Mamiko Motto: „Dabar aš jaučiuosi daug labiau lietuvė, nei prieš 10 metų“
Arūnė iš Vilniaus išvažiavo beveik tuo pat metu, kai aš į jį atsikrausčiau, ir grįžta į Lietuvą taip retai, kad susipažinti gyvai mums kol kas neteko. Iš pradžių ji vadinosi 1.1 ir kartu su Jolita Pabludo, vienintele „Red Bull Music Academy“ absolvente lietuve, gyveno Belgijoje. O dabar su radijo stoties NTS klausytojais sveikinasi kaip laidos „Hepcat Radio“ vedėja Mamiko Motto iš Londono, kuriame gyvena, mokosi, groja.
Šį pirmadienį airių leidykla „All City“, pasižymėjusi tokių atlikėjų, kaip Fulgeance, Om Unit, Dimlite, Mike Slott, Onra, Mike Gao ir kiti „Satta“ bare ar „Satta Outside“ festivalyje matyti, leidiniais, pristatė Mamiko Motto kompiliaciją „Amada“. Joje – 14 exclusive kūrinių, ir tai yra dvejų metų darbo rezultatas. Daugiau apie „Amada“ Mamiko man papasakos pokalbio pabaigoje, bet iškart jungiam perklausą ir kalbam apie gyvenimą. Ir Lietuvą!
Kaip laikaisi?
Vakar prastai jaučiausi, bet nuėjau miegoti 10 valandą vakaro ir prasibudau 1 nakties galvodama, kad jau rytas. O dažniausiai tokiu metu tik pradedu ruoštis į lovą... Nebegalėjau užmigti. Pradėjau mokytis, skaityt, rašyt – ko tik neveikiau. 9 ryto priguliau nusnūsti ir ką tik atsikėliau. O jau tuoj reikės varyt į universitetą.
Ką studijuoji?
Mokausi SAE institute – verčiasi kaip „garso inžinerijos mokykla“. Pirmasis SAE atidarytas Australijoje 1977-ais, o dabar yra ir kitose šalyse. Jis laikomas geriausia vieta šiai profesijai studijuoti, nes viskas čia susiję su muzika ir garsu, viskas yra up to date, nėra nukriošusių senų ir prieš 200 metų parašytų privalomų vadovėlių (Beje, žurnalas „Vibe“ šiemet SAE išrinko į geriausių reivo mokyklų penketuką – D.D. past.).
Seniai svajojai čia papulti?
Labai seniai norėjau mokytis. Iš pradžių finansiškai tai buvo neįmanoma – prieš kurį laiką metai SAE kainavo keliasdešimt tūkstančių svarų. Neseniai institutas patvirtintas kaip Didžiosios Britanijos mokslo įstaiga ir dėl to turėjo sulyginti įkainius su kitomis mokyklomis. Aišku, vis tiek brangu, bet jau įkandama.
Ar studijos tave padarys geresne, konkurencingesne muzikante, ar mokaisi dėl savęs?
Ateityje noriu užsiimti garso dizainu, kurti muziką filmams, reklamoms, animacijai. Ypač anime. Šioje industrijoje daug konkurencijos – aišku, viskas įmanoma, bet tikrai pati tiek nebūčiau išmokusi, kiek per pirmuosius metus SAE sužinojau. Nei laiko būčiau radusi, nei sugalvojusi, iš kurios pusės prieiti prie visko, nei galimybių su geriausiais pasaulio inžinieriais pabendrauti turėjusi. Pavyzdžiui, mokiausi, kaip išgauti šnypštimo garsą, kuris sklinda atidarant kokakolos buteliuką.
Studijuojant lieka laiko naktiniam gyvenimui? Nepavargsti?
Turiu daug planų ir daug darbų. Pastaruosius porą mėnesių daug dirbau su kompiliacija. Bet, kaip pati sakau, kas nori, tas ir padaro.
Pavargti nuo vakarėlių tikrai nepavargau. Aš tokia esu, tai mano gyvenimas. Galbūt tolstu nuo vaikiškų tuščių pramogų, atsiranda daugiau prasmingų projektų, turinčių išliekamąją vertę, susijusių su menais. Dažnai naktiniai vakarėliai tampa kitų projektų kulminacija, atšventimu. Bet naktis man suteikia daug įkvėpimo, aš tai labai mėgstu. Jei pati negroju ir nueinu paklausyti mylimų atlikėjų, man tai lyg mini atostogos.
Dažniau groji ar kitų klausaisi?
Nelabai randu laiko „šiaip“ tūsintis. Dažniausiai visi pasivaikščiojimai susiję su darbais. Aišku, jei kažkas tikrai įdomaus atvyksta į Londoną, būtinai stengiuosi rasti tam laiko.
Kas pastaruoju metu labiausiai patiko?
Penktadienį buvo pats nuostabiausias dalykas – Jackson And His Computerband. Jis prancūzas, priklauso „Warp Records“. Rugsėjį išleido albumą „Glow“. Seniai nebuvau girdėjusi tokio gero albumo. Atlikėjas jau senokai nieko nebuvo išleidęs, pristatė naują live show su daug efektų, buvo labai įsimintinas pasirodymas.
Vaikštai į „Boiler Room“?
Turiu pasakyt, kad ne, nes neturiu tam laiko. Kai jis tik prasidėjo, teko man ten groti, tai buvo toks dar visai ghetto renginys. Tada eidavau dažnai. Nereikėjo studijuoti, tai buvo laiko. Dabar einu nebent jei groja koks mylimas seniai matytas atlikėjas.
Nelabai man sekasi būti tokiuose renginiuose, kur yra kameros – esu per kukli tokiems dalykams, mėgstu būti nepastebima. „Boiler Room“ strategija, kai visi stovi ir visus filmuoja, man nepatogi. Gal ir dėl to nevaikštau.
O gal į lietuvių renginius užsuki?
Ne, nes nežinau jokių lietuvių Londone. Gal tik porą pažįstu, bet jie nieko bendra su muzika neturi. Neseniai susipažinau su tokiu berniuku, kuris irgi studijuoja SAE. Bet jis irgi nieko lietuviško neorganizuoja.
Kažkada čia gyveno toks Šarūnas iš Klaipėdos. Jo renginiuose keletą kartų grojau. Bet šiaip su įdomiais, muzikaliais tautiečiais nelabai yra tekę bendrauti. Lietuviai parašo per feisbuką, bet jie gyvena dar kur nors – Graikijoj, Ispanijoj, Belgijoj. Londoniečiai nesusisiekia.
Ar neplanavai lietuviškos muzikos įtraukti į savo kompiliaciją?
Labai norėjau įdėti Marriage Proposal kūrinį, bet „Mondayjazz“ jau buvo pasiruošę jį išleisti. Tada jis siuntė man dar kūrinių, bet niekas taip labai neatitiko kompiliacijos tematikos, o tuomet jau teko baigti procesą. Bet, tikiuosi, ateityje dar bus progų kartu padirbėti. Dar labai patinka, ką daro Boyfriend. Gal ateinančiais metais pavyks ką nors įdomesnio šia linkme nuveikti.
Labai noriu susisieti su Lietuva. Jaučiuosi tam subrendusi ir pasiruošusi, taip pat ir pasiilgusi. Kartais, kai toks lapkritis lauke, anksti temsta ir šalta, prisimenu Vilnių, siauras jo gatves, jaukius barus, juose esančius draugus. Norisi su jais susėsti ir juoktis. Tokios vizijos užeina, tuomet norėčiau būti Lietuvoje.
Kiek metų esi išvažiavusi?
Išvažiavau gal 2001-ais ar 2000-ais. Jolita (Pabludo) sako, kad anksčiau, aš manau, kad vėliau. Daug jau laiko praėjo...
Turbūt ir šiandieninis Vilnius nedaug ką bendra turi su tuo miestu, kurį palikai.
Tikra tiesa. Bet dabar aš jaučiuosi daug labiau lietuvė, nei prieš 10 metų. Tuomet ant Lietuvos buvau supykusi, nemačiau ateities, viskas buvo nusibodę. Tikrai nesigailiu, kad išvažiavau. Sprendimas buvo geras.
Lietuvoje likę draugai, tėvai dažnai šneka apie tai, kaip ir toliau viskas ten blogai, kaip viskas brangsta, kas nors negero vyksta. Bet kai parvažiuoju, tikrai matau progresą. Bent jau vizualų. Viskas gražiai sutvarkyta, parduotuvėse prekių tiek ir tokių kokybiškų, kokių net ne visur Londone rastum. Tas man labai patinka. Lietuva – maža šalis, bet dėmesys detalėms jaučiasi.
Ko reikėtų, kad grįžtum visam laikui?
Esu apie tai galvojusi. Mąsčiau, gal jau užtenka užsienio. Bet, matyt, jau per ilgai esu išvažiavusi. Draugai, darbai – viskas yra čia. Man patinka Londonas, patinka Europa, už poros valandų galiu būti Paryžiuje ir panašiai. Būdama Lietuvoje taip nesielgčiau, daug kas mane ribotų.
Aišku, niekada nesakyk niekada. Būtų smagu parvažiuoti mėnesiui ar porai, užsiimti bendru projektu su kitais kūrybingais lietuviais. Tai mane trauktų. Esu pasižadėjusi, kad 2014-aisiais paieškosiu tam galimybių.
Kompiliacija jau pasirodė, bet jos data buvo pavėlinta, tiesa?
Taip, pagaliau pasirodė oficialiai. Viskas pavyko žiauriai gerai, buvo labai daug vinilo preorderių!
Kiek laiko ją ruošei?
O, buvo labai ilgas procesas. Viskas užtruko apie porą metų. Pusantrų metų ruošiausi, pusę metų vyko postprodukcija, dizaino darbai. Vėliau nusprendėm padaryti fleksidiską – žinai, kas tai?
Papasakok.
Prisimeni, būdavo žurnalai su plastmasinėmis plokštelėmis – tai va, toks reikalas. Ilgai ieškojom, kas jas tebegamina, radom JAV. Pirma partija buvo blogos kokybės. Reikėjo kartoti. Nu, žodžiu... Viskas vyksta lėtai!
Bet muzika nespėjo pasenti?
Aš to labai bijojau, bet manau, kad ne. Atsiliepimai labai geri. Iš anksto grojo „BBC Radio1“, mano gerbiami DJ ir prodiuseriai visam pasauly. Esu labai patenkinta galutiniu rezultatu ir jo kokybe. Aišku, gerai pagalvočiau, ar imtis visko, jei reikėtų daryti iš naujo. Šią pamoką jau išmokau, noriu atrasti naujus dalykus. Bet nauja kompiliacija skambėtų jau kitaip.
---
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS