„Sónar 2014“: Diena #1 su Machinedrum, Daito Manabe ir Plastikman
Pirmas vaizdas, ketvirtadienio rytą patekęs į akis Barselonos oro uoste – burgerinės kampe sėdėjęs ir bulvytes kapojęs Damian Lazarus. Atrodo, jam ši savaitė baigėsi vos prasidėjusi, bet apskritai miestas lūžta nuo skrajučių, plakatų, slaptų ir atvirų vakarėlių, lineup’ų, showcase’ų, get togetherių. O labiausiai nuo 21-us metus vykstančio pažangiosios muzikos ir naujosios medijos festivalio „Sónar“.
Šį apibūdinimą sugalvojau ne aš, o festivalio įkūrėjai 1994-aisiais. Žodžių reikšmė per tiek laiko neabejotinai pasikeitė keletą kartų, bet „Sónar“ sau iškelta užduotis būti priekyje, diktuoti madas kitiems renginiams ir nuolat stebinti vis augančią lankytojų minią. Tai šiandien turbūt sunkiausia. Bet jiems pavyksta. Pakeičiant lokaciją, įtraukiant naujų veiklų ir surenkant tokius atlikėjus bei menininkus, kurie nestovi vietoje.
„Sónar“ – tai dvi dalys. Dieninė ir naktinė. Dieninė anksčiau vyko senamiestyje ir buvo lyg mažesnė bei labiau apie meną (bent taip pasakodavo liudininkai), bet praėjusiais metais persikėlė į vieną svarbiausių Europoje parodų centrų „Fira Montjuïc“.
Veiksmas vienu metu vyksta 6 uždaro parodų centro erdvėse, iš kurių atvira tik viena – „SonarVillage“, esanti centro kieme. Čia vakar grojo man bene mažiausiai įspūdžio palikusi, paauglę Laną Del Rey priminusi danė MØ, o apie kitus didžiuosius kiek žemiau.
Su begalybe festivalių, tarp jų ir lietuviškų, bendradarbiaujantis projektas „Red Bull Music Academy“ Barselonoje turi visą sceną. Joje – tradiciškai – akademijos studentai ir jų mokytojai, o skambesys atitinka tam, kurį šiuo metu labiausiai „RBMA“ palaiko.
Pirmuoju festivaliniu džiaugsmu vakar man tapo débruit, jau labai gerai pažįstamas lietuviams ir ypač sattiškiams. Kažkada apie jį esu rašiusi „uraganinių beats kūrėjas“, šį medalį prancūzas vis dar turi. Prieš porą metų pasaulio muzikos nutikimų prifarširuotą albumą „From The Horizons“ išleidęs prodiuseris šiandien scenoje draugauja ir albumą „aljawal“ išleido su sudaniete Alsarah, kuri, patikėkit, yra daug efektyviau už beatmakerių taip mėgiamus egzotiškus semplus. Nes ji gyva, gyvybinga ir audringa. Visai kaip tie uraganiniai beatsai, o drauge duetas yra tikra prakaito mašina. Kartais emocionaliau ir „habibiškiau“, o kartais tiesiog verti reivo trečią ryto.
Vėliau teko rinktis – vokietis Nils Frahm ir jo fortepionas „SonarHall“ erdvėje, kurios raudonų užuolaidų „Smala“ tikrai turėtų pavydėti, ar japonų multikūrėjas Daito Manabe ir jo interaktyvus videomappingo ir šokio pasirodymas. Galvojom suderinti abu, bet norint įeiti į labai akademinę ir bent dukart už Nacionalinį dramos teatrą didesnę „SonarComplex“ salę teko ilgokai pastovėti eilėje (gana netikėta tokiam puikiai sustyguotam festivaly ir tuo pačiu smagu, kad tokiam dideliam žmonių skaičiui tai įdomu), ir kelio atgal jau nebebuvo.
Ir labai gerai! Drauge su šokėjų marškomis judančios videokarščio srovės atrodė įdomiai, bet ne drastiškai naujai ar nematytai (juk ir Vilniaus katedra jau kuris laikas moka judėti), bet antroji Daito Manabe pasirodymo dalis... Scenoje atsirado trys dronai, kurie ėmė šokti į laužytą Ametsub ritmą. Na, gal ne šokti, judėti. Galvojau kažką apie į pensiją išeinančias go go šokėjas... Efektinga, labai! Dronų baletas. Jūs tik pamanykit.
www.sonar.es
www.sonar.es
Stebėti Machinedrum iš pradžių įsitaisėm ant dirbtinės „SonarVillage“ žolytės, bet jau po pirmųjų albumo - vieno geriausių man pernai – „Vapor City“ akordų teko stotis ir brautis arčiau scenos. Labai jau knietėjo pamatyti, kaip Machinedrum valdo gitarą ir mikrofoną, o jo kolega Lane Barrington – būgnus ir dar šį tą. Visas elektroninis albumo grožis gyvai dar ūgtelėjo, o pridėjus Weirdcore vizualizacijas, vedančias po vis kitokią miesto sampratą, Machinedrum tapo geriausiu ketvirtadienio artistu.
Ariel Martini foto
www.sonar.es
Ariel Martini foto
Nedaug atsiliko (gal tik todėl, kad prieš keletą metų jo šou mačiau „Audioriver“, ir esmė čia panaši) Trentemøller, su savo grupe atlikęs rudenį išleistą „Lost“. Post, kraut, noir, psycho audrose su teremino intarpais ypač tiko tos smalinės užuolaidos. Ir jei Machinedrum dar gali pavadinti gyva elektronika, tai, kaip scenoje skamba Trentemøller yra tiesiog nuostabiai geras gyvas koncertas. Neabejoju, kad vertas tiek diskotekininkų, tiek visai kitaip laisvalaikį leidžiančių melomanų dėmesio.
Australas Ben Frost, visai kaip Daito Manabe, savo nebyliu šalčiu sutraukė pilną „SonarComplex“ auditoriją. Estetiškai švarus iki skausmo vaizdas ir vis auganti lūžtančio ledo įtampa. Vėlgi visiška naujas darbas – prieš porą savaičių „Mute“ išleistas penktasis jo albumas „A U R O R A“. Nežinau, ar tokio klausyčiau namie ar darbe. Tai didelio dėmėsio, susikaupimo ir stebėjimo iš pagarbaus atstumo verta muzika.
www.sonar.es
www.sonar.es
Beje, kalbant apie „Mute“ – prieš Plastikman pasirodymą didžiojoje festivalio erdvėje DJ setą grojo leidyklos įkūrėjas ir ne vieno didžio įrašo prodiuseris Daniel Miller. Su visa pagarba jo darbams ir įtakai, buvo tragiškai nuobodu. Nuspėjamas tech house ir techno bei nulis emocijų Traktor bespaudinėjančio vyro veide. Vienu metu net pagalvojau, kad ekranas, kuris transliavo Daniel Miller darbą, užstrigo. Gal tegu geriau visi dirba savo darbus.
Didžėjų, kai programoje tiek daug nematytų ar ilgai lauktų, naujų ar tiesiog įdomių live’ų, šiame festivalyje apskritai vengiu. Bet „2many DJs” ir James Murphy („LCD Soundsystem“) projektas „Despacio“ - tikrai dešimt balų. Parodų centro užkampyje, į kurį reikia eiti ratais ir dar pastovėti eilėje, visiškai tamsioje salėje su discoballais ir šviečiančiomis planetomis, apsupti specialiai jiems suręstos senovinės garso sistemos, trys vyrai tris dienas iš eilės pasiruošę deliverinti po 6 valandas vinilo. Ne ant scenos. Tiesiog šokių aikštelės viduryje. Tam, kad primintų žmonėms, kas iš tiesų yra DJ kultūra. Oh boy, jiems pavyko.
Foto: Juan Sala
www.sonar.es
Foto: Juan Sala
Plastikmano „Objekt“ tapo ne tik dienos vinimi, bet ir vienu svarbiausių įvykių visame šių metų festivalyje. Žmonių „SonarVillage“ erdvėje pagausėjo ir dėl to, kad kitose scenose programa baigėsi anksčiau, ir dėl to, kad kai kas atvyko būtent naujojo koncepto pažiūrėti.
Smalsiausi, aišku, pirmą nuo 2003-ųjų albumą „EX“, įrašytą pernai pasirodymo Guggenheim muziejuje Niujorke metu, jau perklausė įvairiom skaitmeninėm formom, o griežčiausi jau ir verdiktų apie tai, kad savęs neperšoko, nieko naujo nesukūrė ir matematiškai sėkmę apskaičiavo bei pinigų vaikosi, prirašė.
Nepaisant visko, jei kas ir vertas tų savo uždirbamų pinigų, tai Richie Hawtin. Šou buvo absoliučiai minimalistinis, juodajį magą Plastikman vos galėjai įžiūrėti, bet esmė čia – specialiai pastatytas obeliskas – reivo babelis, kuriame raitęsi mikro ir makro, biologiniai ir šamaniniai vaizdai prikaustė nuo pradžios iki pabaigos. Vienu metu net prigavau save, kad akimis techno didybę bandau suvokti išsižiojusi. Būna. Beje, šiemet Plastikman pasirodymų daugiau nesuplanuota.
www.sonar.es
www.sonar.es
Be šokių, reginių ir dainų, „Sónar“ turi ir programos dalį „+D”. Tai – technologiniai pasiekimai, startupai, išradimai, konceptai, hakeriai (taip, labai daug žmonių tiesiog sėdi ir visą festivalį kažką hakina), diskusijos... Dar neturėjau laiko į tai įsigilinti, nes vis ta muzika. Apskritai čia mažai kas rūpi, netgi maistas (lietuviški festivalintojai pasiustų, beje, nuo tokio menko pasirinkimo) ir kiti gyvybei palaikyti būtini reikalai lieka kažkur antram plane. nelabai yra kada.
Šiandien prie „Sónar by Day“ prisijungia ir „Sónar by Night“. Jau kitame parodų centre.
Pusiau gyva fototransliacija nuolat vyksta www.instagram.com.dubauskaite
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS