Ed Davenport: „Jei atvirai, man nusispjaut, kad kūrinį kažkas parsisiųs nemokamai po to, kai vinilai bus išpirkti“ (interviu)
Draugystė yra viskas – lapkritį Vilniuje priimtas Oliver Deutschmann netruko vis dar gerai laikomos Europos paslapties rekomenduoti kolegoms, tad vasarį šokom su Mike Dehnert, kovo 9-ąją – Ed Davenport eilė. Britas Berlyne ne taip seniai – gerus trejus metus, o techno ir house bendruomenė apie jį išgirdo dar kiek anksčiau.
Kaip jau rašė „Mix Subas“, į elektroniką šis vaikinas pasuko iširusios metalo grupės dėka. Netrukus po būsimo vizito į „Soul Box“ Ed rankose laikys debiutinį savo albumą „Counterchange“, bet ir trumpesnių jo leidinių sąrašas jau solidus. Jungiam praėjusios vasaros RA podkęstą ir labinamės.
Ką veikei iki suskambėdamas garsiau ir plačiau?
Londone studijavau meną, o muziką kūriau laisvalaikiu.
Koks asmuo įkvėpė tapti didžėjumi? O gal pakako vaikščioti į klubus?
Manau, įtakos turėjo nuolatinis geros elektroninės muzikos srautas Jungtinėje Karalystėje. Na, ir, pavyzdžiui, pirmas kartas tokiame klube, kaip „Fabric“!
Kovą išleidi debiutinį albumą. Kiek laiko jį kūrei?
Nuo tada, kai atsidūriau Berlyne, kur atsikrausčiau tam, kad galėčiau koncentruotis į muziką. Vadinasi, trejus metus.
Sakyk, ar toks socialinis burbulas, kaip Berlynas, netrukdo bendrauti su išoriniu pasauliu? Ar yra laiko bei vietos platesniam požiūriui – muzikine prasme ir ne tik?
Jis gali apriboti, bet nebūtinai... Čia jau nuo paties priklauso, kiek nuspręsi domėtis išoriniu pasauliu. Kartais tai, kad gali pabėgti nuo visko ir tiesiog kurti meną, yra labai gerai, visgi kartais tikrai pasiilgstu draugų ir šeimos, kurie liko Anglijoje. Žodžiu, reikalinga sveika pusiausvyra.
Ko būtent angliško labiausiai pasiilgsti, be pažįstamų veidų?
Aptarnavimo kultūros. Angliško humoro. BBC ir „Channel4“. Čatnio, konservuotų daržovių, čederio ir stiltono sūrių!
Tavo muzikoje man ypač patinka faktas, kad moki sukurti ilgą, bet nenuobodų kūrinį – tai vienas gražiausių elektroninės muzikos aspektų, deja, ne visiems prodiuseriams skirtas. Kaip pasakoji tas nemonotoniškas istorijas?
Ačiū! Taip, ilgos ir po truputį besivystančios kompozicijos man tikrai patinka – tokios, kurios niekur neskuba ir nėra paremtos formulėmis. Kartais mane riboja tik matematika – tai yra, kiek muzikos gali sutalpinti į vieną įrašą. Jei galėčiau, nekurčiau trumpesnių nei 10 minučių, kūrinių, bet tam tikrose situacijose – pavyzdžiui, albume – tai tiesiog neveikia.
Kaip jautiesi, kai pirmą kartą išgirsti kito atlikėjo sukurtą tavo gabalo remiksą?
Dažniausiai nustembu. Man mano kūryba – itin asmeniškas dalykas, tad, neslėpsiu, šviežias remiksas po pirmosios perklausos ne visada lengvai susivirškina. Bet jei jis iš tiesų geras ir gerai sukaltas, lieku patenkintas!
Su savo leidiniais klaidžioji iš kompanijos į kompaniją. Ar taikaisi prie kiekvienos jų skambesio, ar pirmiau sukuri, ir tada galvoji, kur tai išleisi? Beje, ar egzistuoja materialinis skirtumas tarp kompanijų?
Visa mano muzika išleista pas draugus ar pažįstamus, žmones, kuriuos gerbiu. Užtrunku, kol randu tinkamą platformą, kurioje dera organizuotumas ir atlikėjo laisvė išleisti būtent tai, ką pats nori išleisti.
Kiek žinau, turi ir pseudonimų – ar kada ką be Ed Davenport greitu metu išgirsime?
Pastaruoju metu nieko aktyvaus nėra – prieš penkerius ar šešerius metus pasirodė keletas „Szenario“ kūrinių. Bet netrukus Berlyno leidykloje „Falkplatz“ išleisiu kai ką po „Inland“ pavadinimu.
Kaip manai, ką kitokio muzikai atneš 2012-ieji? Turiu omenyje ir skambesį, ir muzikos vogimo/dalybų/pirkimo reikalus.
Kalbant apie pardavimus ir nelegalius parsisiuntimus nemanau, kad kažkur labai toli nuo ten, kur esam dabar, nukeliausim. Vinilo mėgėjai toliau perka plokšteles, ir vis daugiau leidyklų grįžta į šią vagą. Tie, kurie vagia skaitmeninius įrašus, tegu daro taip ir toliau, manau, būdų taip elgtis visuomet atsiras, bet gali būti, kad vieną dieną jų veiksmai atsisuks prieš juos ir sugrįš bumerangu.
O kas dėl skambesio... Girdžiu smarkų detroit electro sugrįžimą, slidžius ritmus ir greitesnį tempą. Pagaliau!
Ką manai apie planus smarkiau sekti tai, kuo žmonės dalijasi ir ką parsisiunčia? Vieni sako, kad kūrinio parsisiuntimas nėra vagystė... Ir taip toliau.
Žinai, jei atvirai, man nusispjaut, kad kūrinį kažkas parsisiųs nemokamai po to, kai vinilai bus išpirkti. Situacija tikrai kebli, bet turi būti tam tikras tolerancijos lygis. Tai ir kiekvieno sąžinės bei suvokimo reikalas.
Be to, priėjau suvokimo, kad kažkas tokio galingo ir svarbaus kaip muzika tiesiog negali būti nepasiekiamas žmonėms tik dėl to, kad jie negali sau to leisti ar netgi negali rasti parduotuvėje. O problemos esmė glūdi tuose žalčiuose, turinčiuose priėjimą prie promopool’ų, kurie albumus ir kitus leidinius į viešąjį internetą išmeta keli mėnesiai iki oficialaus išleidimo. Tai jau tikrai nesąžininga – muzikantas prie albumo triūsia metų metus, o vos tik nusiunčia savo darbą įvertinti kolegoms ir žurnalistams, jis iškart atsiranda failų dalybos puslapiuose.
Finalizuojam. Tavo tūso pradžios ir pabaigos TOP3.
Pradedu visuomet su kažkuo naujo. O pabaigai gal šitie? Ateikit – pamatysit, che che.
---
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS