Kelionės komunoje, paieškos senamiestyje
Kokia temperatūra, jūs ir taip visi žinot, nėra čia ką ir bepridurti. Telieka pastebėti, kad savaitgalį pokšėjo ne tik tvoros, bet ir seni bei jauni kaulai, todėl vakarėliai nebuvo tokie sausakimši, kaip galbūt galėjo būti staigaus atšilimo atveju. Na, bet kas tikrai norėjo, tas rado ir muzikos, ir purvo, ir dūzgių, ir draugų.
„Trip“ – toks pirmas ir paskutinis mano penktadienio sustojimas už namų ribų. Umiko pernai rugsėjį pirmą kartą išgirdau būtent „Commune Art“ loftuose-dirbtuvėse-nenusakomose erdvėse Žvėryne, tą pačią vietą ji pasirinko ir tvirtos debiutinio albumo programos pristatymui, ir viską apvilko kelionės rūbais.
Išties nuogastavau, kad žemyn slinkęs termometro stulpelis nesimbolizuotų ir mažėjančio interesantų skaičiaus, bet tie keliasdešimt tikrųjų, manau, ir buvo kritinė masė, nebijanti išeiti už senamiesčio barų ir iki skausmo pažįstamų didžėjų pleilistų ribų. Nepavadinčiau to labai marga publika – taip, patys savaime „Commune Art“ lankytojai kitokie ir ryškūs, bet visi draugėje sudarė vientisą megztai atpalaiduotą ir besišypsantį vienetą. Su sveikuolių sausainiais dantyse ir radiatorius atstojusiais čiajaus puodeliais rankose. O vakarėlio zavadylomis tapo du kūdikiško amžiaus haskiukai, ėję piestu ir kutenę ne tik vienas kitą, bet ir didesnius renginio keturkojus bei dvikojus.
Pieva Sapnavo, man vis dar daug lengviau įvardinama kaip A. iš „One Ear Stereo“, Umiko pasitiko sodriais vokalais ir rinktinėm žemom melodijom. Nėra prie ko prisikabinti ir niekada nebuvo. Elena tuo tarpu į sceną atsivedė ne tik kompiuterį ir kontrolerį, bet ir dvi šokėjas, ėmusias raizgyti savo rankas ir kojas tarp Eimanto Pivoriūno vaizdų ir pasigirdusio pirmojo kūrinio pinklių.
Man „Wind Spirit“ yra ir pats gražiausias bei išbaigčiausias Umiko darbas, bet visas valandos trukmės pasirodymas patiko taip pat labai, kaip ir daina vėjui. Tarp kūrinių buvo ir krykštavimo, ir reverbų, ir darbinių pavadinimų atskleidimo, gal kiek trūko intro ir outro, bet visuma – nepažabota, nenugludinta ir neišgryninta elektronika – buvo labai įtikinanti. Plojimų irgi pakako, nes atėjo tie, kuriems to tikrai reikėjo, sugebėję nepasiklysti plačiame Paribio g. kieme, užkopti laiptais aklinoje tamsoje ir piešiniais išmargintoje koridoriaus sienoje rasti duris į „Trip“.
Šeštadienis – kitas reikalas. Du pasirinkimai – jau klasika virstantys „+++“ bei Lorano Vaitkaus ir kolegų žieminės pasakos vis dar deramai neaplankytame (na, antra darbo diena gal nesiskaito) „Studio 9“. Čia per vakarą spėjom apsilankyrti net dukart. Kiek po dešimtos pataikėm į vėlyvą vakarienę, bemutavusią į preparty, tik nei vienam, nei kitam post-berghaininiai šmotai – šiaip tikrai neprasti, tik nei laiku, nei vietoje – netiko. Gal net vertė springti kąsniais. Nurašyčiau tai didžėjų – kaip suprantu, tai buvo Lunatiq ir Nespo, jei klystu, taisykit – nepatyrimui ir entuziazmui, juk visada norisi groti tai, kas labiausiai patinka ir veža. Šokti tuo metu dar niekas nešoko, tiesą sakant, būtent taip, už stalų ir ne piko metu, „Studio 9“ man atrodė geriausiai.
Grįžus apie pirmą, jau užtikrintai vinilo krepšį kraustant Loranui, šokiai nors ir vyko, bet labai netikroviški. Pripažinsiu, nesijaučiau jaukiai, trikdė ir atstumas tarp minios ir didžėjaus (jis – scenos gale), ir poromis techno ritmu besisukantis jaunimas, ir tai, kad iš matymo pažįstamų veidų buvo vos keletas. Tai, aišku, ne vietos, o mano problema. Bet „Studio 9“ kol kas mano galvos lentynoje krenta į preparty vietą. Ką gali žinoti, gal „Mondayjazz“ su savo pynėmis pritrauks etatinių savo miksų klausytojų ir viskas bus kitaip? Bet kur tada pasidės visi kokteilių barus į socialinį grilių jau iškeitę vilniečiai? Na, neteiskim dienos be vakaro, tai tik pradžia.
„Soul Box“ tuo tarpu viskas vyko ir nevyko, žmonės pirko ir nepirko, baro zonoje aksominį Samuel Tange pakeitęs Ital kažkodėl grojo italo disco ar kažką nedorai panašaus. Neįtikino. Rimtojoje salėje gi tvarkėsi Nostra – kiek blaškėsi, bet Mantas T. žinojo, kurlink sukti vairą jį perėmus. Apie vidurnaktį iki tol erdviai tuštoka šokių aikštelė, žinoma, užsipildė – tokį sugužėjimą visuomet garantuoja dvigubas kainos užkėlimas persisukus laikrodžiui. Marco Zenker live iškeičiau į socialinius stebėjimus kitame Vilniaus g. gale, atrodo, šį tą kokybine prasme įstabaus būsiu praleidusi. Iš klaidų pasimokysiu...
„Čia buvo geriausi pliusai“, - sakė vienas etatinių šios serijos palaikytojų, karštuoju apie svečią iš vokietijos ir jo live atsiliepusių buvo ir daugiau. Tiesa, girdėjau ir nuomonių, kad seriją bepalaiko inercija – pernai gi pakako trijų etapų, kad prisiminimai liktų tik pliusiniai, dabar vakarėlių įvyko jau dvigubai daugiau, o žmonių ir susidomėjimo ėmė mažėti. Na, bet širdžiai neįsakysi!
Iš manes tiek, dar girdėjau, kad penktadienį „Opium“ buvę labai užtikrintai iškeliavo į senus gerus laikus su Šapausku, Saga, Saikl, „The Prodigy“ ir visais kitais lenariniais, ir netgi rūkomasis buvo „kaip senais gerais“, che che. Kitus gi renginius daugiau ar mažiau prasklaidė orai, bet žiūrėdama į ateinančias išeigines neabejoju, kad viskas bus šilčiau ir stipriau. Šeštadienis laukia tiesiog mirtinas. Ruošiamės!
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS