gyventojais, kad jie imtų suprasti šią kultūrą, muziką?
Bet kuriuo atveju kitais metais, manau, vėl kelsimės į gamtą, o Kaune norėčiau vėl pasigirsti 2022-aisiais, kai miestas bus Europos kultūros sostinė. Taigi dabar eksperimentuojame. 
Pirmasis „Area“ vyko gal pusmečiui praėjus nuo „Ghia“ įkūrimo, bendruomenę dar tik būrėme, nebuvo daug pasiekta, sužibėta. Kitąmet, manau, bus galima tikėts didesnio srauto.
Vilniuje kažko organizuoti minčių neturėjai?
Ne, bet dabar, kai žiūriu į tai, Vilniuje daryti būtų buvę paprasčiau. Vien vidutinio dydžio salę, kurioje sutilptų apie 350 žmonių, surasti Kaune yra sudėtinga. 
Ar jų visai nėra, ar jos tiesiog netinka?
Išbandžiau viską, išvaikščiojau ir galerijas, ir padvalus. Pirmiausiai bandėme laimę Vytauto parke, mėlyname kurhause, būtent dėl to rinkomės Kauną, dėl tos nostalgiškos aplinkos. Bet... nusivežus architektus paaiškėjo, kad vykstant renginiui nukristų stogas.
Na, bet dabar jau viskas surasta, nuspręsta, vyksta – penktadienį pasirodymai vyks Kauno menininkų namuose, šeštadienį – KTU III rūmuose, Laisvės alėjoje, už Soboro. Ten tikrai labai gera salė. Festivalio uždarymas – „Lizde“. 
Jei vieta ir netgi jos tipas nėra esminis „Area“ momentas, pagrindas, tai kas tuomet yra? Konkretus skambesys?
Žinoma, turinys. 
Bet ar gali ta pati muzika tiek pat efektyviai skambėti įvairiose lokacijose? 
Muzikos patyrimas gamtoje visiškai kitoks. Po atviru dangumi jis laisvesnis, bet žymiai labiau varginantis, nes per dieną turi susileisti nesąmoningą kiekį turinio, tai daryti nepatogiai, miegoti palapinėje... Šiemet gi pagrindinis koncertas greičiausiai bus sėdimas, bus geros kokybės garsas, šviesos. Tai yra tiesiog patogus kamerinis klausymas, kai gali susikaupti, tuo pačiu atsipalaiduoti ir susisemti muziką, nepatirdamas fizinių trukdžių. Emocija, aišku, bus kitokia, bet, manau, viskas suveiks.
Ar turinys savo nuotaika skiriasi nuo pernykščio? 
Pernai pagrindas buvo Lietuvos atlikėjai, kas, manau, buvo normalu tokio dydžio debiutuojančiam renginiui. Šiemet pagrindinis akcentas yra du užsienio atlikėjai. Žinoma, lietuviai ne mažiau svarbu, visi ruošia specialius pasirodymus. 
Apskritai šiemet programa, sakyčiau, trilypė. Pernai viską kišome į vieną sceną, joje nuotaika keitėsi priklausomai nuo paros meto. Šiemet penktadienį, Kauno menininkų namuose, pagrindinė mintis yra jauni atlikėjai. Tikiu, kad tik juos palaikant, paraginant, duodant jiems šansą galima užauginti naują kartą. Pernai tai pasiteisino, tad tradiciją tęsiam.
 
Šeštadienis – scenos senbuviams ir užsieniečiams. Na, ir „vakarėlinė“ programa, kuri daugelio nuomone, iš pirmo žvilgsnio, nėra integrali šios scenos dalis, bet vis tiek susijusi su ja. Tai gal daugiau būdinga vyresnei šios scenos kartai, užaugusiai su „Dangumi“, „Noxta“ ar „Autarkeia“. Mus matau jau kaip kitą kartą, augusią visiškai kitokiame ir žiauriai globaliame muzikiniame kontekste.
Kaip rinkaisi užsieniečius? Pildei senas svajones?
Be abejo, abu atlikėjai yra man pačiam labai aktualūs. Vis dėlto, niekada nenorėjau ir nenoriu būti vienvaldžiu „Ghia“ vedliu. Jeigu kažką ir sugalvoju, tai stengiuosi išsamiai šnekėti apie tai ir diskutuoti, kodėl tai aktualu labiau nei kažkas kitas. Pvz., Skandinavijos industrial scena, kuri po 1990-ųjų, tokių veikėjų, kaip „Noxta“ ar „Autarkeia“, dėka, tapo labai tampriai susijusi su Lietuva ir dėl to mums artima, man jau smirda šiokiu tokiu, nors ir skaniu, bet šašlyku.
Nesinori to senovinio garso, ieškau to, kas šią akimirką aktualu, arba bus aktualu, šviežia, nenusibodę, inovatyvu ir, ypač svarbu, dar negirdėta Lietuvoje. Nebūtinai tai reiškia „populiaru“. Už tuos pačius pinigus atvežę kokį seną gerą projektą turbūt surinktumėme daugiau žmonių. Ką ir įrodė žiemos renginys „Grandis“, kai bendromis jėgomis atskraidinome Deutsch Nepal. Grojo jis jau šeštą ar septintą kartą Lietuvoje, vyresnioji industrinių aktyvistų karta suformavo stiprų jo kultą Lietuvoje, todėl surinkome sausakimšą „Kablį“. Aišku, nepaisant visko, Deutsch Nepal man visuomet atrodys vienu iš Skandinavijos scenos unikumų, kuris savo charizma ir kintančiu garsu stebins iki tol, kol jo nepasiglemš besaikis alkoholizmas.
Pirmasis svečias šiemet yra Cremation Lily, jaunas, jau nemažai padaręs britas, dabar, sakyčiau, pačiame jėgų žydėjime. Tokia taikli ambient ir power electronics dermė, kai girdi ir svajas, ir triukšmo pasažus. 
Antrasis – Franck Vigroux iš Prancūzijos, dažniau grojantis akademinės, šiuolaikinės muzikos festivaliuose. Plačiausiai nuskambėjęs jo pasiekimas buvo kolaboracija su Mika Vainio. Visgi ir paskutinis solinis albumas, išleistas pernai, mano pasaulyje tikrai „nuėjo“ su trenksmu. Būtent po jo išleidimo ir supratau, kad jį reikia pakviesti, nes tai – dar kitas požiūris į industrinę muziką, kitoks jos konstravimas, daugiau sound art motyvų, improvizacijų.
Nesinorėjo juodos noise dešros, kaip čia daugelis įpratę tikėtis. Matysim. Neabejoju, kad dalis senesnės kartos muzikos mėgėjų į tai pažiūrės pro pirštus. Bet ir mes nesame senesnės kartos atstovai. Dažnai gaila, kad žmonės neįdeda pastangų plėsti savo akiratį, nors juk svarbiausia yra tik mėgautis nuostabia muzika.
 
Auditorija. Ar yra jaunos mėsos, kurią jūs jau būtumėt prisijaukinę ne tik su leidiniais, bet ir, mano manymu, labai reikalingais pareiškimais? Juk, tiesą pasakius, tik muzika savo teritorijos apsibrėžti nebegali. 
Renginiai įrodė, kad tai veikia. Žmonių yra. Atrodo, kai sukiesi savo rate, kad visus žinai ir matai, bet renginiuose pasimato ir daug naujų veidų. Man tai labai malonu.
Auditorija, sakyčiau, pasidalinusi perpus. Ne vienam į šią muziką vartus atvėrė techno, pastaraisiais metais subujojęs Berlyno garsas. Nėra daug tokių, kurie ima ir sugalvoja paklausyti noise, nes tai iš esmės nėra priimtina muzika. Bet ateina ir susidomi dar ir iš metalo, pankroko scenų. Iš esmės ateina tie, kurie ieško kažko daugiau, kurie gana rimtai klauso muziką, neriboja savęs, jaukinasi. Tai tikrai muzika ne tiems, kurie vieną dieną ėmė ir sugalvojo, kad kažkoks muzikos žanras jam dabar yra viskas ir ateinančius 20 metų jis daugiau nieko neklausys. Anaiptol, daugelis šios muzikos mėgėjų, taip pat ir mes patys, pasižymi itin plačiu požiūriu į muziką, mėgaujasi daug skirtingų garsų, nes muzikos grožį įžvelgia platesniame kontekste. Juk ir mane patį, Daina, sutinki tiek metalo renginiuose, tiek barškinant smegenis prie „Digital Tsunami“ scenos.
Ar ateina šiuolaikinės muzikos klausytojų, akademinio rato atstovų?
Sunku dabar taip pasakyti. Manau, juos sunku pamatyti kitur, nei „Gaidos“, „Vilniaus festivalių“ ar kituose panašiuose renginiuose. Jauniesiems kompozitoriams, ugdomiems akademijoje, kiek supratau, šiuolaikinės, inovatyvios kompozicijos aspektai nėra akcentuojami. Matyt, yra vienetiniai atvejai, kaip iki čia ateiti iš akademijos, kurių geriausias pavyzdys – Arturas Bumšteinas.
Bet, žinai, džiaugiausi, kai pernai atvažiavo senoji eksperimentalistų gvardija – Raimondas Eimontas, Gintas K ir kiti. 
Area 2016
Fotonuotekos / V. Žukauskis
Area 2016
Pastaruoju metu vis tenka pastebėti tavo griežtą kritiką renginių apžvalgininkams. Ar tuo sieki edukacijos, tiki, kad tavo argumentai kažką pakeis? Ar tie žmonės ims kitaip rašyti, ar kiti žmonės ims rašyti? Kas iššaukia tokią tavo reakciją?
Mane erzina šiukšlinis turinys. Dažnai atrodo, kad tie rašiniai tėra atidirbimas už prachodą, kai tiesiog nuėjai pačilint su draugeliais ir pagert alaus, o išėjęs sumetei 800 žodžių apie nieką. Jei nuvažiavus į festivalį nesugebama nė užsiminti apie jo turinį, muziką, infrastruktūrą, veiklas, organizacinę pusę – apie nieką, jei visas diktantas yra tik apie tai, kaip buvo geras vaibas ir gerai pasitūsinai... Tokį galima parašyti po eilinio penktadienio eiliniame bare, ir tai bus tiek pat informacijos skaitytojui suteikiantis tekstas. 
Man atrodo, kad nuo tada, kai atsirado socialiniai tinklai ir visi sugalvojo, kad yra su visais draugai, toks dalykas, kaip kritika, apskritai dingo. Bet kokia kritika tave verčia heiteriu. Jei nesutinki, esi heiteris. Ne! Aš esu liberalus žmogus, nemėgstu neapykantos kurstymo, bet jei tu nesugebi rašyti ar neturi ką rašyti, ir, jei pagal universalius kokybės parametrus, tavo tekstas yra blogas, tai jis toks yra, ir taškas. Jei nesugebi įdėti pastangų į darbą, kurį pasirašai savo vardu, neturi ambicijų padaryti gerai, tai yra blogai. Bug’as. Glitch’as. Ačiū, nenoriu, nereikia. Žmogus, kuris negerbia savo paties vardo ir išdidžiai pasirašinėja po šūdu savo pavarde... Manau ir taip aišku viskas, net nebandysiu įvardyti. Erzina, grybų karas kažkoks.
Skaitytojai juk tai palaiko, tokie tekstai yra sutinkami visai pozityviai. Ar dėl to, kad nemažai daliai skaitytojų renginio gerumas irgi priklauso nuo tų pačių faktorių?
Mes su kolegomis esame priėję nuomonės, kad tiesiog nėra, kas rašo. Net susitarus dėl reportažo žmogus tiesiog neateina. 
Džiaugiuosi Motiejumi iš Ore.lt, kuris taip pat rašo „Music Export Lithuania“. Jis, nors nėra labai tampriai susijęs su šia scena, tikrai gabus, domisi, pasiruošia, gilinasi į muziką. Stengiamės jį motyvuoti. 
Bet tai tik tiek. 27-rius metus esame nepriklausomi, bet normalios muzikinės žurnalistikos kultūros neturime. Yra pavieniai rašytojai. Populiariojoje, akademinėje muzikoje padėtis geresnė, bet tik ten.
Ar „Ghia“ mezga ryšius su užsieniu? Promoteriais, leidėjais, rašytojais, klausytojais?
Norėtųsi, bet kol kas tai tik didelis planas, kuris kol kas neįvykdytas. Nes šiemet pradėjau dirbt dieninį darbą, ir viskas gerokai sulėtėjo, palyginus su praėjusiais metais. Bet daugiau ofise nebesėdėsiu, tad tikiuosi, reikalai įgaus pagreitį.
Artimiausias ryšys – su latviais, industrial leidėjų ir renginių organizatorių kolektyvu „Sturm“. Susitikom ir „DT Camp“, nemažai laiko kartu praleidom. Planuojame ir atlikėjus bendrai vežtis. Dėl aktyvesnio žinių apie renginius skleidimo svetur – manau, jau kitąmet. 
Kokio dydžio dabar yra „Ghia“ komanda? 
Ji labai organiškai kinta, nėra uždara. Niekada ir nenorėjau, kad tai būtų mano organizacija, kad, mane išėmus, viskas subyrėtų. Anaiptol. Mes esame bendruomenė žmonių, atskilusių nuo metalo scenos, pasimetusių, ieškojusių savęs, nepritapusių nei prie folko, nei prie karžygių kovų, nei prie granatų. Važiuojančių į festivalį paklausyt vienos grupės iš 40 ir tada galvojančių „Kam aš čia važiavau?“. Mums reikėjo bendro vardiklio. Tik taip, bendradarbiaujant, palaikant vienas kitą, kažką ir pasieksim. 
Laukiam tų, kurie nori ir gali kažką padaryti, iš esmės esame tarp Kauno ir Vilniaus pasklidęs draugelių tinklas, kuriuos vienija noras. Vieni dirba labiau su idėjomis, kiti padeda logistiškai, treti pafotografuoja, padizainina. 
Area 2016
Fotonuotekos / V. Žukauskis
Area 2016
Kaip sekasi bendradarbiauti su kitais promoteriais Lietuvoje? Matai tame prasmę?
Aišku, matau. Žiemą „Kablyje“ darysim jau antrą bendrą renginį su „Necrokatarsis“ ir „Didžiųjų Agregatų Inžinieriais“. Renginį netgi remia Vilniaus miesto savivaldybė!
Nėra tikslo daryti tris mažesnius renginius. Kas iš to, jei visi atvešim po vieną atlikėją ir pritrauksim po 200 žmonių? Įdomiau juk vienas didelis renginys, turintis didesnį matomumą ir galintis plačiau nuskambėti. Visi dirbame su paralelinėmis scenomis, tampriai susijusiomis, todėl nematau tikslo nesivienyti ir renginiui, jeigu galima reguliariai susivienyti alaus bokalui.
Jei reikėtų pristatyti „Area“ žmogui, kuris daugiau, nei vidutiniškai domisi muzika, bet apie jus dar nieko nežino, kaip tai padarytum?
Atėjęs jis išgirs tai, ko dažnai Kaune ir Lietuvoje tikrai neišgirstų. Tai nėra populiari muzika, bet tai yra įdomi ir stebinanti muzika. Išskirtinė. Veikianti ir fiziškai, ir emociškai. Netikėta. Slidi riba, kurios muzikos teorija negali paaiškinti. Kas yra muzika? Koks skirtumas tarp muzikos ir triukšmo? 
Negalėčiau aš ir plačiais rašiniais paaiškinti kas yra industrinė muzika, kas yra daugybė kitų susijusių terminų, kaip tribal, ritual, rhytmic noise, kažkokia dalis techno ir t.t. Visą tai turi dažnai tiesiog pajaučiamą vardiklį: kažkokį tarp vokiško ekspresionizmo, elektrinių ir skaitmeninių technologijų, šalia paliečiant ir čiabuvišką pradą, sureikšminant miesto kultūrai jau tolimus gamtos motyvus, išlaikant dinamišką amplitudę tarp sterilumo ir purvinumo, pačiupinėjant pirmąją industrinę revoliuciją, bet nepamirštant ir gniuždančių stichijų. Skamba plačiai, bet gali pajausti tą bendrumą, šaknis, o su laiku gali pradėt skirti net ir skirtingų miestų ar valstybių garsą: klausai ir galvoji, kad čia tai tikrai Jungtinės Karalystės produktas, čia kvepia Berlynu, o šitas tai paliubomu iš Švedijos. Nežinau, ar aiškiau?
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS