Marc Houle: „Dar karjeros pradžioje išmokau, kad negalima savęs lyginti su kitais“
Šalia vokiečio Zombie Nation prancūzo The Hacker „Jäger Blow-Out“ garbės lentoje Valentino naktį atsistos kanadietis Marc Houle. Tiesa, jis jau kuris laikas labiau berlynietis, nuo to interviu ir pradėsime.
Leidyklos „Items & Things“ produkcija man nėra tokia artima, kaip, tarkim, tai, ką Marc Houle veikė „M_Nus“ periodu, bet dar kartą susipažinus su visuomet gyvai pasirodančio (ir apie tai pakalbėjom) atlikėjo muzika nusivilti neteko. Nes jis ne žanrų ir ne periodų kūrėjas, ir madų nesivaiko. Tiesiog daro tai, ką moka geriausiai.
Vasario 14-ą Marc Houle klube „Opium“ gyvai. Kol kas – raštu. Su pavyzdžiais.
Prieš penketą metų kalbėjomės Berlyne, kai su „M_Nus“ šeimyna ruošėtės CONTAKT pasirodymui. Tuomet nebuvai tikras, kiek dar tame mieste gyvensi. Vis dar esi berlynietis, tai ar visam laikui? Nesvarstei apie kitus kraštus, pavyzdžiui Japoniją, kurią tada minėjai, o gal ketini grįžti į Šiaurės Ameriką?
Mano akyse pasikeitė ne vienas miestas, tuomet išvykdavau. Kai pirmąkart atvykau į Berlyną, maniau, kad ši puiki vieta netrukus suprastės, bet štai tiek metų praėjo, o čia vis dar nuostabu. Manau, gyvensiu čia tol, kol tai jausiu. Kartais susimąstau apie tai, kur vykčiau jei reikėtų, bet niekaip nerandu alternatyvos.
Tame interviu taip pat išsidavei, kad esi labiau kūrinių, ne albumų žmogus. Bet nuo tada jau pasirodė du tavo ilgalgrojai. Ar pasikeitė tavo požiūris į šį formatą, ar vis dar manai, kad albumus įrašinėti „reikia“, kad išliktum žaidime?
Vis dar esu kūrinių žmogus, taip, bet pasisekė su tais dviem albumais. Pavyzdžiui, įrašinėdamas „Drift“ pasiėmiau neseniai įsigytą gitarą ir vieną tamsią žiemos dieną sugeneravau visas idėjas. Tai buvo atskiri kūriniai, gimę tuo pačiu metu, išreikšti panašiais garsais ir nešantys panašius jausmus. Nuo tada kitos tokios dienos nebuvo, tad dabar kūriniai gana savarankiški.
Manau, albumo koncepcija šiandien nebe tokia svarbi tad ir streso nejaučiu, negirdžiu balso galvoje, sakančio, kad reikia įrašyti kažką vientiso.
Prieš keletą metų tu, Magda ir Troy Pierce baigėte „M_Nus“ skyrių savo biografijose ir įkūrėte leidyklą „Items & Things“. Ar gali atsitikti taip, kad, kai leidykla įvykdys savo misiją, visi trys pasuksite skirtingais soliniais keliais?
Taip, tai įmanoma. Ne per daug jaudinuosi dėl leidyklos tol, kol galiu kurti muziką taip, kaip noriu aš. Jei atsitiks taip, kad mano skambesys čia nebetiks, galbūt išeisiu, bet kol kas viskas idealu.
Kurie atlikėjai – be tavęs, Magdos ir Troy – geriausiai įprasmina tai, ką nori pasakyti „Items & Things“?
Labai sunku atsakyti į šį klausimą. Visi į leidyklą atsineša unikalius požiūrius, o jie ir sudaro bendrą „Items & Things“ skambesį. Mes labai skirtingi, tad leidyklos idėja yra visų tų skirtumų suma.
Pernai pristatei grupę „La Folie“. Ar reikėtų laukti jos albumo, ar tai buvo vienkartinis projektas?
„La Folie“ idėja vystėsi kokį dešimtmetį. Ji prasidėjo dar man gyvenant Kanadoje, prieš pradedant techno karjerą, ir man labai patinka. Su „La Folie“ galiu groti tokius garsus ir tokiais instrumentais, kurie nelabai telpa į techno kūrinius. Ieškojome tinkamos albumui leidyklos, bet nieko gero neradome, tad kol kas – pauzė. Skubėti nėra kur, geriau jau palaukti, nei suklysti.
Tu – išskirtinai gyvai pasirodantis atlikėjas, bet sukiesi DJ pasaulyje, kuris savo ruožtu suka visą elektroninės muzikos pasaulį. Ar būna taip, žmonės tikisi iš tavęs DJ seto? Ar įsižeidi paprašytas tokį sugroti?
Ne, tikrai neįsižeisčiau. Kartais, kad būtų paprasčiau visiems, pats save pasivadinu didžėjumi. Vietoj to, kad aiškinčiau, kad stovėdamas scenoje atlieku tik originalias kompozicijas ir kiekvienas pasirodymas kitoks, lengviau yra pasakyti, kad taip, taip, aš didžėjus. Tie, kurie domisi, supranta, kaip yra iš tikrųjų.
Neseniai patekai į praėjusių metų „Resident Advisor“ geriausių live atlikėjų top 20. Ką manai apie kitus muzikantus, kurie yra tame sąraše? Kurie tau patinka labiausiai, ar stebi, ką daro kolegos?
Nelabai kreipiu dėmesį į visus tuos topus ir sąrašus. Net negalėčiau išvardinti, kas dar į tą „Resident Advisor“ topą papuolė, bet neabejoju, kad jie to verti. Dar karjeros pradžioje išmokau, kad negalima savęs lyginti su kitais. Kai esu klube, neanalizuoju ir netyrinėju, tiesiog tūsinuosi, kaip ir visi. Taip muzika man išlieka malonumu, taip esu laimingas.
Skaitydama tavo „Facebook“ sieną supratau, kad visai nepyksti, kai žmonės išsikerpa tavo kūrinius iš „Youtube“ ar parsisiunčia per torrentus. Kaip čia yra? Juk vis dar parduodi albumus ir singlus?
Taigi, manau, už muziką mokėti reikia, bet dabartinis šio verslo modelis toks kvailas, kad nėra prasmės. Jei duonos kepalas kainuotų 40 eurų, nuolat ją vogčiau. Reikėtų atrasti visiems prieinamą būdą – manau, artėjame prie to, bet kol kas geriau jau tegu žmonės pavogia mano kūrinį, negu jo išvis neišgirsta.
Esi pasirodęs „Boiler Room“ renginyje. Ką manai apie šią koncepciją – vakarėliai, transliuojami visam pasauliui? Ar nedingsta intymumas? Ar miegamajame stebintis tave žmogus gali taip pat gerai leisti laiką, kaip klube?
Žinoma, ekrane vakarėlis tikrai ne toks pats geras, kaip tas, kuriame esi ir su aplinkiniais bendrauji iš tikrųjų. Bet kai kam tai nuostabus būdas stebėti, kas vyksta pasaulyje, ir galbūt „Boiler Room“ padeda pritraukti žmonių į tikrus renginius. Tai ne man – pats namuose nesėdžiu ir transliacijų nestebiu, bet taip jau nuskilo, kad galiu keliauti po pasaulį ir lankytis visuose įmanomuose klubuose. Galbūt kitame gyvenime būčiau vienas iš tų stebėtojų, taip gaučiau įkvėpimo ir atrasčiau nuostabią muziką.
Ar gali kūrinis, sudėliotas laptope gulint miegamajame, būti toks pats nuostabus, kaip įrašytas daugeliu instrumentų profesionalioje studijoje?
Aišku, kad gali. Tikrai nesvarbu, ką naudoji, kol tau smagu tai daryti. Man asmeniškai labai patinka visi manoturimi analoginiai instrumentai, bet, žiūrint bendrai, tikrai nesvarbu, kaip kūrinys įrašytas, jei jis priverčia žmones šokti ir kažkiek praplečia ribas.
Gal galėtum patarti, ką pirmiausia reikėtų įsigyti pradedančiam prodiuseriui?
Jei neprivalai pirkti hardware, tuomet nepirk. Tikrai pigiau bus susirinkti sofwarinį variantą ir nereikės jaudintis dėl garso kortų, laidų ir taip toliau. Jei jau tikrai nori realios įrangos, tuomet kita kalba...
Kartu su kolegomis Dubfire, Dusty Kid ir kt. dalyvavai „Remiix“ projekte, kur visi norintys ir parsisiuntę programėlę gali visaip transformuoti tavo kūrinius. Ar buvo kokių įdomių rezultatų, jei domėjaisi?
Nesidomėjau, ką žmonės su mano kūriniais išdarinėja, bet idėja man atrodo smagi. Pernai atnaujinau savo profilį, įdėjau naujų garsų ir pats labai linksmai leidau laiką lėktuvuose ir panašiai. Jei ką, galiu naudoti šią programą, jei kažkas nutiks kompiuteriui keliaujant.
Kam jau laikas dingti iš muzikinio pasaulio? Ir ko naujo lauki ateinant?
Kuo toliau, tuo labiau žanrų ribos nyksta, o jie suartėja. Norėčiau, kad žmonės užtruktų daugiau nei kelis pelės paspaudimus kurdami muziką, ir dingtų tas nuobodus minimal. O didieji didžėjai, tikiuosi, nebegros tų pagal formulę sukurtų gabalų, kurie priverčia žmones rėkti, bet tik sekundę, o po to būna pamiršti. Na, ir dar taikos pasaulyje.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS