BANG: Pacha: Šokis egzistuoja nuo tada, kai pradėjo egzistuoti žmogus
2006-iesiems baigiantis išėjo signalinis ir vienintelis žurnalo BANG numeris. Jis buvo nemokamas, „Laisvalaikio“ dydžio, o jo leidėjai turėjo didelių planų. Nieko neįvyko. Aš, beje, turėjau būti žurnalo redaktorė. Nuo to laiko šios pozicijos bijau kaip velnias kryžiaus. Na, bet liko gerų tekstų. Pavyzdžiui, apie tuomet dar tik įkūrinėtą klubą „Pacha“. Dabar, kaip žinia, ten valgomi „Olialia“ čipsai.
„Šokis egzistuoja nuo tada, kai pradėjo egzistuoti žmogus“, – savo knygoje „El Baile“, skirtoje 25-ajam „Pacha“ jubiliejui, išrėžė vardo ir tinklo įkūrėjas ir puoselėtojas Ricardo Urgell. Ši frazė yra klubinio pasaulio legendos, besitęsiančios jau beveik keturiasdešimt metų, kertinis akmuo.
1967-aisiais Sitges mieste Ispanijoje išdygo pirmoji „Pacha“, įkvėpta sėkmingai veikusio šokių klubo „Tito‘s“, kuris irgi priklausė Ricardo. 1972-aisiais ispanas išdrįso įkurti filialą meilės ir laimės saloje Ibicoje. „Išdrįso“ todėl, kad klubui vieta buvo pasirinkta itin kvailai, kaip manė tenykščiai – aplink nebuvo nieko, kas galėtų garantuoti bent šiokią tokią sėkmę. Tačiau linksmybių ištroškę greitai pamilo „Pacha“ kaip pirmuosius namus. Dabar tai vienintelis salos klubas, dirbantis ištisus metus. Jame telpa trys su puse tūkstančio klubinėtojų, penkios skirtingos savo stilistika salės ir ryškiausi planetos diskžokėjai. Sako, kad Ibicai „Pacha“ buvo tas pats, kas Niujorkui „Studio 54“.
O, kad viskas baigtųsi Ibica! „Pacha“ – tai kokie 25 klubai visame pasaulyje nuo Budapešto iki Buenos Airių, viešbutis, restoranai, radijo stotis, įrašų kompanija, drabužių linija, gyvenimo būdo žurnalas. Žodžiu, ištisa industrija, šokti patogiu bateliu apautą koją įkėlusi Lietuvon.
Žodis „pacha“, laisvai verčiant, reiškia „karaliaus gyvenimą“. Pasaulinis „Pacha“ tinklas nunertas tam ir taip, kad jo klientai jaustųsi karališkai. Ar gausim ir mes tai, dėl ko keliasdešimtyje miestų prie durų, pažymėtų vyšnaite driekiasi eilės? Geriausia klausti tiesiogiai su tuo susijusio žmogaus – Vilniaus „Pacha” direktoriaus olando Bernie ter Braak, kol kas geriau žinomo kaip „Cozy“ savininkas.
Kaip prasidėjo vilnietiška „Pacha“ istorija?
Na, prieš gerus porą metų vienas vaikinas, kuris ir dabar yra viso projekto galva (su juo mintis apie naują klubą rezgėme dar nuo mano darbo „Gravity“ laikų), tiesiog užmezgė pirmąjį kontaktą su „Pacha“ vadais. Per metus šie gauna apie 60 frančizės pasiūlymų, tiesa, galų gale lieka tik du ar trys realūs projektai. Todėl, kad įtikti gana sunku – tikrinama, ar išties yra pakankamai lėšų, taip pat labai svarbi būsimojo klubo vieta. Visų pirma miestas, tuomet klubo pastato lokacija jame, žinoma, ir pats pastatas.
Lietuviškoji „Pacha“ iš pradžių buvo planuojama Gedimino prospekte, viename rūsių, tiesą sakant, projektas jau buvo gerokai pasistūmėjęs, bet ėmė kilti „Vilniaus vartai“.
Persigalvoti buvo labai lengva – vietoj 700 ar 800 kv. m. gavome 1400, be to, rūsyje būtų tekę nukasti geroką sluoksnį žemės, norint „išlaužti“ reikiamą lubų aukštį. Spėjome prisijungti prie „Vilniaus Vartų“, kuomet projektas dar buvo pradinėje stadijoje, taigi, ne mes derinomės prie pastato, o jis prie mūsų. Ko daugiau norėti?
Dabar viskas klojasi visai neblogai, na, kiek vėluojame, bet... Kai pastatą statant dalyvauja daug skirtingų kompanijų ir kiekviena pavėluoja bent po dieną, darbas gali sustoti dviems mėnesiams.
Visiems įdomios techninės detalės. Kieno suprojektuotas, koks interjero stilius, koks garsas, kiek salių...?
Klubo interjero dizainas kuriamas Ispanijoje, tai vienas stipriausių franšizės sutarties punktų. Lietuvaičiai „Plazma“ ruošia techninius brėžinius statybininkams. Žinoma, vyksta ir kūrybinis dialogas – juk „Plazma“, kaip vietiniai, geriau supranta tam tikrus niuansus.
Ricardo, „Pacha“ siela, yra sukūręs daugiau nei šimtą klubų, apie juos jis žino viską. „Pacha“ visame pasaulyje jokiu būdu nėra vienoda – viskas priklauso nuo konkrečios situacijos, pastato, nuotaikos. Be to, dažnai kinta statybiniai ir kiti reikalavimai, o „Pacha“ istorija tęsiasi jau keturiasdešimt metų, taigi natūralu, kad prieš penkiolika metų projektuotas klubas skirsis nuo pernykščio. Na, visi tinklo klubai turi bent dvi sales, be to, labai svarbu pakankamas lubų aukštis.
Nepaisant to, kad vis dar madingas minimalizmas, neonas, metalas ir kiti šalti dalykai, Vilniaus „Pacha“, nors ir tikrai didelis, bus jaukus, kiek Viduržemio jūros regiono įkvėptas klubas. Didume sukurti jaukumą įmanoma daugeliu būdų – tai ir erdvės išskaidymas laiptais bei plokštumomis, ir tinkamas apšvietimas, ir net neerzinantis garsas.
Garsas... Aišku, kad geras! Didžiojoje salėje montuojama „L-Acoustics“ įranga. Ši prancūzų firma daugelį metų dirbo tik su pasaulinėmis žvaigždėmis, garsino jų turų koncertus. Paskutinius keletą metų jie bendradarbiauja ir su klubais. „L-Acoustics“ garsas išsiskiria savo švarumu, be to, jis tinka visiems muzikos stiliams, dėl to ir pasirinktas pagrindinei salei. Joje kartais vyks ir gyvi pasirodymai, taigi, nereikės nieko pridėti ar keisti.
Klubo apšvietimas visada turi būti siurprizas ir, žinoma, derėti prie muzikos. Labai kvailai atrodo, kai sujungiami visi prožektoriai, nureguliuoti bet kaip. Be to, šviesos negali būti per daug – tuomet jausiesi lyg ligoninėj, arba per mažai – tuomet per niūru. „Pacha“ nėra ir negali būti tamsus klubas, nes jame svarbiausia – žmonės ir bendravimas. Juk vakarėlį ir klubą kuria žmonės.
Jų abiejose salėse tilps apie 1500, didžiojoje – apie 1000. Tiesa, bus ir 60-ies vietų VIP kambarys. Su pačiu geriausiu vaizdu – tiesiai į šokių aikštelę, į veiksmą.
Ar jau numatyta programa, darbo laikas ir panašiai?
Na, tikrai dirbsime penktadieniais ir šeštadieniais, taip pat ketvirtadieniais, greičiausiai ir trečiadieniais. Įėjimo kaina priklausys nuo nakties „karštumo“ – 20 – 40, 30 – 50 litų. Kadangi esam pajėgūs sutalpinti nemažą minią, nėra reikalo net už itin garsų vardą plėšti šimto ar daugiau litų. Be to, veiks klubo narių ir VIP kortelės. Alkoholio kainos nežymiai skirsis nuo vidutinio sostinės baro ar klubo.
Kol kas neturime patvirtinę jokių „bookingų“, tačiau faktas, kad turėsime galimybę kviestis tuos diskžokėjus, kurie vasarą reziduoja Ibicos „Pachoje“ – planuojama, kad ne sezono metu jie važinės po visame pasaulyje prigijusias „Pachas“. Išvardinti? Darrenas Emersonas, Rogeris Sanchezas, „Deep Dish“, Sasha, Pete Tongas, Frankie Knucklesas, Davidas Moralesas, Trevoras Nelsonas, Ericas Morillo. Ir tai tik tie, kurie jau įėjo į istoriją.
Lietuvių irgi bus. Manau, kažkas panašaus į „mėnesines rezidencijas“ – na, vienas vakaras per keturias savaites. Nebūtinai kviesime tik šiuo metu geidžiamiausius ir garsiausius – juk labai smagu pačiam kažką išauklėti ir išgarsinti.
Kadangi Lietuvoje ypač ryškus klubų darbo sezoniškumas (vasarą žmonės daro viską, kad neliktų mieste), mums ypač pravers dvi salės ir dydžio lankstumas. Negali būti taip, kad visuomet „apsimokėtų“ 1500 vietų klubas. Mažojoje salėje neblogas baliukas gali vykti ir esant 200 ar 300 lankytojų.
Tarp salių bus muzikinis kontrastas. Tiesa, klubo pagrindas bet kokiu atveju yra house. Nors negaliu sakyti, kad niekada neskambės, pavyzdžiui, techno. Bet techno įvaizdis Lietuvoje gan prastas. Nors prikurta ir grojama aibės smagios, linksmos ir šviesios šio stiliaus muzikos, bet ar lietuvių susirinktų tūkstančiai, jei tai riebiai pabrėžtum ant skrajutės? Pavyzdžiui, atvažiuotų Laurent Garnier. Jei paskelbtume, kad vyks „techno party“, visi išsigąstų, nes „nesuvestų galų“, nors, neabejoju, ne vienas yra užaugęs su jo melodijomis. Na, bendrai tariant, „Pacha“ vyksta šviesūs ir linksmi vakarėliai, o ne tamsūs pogrindiniai „reivai“.
Ko labiausiai bijai?
Lietuvių mentaliteto. Skirtingų žmonių grupės čia kažkodėl niekaip nesusijungia. Būna, skundžiasi vakarėlyje žmogus: „O, pamačiau plikų“. O kas čia tokio? Jei jie laimingi, klausydamiesi tokią pačią muziką, kaip ir tu, kodėl turi susipriešinti? Žinoma, neprivalai eiti gerti su jais alaus ar degtinės, bet žmogiškai bendrauti nėra nei sunku, nei pavojinga. Čia žmonės jautrūs, nesuvokia, kad visgi visi, ar pliki, ar skiauterėti, ar su baltais batais, į klubus eina to paties – linksmintis. O šią sąvoką jau kiekvienas interpretuojam individualiai.
Mėginsim į Lietuvos klubinę kultūrą įvesti naują, aukštą standartą. Na, nebūsim per griežti – kitaip nesurinktume žmonių. Bet veidų ir mentaliteto atranka, pažadu, bus kieta.
Lietuvos šokių muzikos scena dar jauna, turbūt jai tiek, kiek ir jūsų nepriklausomybei. O žmonės, na, jie elgiasi brandžiau, kai yra subrendę. Tik dabar atsiranda ta „vyresnioji“ klubinėtojų karta, kuri ir prieš dešimtmetį savaitgaliais darė tą patį. Manau, dabartiniai jaunuoliai po keliolikos metų bus daug labiau „klubiški“ savo mentalitetu. Pažiūrėkit į tą patį Ricardo – jam 76-ri, o maniau, kad bent dvidešimčia mažiau. Suplukęs atbėga ir teisinasi: „Žinai, neatsinešiau kompiuterio, bet viską įsirašiau į USB raktą“. Ar tavo senelis taip pasakytų? Cha cha...
Apskritai nemažai Lietuvos klubų skirti itin jauniems. Didelė šokių aikštelė ir... viskas. O kur normalios vietos poilsiui, patogus baras? Ką, visą naktį privalai tik šokti? Vyresni ir kartais norintys tik pasėdėti ir paklausyti muzikos lieka nuskriausti. Na, „Pacha“ tuo pasirūpins. Nesakau, kad pusė klubo bus užgriozdinta kėdėmis – poilsio zonų bus tiek, kad nenukentėtų šokantieji, ir, be abejo, jos bus mobilios.
Ar yra geriausias klubas pasaulyje?
Žinoma, kad ne. Viena naktis gali būti fantastiška, kita toje pačioje vietoje – visiškai klaiki. Sunku pasakyti, net nuo ko tai priklauso – muzikos, interjero, žmonių, darbuotojų, alkoholio, narkotikų, mėnulio fazės...? Tiesiog reikia gero momento. Naktinis gyvenimas būtent toks ir yra – momentiškas.
Tiesa, vienas tikrai neįtikėtinas klubas yra Ibicoje. Jis vadinasi „DC-10“, kaip lėktuvo modelis, savaime suprantama, yra įsikūręs visai šalia aerodromo. Na, gal pusantro kilometro. Jis neturi lubų, tik keturias gan aukštas sienas. Dirba pačiu beprotiškiausiu laiku – pirmadienį nuo aštuntos ryto iki vidurnakčio. Beje, visada kimšte prikimštas euforija besidalinančių pusnuogių žmonių! O maždaug kas dvidešimt minučių muziką, skleidžiamą itin kokybiškos aparatūros, nustelbia... tiesiai virš galvų praskriejantis lėktuvas. Neįtikėtina – atrodo, galėtum pačiupti jam už uodegos.
Ir svarbiausias klausimas... Tai kada gi leisit paragauti to karališko klubinėjimo?
Vasarį. Na, gal kovą.
---
Na, kaip sako „Resident Advisor“, „Pacha“ – daugiau nei klubas. Tai kosmopolitiškas, stilingas ir kiek ekskliuzyvinis gyvenimo būdas. Kada, jei ne dabar, jo reikia Vilniui?
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS