Few Nolder: „Kad galėtum save laikyti rimtu specialistu, reikia bent 10-ies metų įdirbio“
Galintis išleisti albumą solidžioj britų leidykloj bei šiuolaikiškai aranžuoti operas, bet galintis ir įrašyti Justin Timberlake edit’ą ar nakties sūkury tėkšti savą „Rondo“ klasikos versiją. Žuvėdros balsu klykiantis pianino klasės absolventas. Few Nolder, arba New Found Land, arba Linas Strockis. Iš Panevėžio. Monaliziškos šypsenos savininkas. Dirbęs „Akropolyje“. Besidžiaugiantis gyvenimu.
Apie aukščiau minėtas operas su Linu, taip pat ir Leon Somov, išsamiai buvom pabendravę 2010-aisiais, interviu vis dar guli čia. Pasikeitė nemažai aplinkybių ir Few Nolder šiandien pirmiausiai yra Few Nolder. Apie darbą sau ir su savimi, apie išlygas ir sąlygas – kavinėj, prieš pietus, pavasarėjant.
Foto: Marla Singer
Foto: Marla Singer
Kaip gyveni?
Ačiū, puikiai! Turėčiau pasakyt, kodėl, taip? Gyvenu muzika. Pastaruoju metu tik savo muzika, ir tuo labai džiaugiuosi. Ateityje materializuosis daug dalykų. Pirmasis, pats svarbiausias, jau čia pat – „Silence“ išleidžiamas minialbumas „My Holy Senses“. Apie kitus gal vėliau paklausi.
Žmonės skundžiasi, kad iš muzikos Lietuvoje nepragyvensi. Neigi populiarų skundą?
Diskutuotinas klausimas. Ne tik Lietuvoje, visame pasaulyje iš muzikos gyvena keli procentai kūrėjų. Būna lengviau, būna sunkiau, bet tai yra geriausias dalykas, kuris gali kūrėjui nutikti. Lietuvoje tokių nedaug, žinoma.
Bet kompromisų ieškoti vis tiek tenka?
Taip, komercinių tenka. Iš techno tai tikrai nepragyvensi.
Kiek turi komercinių projektų šiuo metu?
Turiu vieną pastovų, bet jame su kolega esam ghost prodiuseriai. Įvairių pavienių užsakymų irgi ateina.
Vienu metu, pamenu, norėjai rimčiau ghost prodiusavimu užsiimti, ar norai pasikeitė?
Dabar yra tas laikas, kai turiu maksimaliai išbandyti ir išstumti save. Techniškai labiausiai tobulėji, kai darai sau, ne kitiems, nes darai tai su didžiausiu užsidegimu. O vėliau tas žinias gali pritaikyti bet kam nuo reklamų įgarsinimo, kino filmų iki muzikos kitiems atlikėjams.
Ar į komercinius projektus žiūri tik kaip į pinigų šaltinį, ar visgi kaip į treniruotę, galimybę pašlifuoti techniką?
Taip, tai yra treniruotė. Komerciniuose dalykuose reikia ne tiek gerų idėjų, kiek gero pateikimo. Tai ir yra technika. Kokybė šiuo atveju svarbiau, nei savitumas, nors idealiu atveju turi būti abu.
Ką sunkiau išbaigti iki tau pačiam tobulo, bent tuo metu, rezultato? Ar savo asmeninius projektus, ar darbus kitiems?
Savo, žinoma. Ypač sunku pabaigti kūrinius, kuriuos užsimečiau prieš metus ar dar daugiau laiko. Šiame versle viskas vėluoja – kol atiduodi, kol išleidžia... O pats, kaip kūrėjas, esi jau patobulėjęs ir seni kūriniai skamba net vaikiškai. Visuomet bandau taisyti, kelti iki to, kur esu dabar.
Ar nejauti nuoskaudos, kai nuopelnus ir komplimentus už komercinius darbus susirenka jų užsakovai?
Aš jau esu supratęs, kokie privalumai yra būnant vienoje ar kitoje šio žaidimo pusėje. Tiems, kuriems darau muziką, neturiu ko pavydėti, nes mano tikslai yra kiti. Abiems pusėms nauda yra apčiuopiama, darom gerą, šiuolaikišką produktą, o užsakovai naudoja jį taip vadinamame pramogų versle. Aš gal per mažai to darau, kad jausčiau nuoskaudų.
Jei gautum komercinių pasiūlymų kurti teatrui, kinui, sutiktum?
Tiesą sakant, porą idėjų iš teatro jau išgirdau, bet nepavyko susitarti. Man atrodo, ten reikalai vyksta „iš kito galo“. Jie nori, kad užsidegtum ir viską pažadėtum, o tik tada kalbėtum apie kažkokią finansinę gražą. Kuriant teatrui reikėtų visus darbus nustumti į šoną ir atsiduoti šimtu procentų, šiuo metu nelabai galėčiau laiko prasme taip elgtis. Šiaip būčiau tikrai nieko prieš.
Neseniai tvarkydama muziką namie radau tavo „New Folder“. 2009-ų vasara, tu jaunas, šviežias, mažai kam girdėtas, ir iškart į „Planet Mu“. Ar tos leidyklos antspaudas tau šiandien dar kaip nors gelbsti, ar trukdo? O gal apskritai tai jau pamiršta istorija?
Galiu kelis pastebėjimus šia tema pasakyti. Aišku, tai man sutaupė laiko Lietuvoje – juk jei kažkas iš užsienio pripažįsta, čia nebereikia įrodinėti, kad esi kažko vertas. Taip pat „Planet Mu“ dabar nebeatstovauja mano skambesiui, nuėjo į juke ir panašiai pusę, tad tikrai nesigailiu, kad nebesu su jais, nes netgi netikčiau.
Apskritai leiblas tėra platforma. Reikia variklio, kuris dirbtų tau ir šalia tavęs. „Planet Mu“ yra labiau meninis reikalas su požiūriu „bus, kaip bus“. Karjerai užsienyje tas albumas nepadėjo. Bet apskritai naudos tikrai gavau. Artistui, kad ir kokį kelią jis nueina, viskas yra į naudą. Negali išsižadėti praeities, negali tiesiog keisti pseudonimų ir apsimetinėti, kad kažko nebuvo.
(Beje, šiame kūrinyje - titulinę nuotrauką fotografavusios Marlos Singer balsas)
Bet daug kas taip daro. Lietuvoje – irgi.
Lietuvoje mes čia turime – ne blogąja prasme – žaidimų aikštelę. Čia gali treniruotis, susikurti save. Tam reikia laiko. Bet gali sau leisti pasiklysti, ieškoti, grįžti.
Kaip tapai „Silence“ šeimos nariu?
Gyvenau Klaipėdoje, pasirodė „New Folder“. Atvažiuodavo Vidis ir Saulty pagroti ir pabūti, susibendravom. Ir tiek. Dabar „Silence“ penkeri metai, bet daugelio dalykų aš net nebeatsimenu. Pradžioje būdavo labai smagu. Ir visiems ta pradžia buvo vienu metu – Vidžiui su Mario „Test“, Saulty su Bradka – „Days Like These“. Buvo daug linksmų dalykų, niekas nežinojo, kur eis ir ką ras, ir – Vidžio iniciatyva – atsirado tas bendras branduolys. Beje, būtent dėl jo apsisprendžiau persikraustyt į Vilnių. Norėjau daugiau muzikos.
Turėjai minčių kraustytis į užsienį?
Jų visada yra, rimtesnių ar šiaip. Bet nesigailiu dėl nieko, užsienyje būčiau nuėjęs kitais keliais. Man reikėjo daug išmokti, kad galėčiau parduoti save kaip kūrėją, kad būčiau įdomus.
Laikai save savamoksliu?
Baigiau muzikos mokyklą. Prie pianino kartais grįžtu. Bet taip, techninių dalykų išmokau pats. Daug naudos man davė bendradarbiavimas su kolegomis prodiuseriais, dalinimasis atradimais, nuorodomis į šaltinius. Bet išmoksti – zulindamas, kartodamas, bandydamas – tik pats. Lakūnai juk turi atskraidyti 10000 valandų, ar ne? Čia lygiai tas pats. Manau, kad galėtum save laikyti rimtu specialistu, reikia bent 10-ies metų įdirbio. Man dar poros trūksta.
„The Beatles“ prieš pirmą albumą beveik trejus metus grojo Hamburgo klubuose.
Va, va, aš apie tą patį. Būtina. Nekalbėkim apie užsienį – Lietuvoje juk dabar kažko pasiekusiems prodiuseriams visiems bent apie 30 metų. Nes reikia praktikos. Penkiolikos ne tas galvoje...
Ką dabar galvoji, pavyzdžiui, apie savo projektą c0ma? Matai jame dabartinį save?
Aš tikrai jo neišsižadu! Viskas ten faina, save tikrai matau ir girdžiu. Panevėžyje mes buvom rezistentai. Gyvenom tarp paniatkių ir stengėmės nepasiduot. Ir klausytojų atradom, nes darėm įdomiau, nei aplinka.
Klipas geras... Juokingas. Jis buvo neplanuotas, kaip ir viskas, ką tada darėm. Pamenu, tada jau pirmam kurse Klaipėdoj mokiausi. Grįžau į Panevėžį, Tomas (Mixmagas) pasiūlė pabėgiot aplink rajoną, ir viskas. Kai planuoji, o išeina nesąmonė, būna liūdna, o čia – visiškas ekspromtas.
Anksčiau buvai labiau rokenrolistas ir įvaizdžiu, ir elgesiu per gigus, prieš juos, po jų. Pasikeitei. Užaugai?
Jo, jo, jo... Šeimai dar ne metas, bet rokenrolams jau nebe laikas. Iš dalies norėjau viską pažinti, išbandyti. Kažkiek ir pasinaudoti tuo, ką gyvenimas davė. Sceną valdyt – fainas dalykas. Dėl to niekuomet negalėsiu tik studijoje užsidaręs sėdėti, man reikia ir išraiškos. Šiaip, manau, geriau jau čia paeksperimentuot, nei kažkur užsienyje nusitampyt.
Visi iš to išauga. Mane asmeniškai ištempė muzika. Nenori susimaut, turi gerai pavaryt, o geriausiai pavarai blaivas. Turi daug dirbti, ruoštis. Pasitūsini, pavargsti – nesidirba, diena dingsta. Laiko žiauriai gaila!
2009
2009
Nėra savotiškos kompetencijos dilemos, kai kuri muziką, skirtą ištraukt velnius iš žmonių, kad jie atsipalaiduotų, užsimirštų, stogą nusiimtų, o pats – ramiai? Ar čia jau technikos reikalas?
Turbūt nuvilsiu skaitytojus, bet taip, technikos reikalas. Šiandien viskas yra productionas. Dėl to dabar yra arba mohikanai didžėjai, arba jauni prodiuseriai-didžėjai. Nes turi deliverinti daug ir kokybiškai. Atėjo prodiusų karta. Gamyba!
Aišku, daug šūdo aplink, kartais atrodo, kad žmonės tikrai nesupranta, ką daro ir apie ką kalba. Todėl gal tu ir teisi, gal reikia pabūti tuose vakarėliuose, kad įsijaustum. Paklausyti kitų muzikos. Patirtys susikaupia, jos niekur nedingsta. O talentas, jei yra, tuo labiau neprapuls.
Mūsų scena lyg ir ne ta, kurioje reikėtų didelio šou. Bet tai vis tiek pramogų sritis. Jei visi susirinks tik paklausyti tavo kūrybos, tai niekas nešoks. Turi būti kablų, turi būti mergų. Mergas prašokdint vėlgi reik mokėt.
Pradžioje apie relyzus pakalbėjom, gal jais ir pabaikim. Ar su Marku Palubenka planuoji dirbti toliau?
Taip! Jo vokalas labai tinka mano temai. Instrumentinį pasakojimą galiu išgludinti pats, o jo vokalas bus jau aukštesnis laiptelis. Tikrai labiau mėgstu vyrišką, nei moterišką balsą, tik sunku jį tinkamą, išskirtinį surasti. Adomas buvo puikus, bet kažkur pradingo. Markas labai lyriškas, be to, skamba... Kaip čia pasakius, nelietuviškai, užsienietiškai? Juokingai skamba, bet kažką tokio noriu pasakyti.
Abu esam nusiteikę dirbti drauge toliau. Gera chemija. Su jo balsu tikrai greitai dirbasi. Aišku, kol kas buvo remiksai, žiūrėsim, kaip su autorine kūryba. Bet ji atrodo labai natūralus žingsnis. Norėčiau vasarą jau turėti bendrą gyvą programą. Bent jau rudenį! Live’as kompaktiškas, turėtų būti įdomu ne tik lietuviškiems festivaliams, bet ir užsieniui.
O solo produkcija? Albumas?
Blemba. Dabar išeina labai daug singlų, remiksų. Baiginėju EP Matt Walsh leidyklai „Clouded Vision“, taip pat suplanuotas leidinys „Best Kept Secret“, išeina „Connaisseur“ dalykai... Ir dar... Platformų daug, beveik visos naujos, stebėsiu, kaip kurioje sekasi dirbti.
Žodžiu, vien šiais metais leidybos jau tikrai užteks. Jei dabar imčiau daryti albumą, kitąmet reikėtų daug taisyti. Norėčiau, kad tai būtų meninis artefaktas, todėl jam reikės skirti daug dėmesio. Gal bus rinkinys kūrinių, kurie niekur kitur iki šiol netiko? Žiūrėsiu. Be kitų metų – jokių šansų.
---
Few Nolder @ Facebook
Few Nolder @ Soundcloud
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS