„Speigas V“: Eisiu ir į šeštą
Atšiaurios muzikos festivalis, gaila, vyko prie pliusinės temperatūros. Prisiminus kad ir trečiąjį „Speigą“, kuomet daužė minus dvidešimt, tuomet buvo kažkaip tikriau, bet čia kaip su vasaros festivaliais, kuriuose lietus headlinerių nesirenka. Ne apie tai. Apie muziką ir tai, kas aplink ją buvo penktadienį „Kablyje“.
Jei mano minėtas trečiasis „Speigas“ buvo dedikuotas tuomet skraidžiusioms witch house tendencijoms, šįkart viskas buvo monumentaliau. Ta prasme, kad trendų nesimatė, nebent lankytojų šukuosenose. Taip, šis festivalis įdomus ne tik išskirtinai triukšme katarsį atrandantiems ir be tokių renginių niekur daugiau iš programavimo celės neinantiems. Anaiptol, organizatorius Arma savo pozityviu, underground ir pop klišėse neužstrigusiu požiūriu sugeba pasiekti net labai skirtingą klausytoją. Žinoma, ir „Kablys“, nors pogrindiškiausias iš esamų, visgi yra pakankamai garsiai apie save skelbiantis klubas. Todėl geriausių sferoje lietuvių bei galbūt atsitiktine, bet visgi šiokia tokia tvarka parinktų užsieniečių panorusių paklausyti penktadienio vakarą visai nepritrūko. Kadangi būtent lankytojai yra pagrindiniai „Agharta“ renginių rėmėjai, vadinasi, tų renginių bus ir toliau.
Iki „toliau“ reikės dar palaukti. Penktadienį DJ setu po apmusijusias elektroniškai postpunkines pelkes pradėjo Patricia Kokett, jis gi ir puikių projektų Flesh Flash ir Lava Larva autorius, kurio skoniu vien dėl pastarųjų dalykų abejoti tiesiog nereikia. Ir pradėjo jis festivalio programą puikiai, nė vienos atsitiktinės plokštelės (kas, beje, ir sudėtinga būtų su šiuo formatu).
ANY, jau pažįstanti lietuvius iš vizito Vilniuje prieš porą metų ir neseniai davusi man interviu, buvo būtent tokia, kokią įsivaizdavau. Labiau performerė, nei muzikantė, atliekanti pasirodymą ne tik balsu, bet ir kūnu – tiesą sakant, jos plastika tokia nepriekaištinga, kad galėjai net nepastebėti, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas. Man pasirodė per trumpai – kol įsivažiavo ir užsisuko, teko ir baigti.
Ritualinio-pramoninio triukšmo specialistas Oorchach turėtų būti pažįstamas ir tiems, kurie atšiaurią muziką vartoja tik išskirtinėm progom – tokiem, kaip aš. Iš „Autarkeia“ leidyklos aukso amžiaus pamenu šį projektą kaip itin paveikų ir užtikrintą savimi, lygiai taip buvo ir šįkart. Iš atskirų visatos atplaišų sudėliotas aiški, tvirta, nepaliekanti abejingų garso siena. Man – įsidėmėtiniausias šou iš trijų matytų.
Taip, bene labiausiai iki koncerto apkalbėtų bulgarų „Voyvoda“ ir lietuvio Obšrr sulaukti neteko, nes atmetimo reakciją sukėlė Sudden Infant. Su visa pagarba jo mintims (interviu Ore.lt patiko daug labiau už pasirodymą!) scenoje šis atlikėjas pasirodė it rėksnys turgaus aikštėje stovintis ant bačkos. Čia yra daugiau apie konfliktą, kuris galbūt iššaukė Sudden Infant elgesį.
Taigi nors patiko ir ne viskas ar ne visaip, kaip sakė pats Arma, žiūrėti „Speige“ reikia į visumą. Kaip ir kiekvienam margesnės apimties renginy. O ji čia buvo šauni ir reikalinga. Tam, kad pakeistum nusistovėjusį ausų foną. Arba tam, kad mąstytum, kas yra kas yra muzika ir ar, galų gale, yra kas nors, kas nėra muzika.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS