STRCamp: Geriausias, bet ne man
Gal aš per daug noriu ir įsivaizduoju ar per mažai ūliavoju, bet „STRCamp“ mano ekspektacijas įvykdė tik iš dalies. Daug vilčių, labai taikus stovyklinis vaibas, bet muzika, kuri deklaruota pirmoje vietoje, man miške netoli Molėtų pasirodė ne tokia jau ir pirma. Tiesa, savo noru festivalyje praleidau tik 10 šeštadienio valandų, ir gerai suprantu, kad taip pilnos patirties susirinkti ir neįmanoma.
Apleista „Ereliuko“ stovykla (labai gera vieta, labai arti Vilniaus ir labai nedaug važiuoti per mišką!) iš tiesų yra labai apleista, ir net nameliai, kuriuose įsikūrė palapinėse miegoti nenorėję bei negalėję, buvo labai savotiškos kokybės – be elektros ir gal net be langų. Palapinės šiuo atveju atrodo svetingesnės.
Patiko, kad kur-ne-kur mėtėsi plytelės, tarp kurių šurmuliavo žolė, o buvusi sovietija sveikinosi šūkiais apie rytą ir saulučių portretais. Visgi tas nematomas dulkių sluoksnis ant stovyklos yra tikrai laiku ir vietoje, juk visa „Surf Through Rock Country“ idėja yra lengvai vintažinė, kai gitaros skambėjo skardžiau, o disko ritmai vyniojosi erdviau.
Lijo periodiškai, bet, kaip sako kolegos, neišgasdino
Lijo periodiškai, bet, kaip sako kolegos, neišgasdino
Nelabai supratau, kodėl apsauga festivalyje dalyvavo tik temstant, o apyrankių ant rankų ir stiklo krepšiuose ieškojo niekas. Man negaila, bet norint, kad festivalis atsipirktų, reikėtų nepatingėti ir pinigus pasiimti. Apsaugos, beje, nelabai ir reikėjo, nes visi buvo itin pozytyvūs ir net į teritoriją ant golfo įjojusios paloskės ilgai ieškojo, bet nelabai rado, prie ko prisikabinti.
Buvo „Marsas“, kuris, penktadienio naktį sudegus mikšeriui, sako, tapo festo epicentru. Yra už ką. Buvo Dovydo Bluvšteino ir jo draugų pilstomo čiajaus, ir jis džiugino taip pat, kaip vegetarinių hotdogų vagonėlis. Dar „Crooked Nose & Coffee Stories“ kava ir „Lęmo stendas“ lyg iš Malibu paplūdimio nužengęs, ir „Mint Vinetu“ knygynas, kuriame nieko nepirkau, bet, matyt, likus ir sekmadienio dienai koks romanas nebūtų pakenkęs. Skaitančiųjų buvo, net per lietų ir einant – so hip! Dar labiausiai atsipalaidavę galėjo čia ir dabar pasidaryti tatuiruočių. Aš tikrai verčiau rinkčiausi knygą.
Dar buvo daug šunų, kurie nakčiai atėjus pavargo ir ėmė nebesutarti, o šeimininkai buvo per daug festivalyje.
Muzika skambėjo beveik visą mano stovykloje praleistą laiką, tik nebūtinai ta, kurią tuo metu žadėjo programa, kuri tuo pačiu užsirezervavo ir galimus pasikeitimus. Jie vyko nuolat ir intensyviai. Praleidus festivalyje visas dvi paras, matyt, buvo įmanoma sugaudyti visus norėtus atlikėjus, bet pasirinkus tik vieną dieną, kaip aš, teko iš esmės beveik viską ir praleisti. Pati kalta.
Lineupo viražai ir epinė valgyklos garso sistema
Lineupo viražai ir epinė valgyklos garso sistema
Pievos scenoje, kuri tuo pačiu buvo ir didžioji, ir viso festivalio traukos centras, šeštadienį dieną lėtai ir taikiai klapseno bei niūniavo jauki mergaitė, kuri, pagal programą spėju, turėjo būti „Burning Bush“. Justas Fresh gi išvertė kailį ir virkdė mišką, sraiges, varles ir kitus festivalininkus pasivadinęs TavoTėvoTėvais. Jis niekur neskubėjo ir pagrojo netgi „Kindness“.
Tuomet buvo britai ar italai, o gal italai Britanijoje, „Peter“, kurie trimitavo psichodeliką, bet labiau pretenziją. Pagirtinos gitaristo pastangos koncertuoti net tuomet, kai ranka – įtvare.
Lovefingers, aną savaitę pristatytas bloge, nespėjo sugroti 999 kūrinių. Nežinau, kaip jam sekėsi penktadienį (čia tai artistas - dukart festivalyje sudalyvavo!), bet šeštadienį pademonstravo tai, ką turi mokėti kiekvienas, save vadinantis tikru didžėjumi, mokančiu groti dienos šviesoje. Pradėjo nuo kaukiančios melancholijos, užpynė reggae aidų ir pakvietė į discoteką su laiko pamatuotais house motyvais. Taip užleido vietą Charles Bals, arba Cosmic Dude, bet nuo scenos niekur nedingo.
Kol Lovefingers viešai gėrė alų, Charles Bals suko disco iš plokštelių, kurias renka jau ne vienerius metus, o festivalininkai pamažu kėlėsi, puošėsi ir vis aršiau trypė šokių aikštelėje. Čia ir melomano ironija – kuo paprastesnė melodija ir tekstas, tuo garsiau visi rėkia ir šoka. Geriau jis būtų šokdinęs jau giliai naktį, o tuo metu, temstant, norėjosi gitarų ir lingesio.
Dar viena – „Agharta“ scena turėjo būti kažkur tarp medžių, bet – matyt, vėlgi dėl techninių ištikimų – buvo perkelta į DJ namelį. Manau, daugiau erdvės ir šviesos S13 garso sienoms būtų nepakenkę. Dabar gi energijos sankaupa tamsioje patalpoje, kurios aurą erzino instaliacinio televizoriaus sniegas, buvo tiesiog per didelė prie lengvesnio turinio įpratusioms, bet žingeidžioms ausims. „Egzorcizmas“, – tarstelėjo pažįstamas, sutiktas prie namelio durų. Taikliai.
Miško gyventojas ir DJ namelis
Miško gyventojas ir DJ namelis
Grįžtam į pievą. „VRR“ yra grupė, kurią per metus gali girdėti max kartą, jei jau tenka, ir tai tik „Didžėjaus žmoną“, tad „Melting Hearts“ ir „Lebanon Hanover“ laukimas tapo tiesiog nebepakeliamas. Beje, artėjant „Melting Hearts“ solo performansui, ant scenos išvis vyko kažkokia tautinė soundchecko kakofonija, kurios metu mergina su mikrofonu rankose siūlėsi „ką nors padainuoti“, ir net didžiausi festivalio melomanai nesuprato, kur čia gitara pakasta.
Reziumuojant galėjo būti daugiau tvarkos programoje ir techninėje dalyje, daugiau nuotykių apleistose patalpose, daugiau (gal net natūriniais mainais paremtų?) veiklų, bet kaip pirmam kartui ir vos keliems šimtams, o ne tūkstančiams, viskas pakankamai OK.
Šiaip visiems tiems gera nuotaika pasipuošusiems žmonėms, kurie atvažiavo penktadienį ir namo grįžo tik vakar, stovykla labai patiko ir buvo ant šimto balų. „Man tai geriausias festivalis“. O aš laukiu savojo.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS