„Skaņu Mežs“: neįtikėtina, bet veikia
Sekmadienį paryčiui muzikos namuose „Dailė“ Rygoje nukrito paskutiniai šiemetinio garsų miško lapai – nuotykiams eksperimentinėje muzikoje skirtas festivalis „Skaņu Mežs“, ištęstas per du savaitgalius (ar tris, jei skaičiuoti įvadinį renginį rugsėjo pradžioje“, įvykdė savo misiją nustebinti, priversti suklusti ir namo išsivežti kažką naujo. Išsivežiau stipriausią gyvenime matytą koncertą ir nesupratimą, kaip taip įmanoma.
Ne vienerius metus klausiusi epizodiškų atsiliepimų apie šį – net ir pagaliau apsilankius – kažkaip stebuklingai atrodantį renginį Latvijos sostinėje, šiemet nusprendžiau trūks plyš apsilankyti jame ir pati. Kelionės planai išvakarėse virto aukštyn kojom, teko keisti ir transporto, ir nakvynės planus – visgi akivaizdu, kad per smarkiai iš anksto strateguoti neverta ir tie keli šimtai kilometrų iki Rygos nereikalauja itin daug pastangų. Pamatai programą, užsimanai, sėdi, važiuoji, išgirsti. Tiesa, praėjusiais metais visi nuo 2003-ųjų itin kompaktiškos komandos rengiamo „Skaņu Mežs“ bilietai buvo išparduoti dar iki renginio – šiemet „Dailėje“ laisvos vietos bolavo tik penktadienio ir šeštadienio vakarams prasidedant, bet paskutinės minutės planas tikrai galėjo pavykti.
Iš pirmo žvilgsnio pagrindinio festivalio savaitgalio programa – tiksliau, tai, kaip joje sudėlioti pasirodymai – chaotiška, bet juk ne per parką einam, o braunamės per mišką. Todėl, pakraipius galvą, techno po free jazz, savo ruožtu sekančio dyzelinį ambient, tampa daugiau nei logišku sprendimu. Drastiški peršokimai nuo žanro iki žanro paryškina tai, kuo išskirtinis kiekvienas pasirodymas ir nesupina jų į vientisą, todėl, tikėtina, įdomybes suniveliuojantį, prisiminimą. Taip pat toks programavimas visiškai pateisina tai, ką man pasakojo vienas organizatorių Rihards T. Endriksons – nagrinėjama ne „eksperimentinė muzika“ apskritai, nes sąvoka nebėra teisinga, o tai, ką netikėčiausio šiandien gali pasiūlyti bet kuris stilius apskritai. Iš viso 16 atlikėjų per abu vakarus, o pridėjus spalio 2-ąją skaičius perkopia 2 dešimtis. Džiuginantys, trikdantys, gluminantys, be abejo, pasitaiko ir tokių, kurių į įsivaizduojamą savo festivalį tikrai nekviesčiau. Bet šiame miške aš tik viešnia, tad sutinku su girininkų pasirinkimais.
Du iš eilės savaitgalius viešėti Rygoje jau būtų prabanga, tad teko atsisakyti susitikimų su Powell ar DJ Nigga Fox, o vengrą Gábor Lázár bei britą Squarepusher juk netrukus turėsim ir pas mus. Esminis sprendimą, kurį savaitgalį rinktis, nulėmęs faktorius buvo vokiečių free jazz pionieriaus Peter Brötzmann improvizacija su vibrafonistu Jason Adasiewicz, kontrabosistu John Edwards ir būgnininku Steve Noble. 2012-aisiais Kaune, festivalyje „VDU Jazz Jungtys“ viešėjo ištisas P. Brötzmann suburtas tentetas, o artimiausia proga pamatyti kažką gal net masyvesnio, nei buvo Rygoje, yra lapkričio pradžia Krokuvoje.

Peter Brötzmann. Ir nuo šiol visa muzika skambės kitaip. #skanumezs #peterbroetzmann

A photo posted by Daina Dubauskaitė (@dubauskaite) on

Vakaro pradžia tektoninių plokščių sandūrų lyg ir nežadėjo – laisvas, beamžis, pulsuojantis, atsainiai nepriekaištingas jau 70 metų fortepijonu skambinančio amerikiečio Frederic Rzewski pasirodymas buvo tik lengvas startas. Kiek intensyviau keturis CD grotuvus ir iš jų sklendusius aplinkos įrašus mikšerio pagalba pynė vokietis Christoph Heemann. Netipiška gyviems elektronikams atlikimo technika pasiteisino, o emocinis kūrinio užtaisas ir parideno per saulėtas pievas, ir nutrenkė kareivinių šešėlin.
Emocinę pauzę sukūrė norvegai „Lemur“ – keturių solo situacijose daug pasiekusių muzikantų kolektyvas. Valtorna, kontrabosas, violončelė ir fleita bėgėjosi itin neskubriai ir vietoj triukšmo subtiliai kuždėjosi – manau, kai visas pasirodymas trunka pusvalandį, 15 minučių įžangos yra kiek per daug.
Na, apie Peter Brötzmann ir kompanijos pasirodymą kalbėti sudėtinga. Sudėtinga jį fotografuoti, filmuoti, net užduoti klausimą po koncerto būtų keblu. Nėra ko klausti. Nėra kaip užfiksuoti. Viskas taip paprasta, neapklota jokiomis tezėmis ar pamokslais, ir tuo pačiu milžiniška, kaip su džinsais nukeliauti į Marsą pasisemti vandens. Vagą, akivaizdu, aria P. Brötzmann, bet jo kolegos scenoje kiekvienas gyvena savo asmeninį, itin individualų gyvenimą. Čia jie buvo tik keturiese, ir neįsivaizduoju, kaip jausčiausi po aukščiau minėto Čikagos tenteto pasirodymo. Matyt, fantastiškai.

Peter Brötzmann / Jason Adasiewitz / Steve Noble / John Edwards / #skanumezs

A video posted by Daina Dubauskaitė (@dubauskaite) on

„Sandwell District“ iškapstyta Rrose asmenybė į Rygą atkeliavo „Skaņu Mežs“ draugystės su panašia ideologija besivadovaujančiais festivaliais Europoje dėka – tinklas SHAPE kasmet nominuoja kelias dešimtis artistų, vertesnių platesnio pripažinimo. Kiekvienas renginys savo ruožtu įsipareigoja pristatyti dalį jų savo programoje – taip latviai aną savaitgalį atrado DJ Nigga Fox ir Gábor Lázár, taip iš savo vietų skraidė kėdės šį, užleidusios vietą trumpesnėms rankovėms ir stipriau sugniaužtiems kumščiams. Free jazz išpažinėjai gana greitai užleido erdvę priklausomiems nuo elektroninių srautų, o iš savo vietų nepajudėjusiems plačiausiai žvelgiantiems visu gražumu atsivėrė ta drąsi programinė logika, apie kurią kalbėjau straipsnio pradžioje.
Dar nesutemus, bet jau lynojant šeštadienį Rygos centre išvydau įspūdingą vyrišką paltą – netrukus paaiškėjo, kad jį, greičiausiai kokioje nors madingoje pasaulio sostinėje, nukovė vienas svarbiausių „Skaņu Mežs“ svečių James Holden. Iki jo ir būgnininko krauttechprogdeepambient šou, prasidėjusio apie pirmą, festivalis pažėrė dar saują kontrastų.
Pirmą, kaip sakė sutikti bičiuliai iš Lietuvos, scream’inį latvių pasirodymą praleidus į muzikos namus „Dailė“ teko sliūkinti ant pirštų galiukų. „Tyliai, tyliai“, – pirštus prie lūpų glaudė ir apsaugos darbuotojai, ir barmenai, ir kiti susirūpinę asmenys. Šis išbandymas salėje virto perregimo garsumo (ar tylumo?) kompozicija, kurios autorius – vokiečių kompozitorius Jakob Ullmann. Medžioklinis obojus, fagotas ir violončelė, galima sakyti, viena dalimi glostė už ištvermę neplepėti, nesikuisti ir neskalambyti stiklais – kuteno padus ir bandė tą pačią kolektyvinę salėje susispietusių klausytojų kantrybę. Savo poveikiu visa tai priminė John Cage „4.33“. Ir glostymas, ir kutenimas baigėsi vienu metu. Pačiu tobulai subalansuotu metu.
Su P. Brötzmann bendruose projektuose dalyvavęs būgnininkas Paal Nilssen-Love ir saksofonistas John Butcher savo valandą scenoje pradėjo nuo solo išėjimų, vėliau susipynusių į trijų dalių improvizaciją drauge. Retai tenka malonumas pamatyti pirmaujantį būgnų pasaulio atstovą, bet iš tiesų P. Nilssen-Love šeštadienį buvo svarbiausias. Priekabiai, net isteriškai kruopščiai, tuo pačiu įsimylėjėliškai plačiai savo karalijoje besitvarkantis norvegas, beje, elementariai užaugo džiazo klube Stavangeryje, kuriame būgnais grojo jo tėvas – tai neišgalvota detalė iš jo biografijos.

Paal Nilssen-Love / John Butcher / #skanumezs #paalnilssenlove #johnbutcher

A video posted by Daina Dubauskaitė (@dubauskaite) on

Taigi James Holden, lyg tarp skaitmeninio ir analoginio pasaulių pakibęs tyrinėtojas, tačiau be balto chalato, todėl toks pats šokių muzikos supratėjas kaip tie, susispietę prie scenos. Švyturys tokiuose festivaliuose, kaip „Sónar“, kur hedonizmas spaudžia akademizmą į kampą, švyturys ir čia, greta Rygos centro. Aš gal būčiau pasirinkusi programą be pauzių ir be stabdžių – neabejoju, vientisa brito kūrybinė linija galutinai išsprogdintų smegenis, bet gal tokioms emocijoms „Dailėje“ ir ne vieta. O gyvi būgnai, jie, kaip cinamonas, tobulina bet kokį pojūtį ir skonį bei koncentruoja geriausias šių savybes.
Apibendrinsiu keliais žemiškesniais faktais. Nedidelė, bet judesių ir įspūdžių nevaržanti „Dailės“ koncertų salė, buvęs kino teatras, prieš porą metų prikeltas naujam gyvenimui – patogi vieta ir sėdimiesiems, ir judamiesiems pasirodymams. Kiek supratau, joje vyksta ir spektakliai, čia telpa apie 400 kėdžių (ir apie 700 porų kojų kėdes išnešus), o scena savo dydžiu nenusileidžia tai, kuri įrengtai nacionaliniame Latvijos teatre. Akustika ir jos suvaldytojas taip pat verti aplodismentų.
Patogi ir „Dailės“ lokacija, savotiška Vilniaus Naujamiesčio versija. Netoliese – būtinas aplankyti baras „Chomsky“, 70-ųjų butą primenantis „Gauja“, netrumpas sąrašas ekonominės klasės nakvynės vietų ir galimybių kulinarinėms gastrolėms.
Stebina, kartu ir džiugina, tai, kad „Skaņu Mežs“ yra tiesiog begėdiškai pigus renginys. Bilietą trims festivalio vakarams galėjai įsigyti už 30 eurų, o tai yra beveik tiek pat, kiek už vieno esminių svečių pasirodymą sumokėtum Vilniuje. Organizatoriai gauna atlyginimus ir su festivaliu dirba ištisus metus. Jokia itin didelė kompanija savo logotipo dydžiu neišsiskiria iš kitų – komercinių partnerių yra, bet daug ir fondų, iniciatyvų. Vadinasi, viskas įmanoma. Neįtikėtina, bet.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS