„Vilnius Street Art Festival“: Menininkai pasiruošę atsakymams iš gatvės
Gabija Grušaitė yra rašytoja, Ūla Ambrasaitė yra leidėja. Jos susipažino būtent literatūros dėka, o šiandien, kartu su kolege Aušra Trakšelyte, yra „Vilnius Street Art Festival“ branduolys. Kodėl jos ir kodėl gatvės menas? Atsakymo reikėtų ieškoti žiūrint į garsiausio pasaulyje lietuvio šioje srityje, Ernest Zacharevič, darbus. Kol jis tik ruošė savo atlantus po Liubarto tiltu, mes su Gabija ir Ūla slėpėmės nuo lietaus ir kalbėjom apie gana sunkiai apčiuopiamą ir suvaldomą gatvės meną. Ir antrąjį jo festivalį Vilniuje.
Penktadienį, kai publikuoju šį pokalbį, „Vilnius Street Art Festival“ jau visai priartėjo prie finišo. Profsąjungų rūmai (menininkas M-City), Lukiškių kalėjimo siena (Tankpetrol), Saulėtekio alėjos prieigos (Jurgis Tarabilda ir Gabija Žilionytė), Liubarto tiltas (Ernest Zacharevič), pastatas Dainavos g-vėje (Aryz) bei sunkiai kataloguojami Morfų ir 209 pareiškimai gatvėse – skirkit laiko apeiti, pakelkit akis, įvertinkit. Man asmeniškai dabar gražiau, nei buvo be piešinių. Bet, žinoma, čia požiūrio reikalas.
Manau, šis įrašas ne ta vieta, kur reikėtų advokatauti ar įtikinėti. Beje, šeštadienį, rugsėjo 13-ą, visų, turinčių ką pasakyti ar po paklausti meno ir saviraiškos viešose erdvėse tema, festivalio atstovai laukia Kablyje. Čia vyks diskusija „Asmeninės viešosios erdvės“, po to pašokdins „Mondayjazz“ draugija.
Taigi, merginos, papasakokit viską!
Dizaino autoriai - TAPE
Dizaino autoriai - TAPE
Festivalis vyksta antrąkart, bet spėju, kad mintis jį rengti kilo daug anksčiau? Kam ji apskritai kilo?
Ūla: Sakai, anksčiau? Ji kilo pernai gegužės pabaigoje. Apskritai noro daryti festivalį nebuvo, bet Ernestas norėjo grįžti į Vilnių ir ką nors nupiešti. Jis paprašė manęs padėti gauti sieną, o man pasirodė, kad viena siena, vienas darbas gal nėra labai įdomu. Ir pasakiau: „Darom festą“. Sulaukiau pritarimo. Visa tai vyko skaipu tarp Vilniaus ir Penango Malaizijoje, kur gyvena Ernestas ir Gabija. Jie, beje, daugiau žinojo apie tai, kas yra liftai, leidimai ir dažai. Aš – ne!
Supratau. Ernestas buvo pirmasis „Vilnius Street Art Festival“ dalyvis. O kaip prisijungė kiti?
Ūla: Būtų buvęs nelygis daryti festivalį tik su Ernestu ir dar kokiu lietuvių menininku, net nediskutuotinas buvo faktas, kad tai turi būti tarptautinis renginys.
Išsiuntėm laiškus gal 7-10 menininkų, iki festivalio buvo likę gal pora mėnesių. Iš pradžių niekas neatsakė...
Gabija: O tada atrašė Mark Jenkins, labai apsidžiaugėm...
Ūla: Aš to nesitikėjau ir mums net nebuvo labai paranku, kad jis atvyktų, nes vykti reikėjo iš JAV ir bilietai nebuvo pigūs. Buvo jau liepos pabaiga, o jis dar pranešė, kad atvaro su kolege. Nice!
Gabija: Bet kuriuo atveju tai, kad toks, kaip Mark Jenkins, atvyko jau į pirmą mūsų festivalį, buvo labai gera pradžia. Šiemet jau buvo lengviau kalbinti kitus.
Mark Jenkins ir Sandra Fernandez darbas prie ŠMC, Fatcap.com nuotr.
Mark Jenkins ir Sandra Fernandez darbas prie ŠMC, Fatcap.com nuotr.
Pavyzdžiui, M-City, su kuriuo susipažinom „Nuart“ festivalyje Norvegijoje, papasakojo, kad prieš 10 metų yra buvęs Vilniuje. Paklausiau, ar norėtų dar kartą atvažiuoti, ir sutiko. Jis labai profesionalus ir pasaulyje garsėja kaip greičiausiai dirbantis menininkas! Skaičiuoja viską kvadratiniais metrais, yra tiesiog mašina. Esu mačiusi, kaip Stavangeryje paišė ant bokšto – užtruko tik penkias dienas.
Henrik Haven nuotrauka, Juxtapoz.com
Henrik Haven nuotrauka, Juxtapoz.com
Ūla: Šiandien ryte dar neturėjom didesnio keltuvo – beje, tai Lietuvoje šiuo metu deficitas, nes vyksta statybų bumas. M-City jau 9 ryto skambino nuo Profsąjungų rūmų ir klausė, kada galės pradėt dirbt!
Kol iššifravau pokalbį, jau ir baigė! Vilnius Street Art Festival nuotrauka
Kol iššifravau pokalbį, jau ir baigė! Vilnius Street Art Festival nuotrauka
Gabija: Labai džiaugiuosi, kad atvažiavo Aryz. Jis labai man patinka ir kaip tik pateko ant žurnalo VNA (Very Nearly Almost) viršelio. Na, VNA ir Juxtapoz yra bene svarbiausi street art’o žurnalai.
Ūla: Jis irgi darboholikas! Ryte pakyla su keltuvu, nusileidžia kartą papietauti, žinute paprašo dažų...
Gabija: Vandenį jam užmetam! Realiai jis savo keltuve per dieną praleidžia apie 10 valandų.
Ore.lt nuotrauka - Ernest Zacharevič Atlantai kyla
Ore.lt nuotrauka - Ernest Zacharevič Atlantai kyla
Pripažinti po festivalius važinėjatys menininkai yra tik viena „Vilnius Street Art Festival“ dalis. Labai juokiausi skaitydama „Sostinės“ straipsnį apie su Ernestu sugretintus tepliotojus! Kaip į oficialią oficialaus renginio programą pavyko įtraukti pozityviausią man žinomą gatvės anonimą 209?
Ūla: Su 209 susipažinom po garsiojo „Lietuvos“ kino teatro įvykio. Mąstėm, kad reikia megzti su anoniminiais gatvės žaidėjais kontaktą. Jis buvo vienas iš pirmųjų. Susitikimą derinom labai ilgai, susitarėm susitikti 8 valandą vakaro prie tokios sienos... Šalta buvo, žiema. Labas, čia tu? Aha, aš...
Žodžiu, 209 yra labai už festivalį. Jo pozicija yra rašyti ant apleistų pastatų ar statybinių konstrukcijų. Tiltai irgi nutinka kartais. Na, bet jis visuomet turi konkrečią žinutę. Manau, jam nebuvo jauku atsidurti programoje, bet stumtelėjau, tiesa, reikėjo pažadėti visišką anonimiškumą.
Dabar kaip tik festivalio dalyviams organizuoju ekskursiją į Lukiškių kalėjimą, ant kurio sienos irgi piešiamas darbas. 209 labai norėjo, bet kai įspėjau, kad reikės pateikti asmens dokumentą, persigalvojo.
Nepavyko sukontaktuot su kitais, gal pakomentavusiais Ernesto darbą ant „Lietuvos“ kino teatro?
Ūla: Viena komanda jau atsižymėjo ant Lukiškių kalėjimo sienos, bet ten dar nebuvo piešinio, buvom tik paruošę sieną.
Turbūt visi festivalyje dalyvaujantys menininkai tam pasiruošę?
Ūla: Menininkai – taip, problemų kyla su valdžia.
Gabija: Aš manau, kad tai labai įdomu. Atsakymas irgi konceptualu. Man tai patinka, dialogas yra gražu.
Ūla: Negalim gal viešai taip sakyt?
Gabija: „LRT Opus“ manęs šiandien klausė, ar manau, kad graffiti yra vandalizmus. Atsakiau, kad ne, ir iškart sulaukiau neigiamo komentaro feisbuke.
Na, man pernai ta raganų medžioklė atrodė kažkaip labai keistai. Nesakau, kad tikėjausi bomberių tagų, bet pats faktas nenustebino. Daug labiau nustebino grasinimai kapot rankas.
Ūla: Turbūt juokingiausi argumentai apie tai, koks piešinys buvo gražus. Šiaip situacija tikrai neeilinė. Buvom iškviestos į savivaldybę ir turėjom spręsti klausimą kartu su A. Zuoku, susirinko ir Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnai, visi norėjo ieškoti „nusikaltėlių“...
Mes siūlėm negaudyti ir neeikvoti laiko, tiesiog įrengti laisvą graffiti zoną. Sutiko pastato savininkai, kurie, beje, buvo labai geranoriški, net norėjo nupirkti dažų.
Gabija: Norėjom organizuoti graffiti jam’ą.
Ūla: A. Zuokas visgi nusprendė, kad reikia nubausti. Po posėdžio važiavom liftu su valdininkais, dalyvavusiais diskusijoje, ir į mus visi žiūrėjo kaip į nusikaltėles!
Jei padarytumėt tą laisvą graffiti zoną, turbūt ir tagų būtų mažiau.
Gabija: Taip, nes nebūtų azarto.
Ūla: Šiaip savivaldybei tikrai turėjom daug pasiūlymų, kaip būtų galima išvengti tokių dalykų. Bet tiesiog gavom nurodymą parašyti policijai pareiškimą dėl žalos atlyginimo. Savininkai irgi buvo įtikinti tai padaryti.
Pavasarį vėl atvažiavo Ernestas ir norėjo dar kažką ant „Lietuvos“ užpiešti, bet... negalima, nes vyksta ikiteisminis tyrimas!
O kaip iš viso gaunamos tos sienos? Einat į savivaldybę ir sakot „Sveiki, čia mums reikia sienų“? Ir ar konkrečias lokacijas išrinkot jūs, ar kažką siūlė valdžia?
Ūla: Pirmąkart į savivaldybę ėjau kartu su „Vilniaus festivalių“ direktoriumi, kuris yra ir „Sostinės dienų“ rengėjas. Pirminė mūsų idėja ir buvo prisitaikyti prie šios šventės, kad patektume į programą, nes neturėjom nei rėmėjų, nei pinigų.
Buvau pasiruošusi daug argumentų, kodėl reikia tokio renginio, ir mane priėmė tikrai pozityviai. „Jo, gi gražu, gi street art’as, ne tos teplionės“. Tada atėjo laikas dėti parašus. Prasidėjo... „Gal ne toks projektas, gal reikia statybos leidimo, gal į kitą skyrių“...
Vietas susigalvojom pačios, kartu su menininkais.
Gabija: Viskas prasidėjo nuo to, kad Ernestas norėjo „Lietuvos“ ir nusprendėm viską daryti legaliai.
O šiemet?
Ūla: Nežinau, kaip daroma kituose festivaliuose, bet vis tiek matai, kokį menininką kvieti, ir pagal jo kūrybą, stilistiką siūlai jam sieną.
Menininkai renkasi iš kelių variantų ar sutinka su pirmu?
Ūla: Aryz ilgai rinkosi. Iš pradžių norėjo naujo pastato sienos Maironio gatvėje. Atrodė, kad tikrai nebus problemų, nes name gyveno pakankamai jauni žmonės, bet jie buvo kategoriškai prieš, net ir pamatę eskizą. Su tokiu priešiškumu nebuvom susidūrę.
Ir ko čia priešintis? Aryz užfiksavau praėjusį sekmadienį.
Ir ko čia priešintis? Aryz užfiksavau praėjusį sekmadienį.
Kaip gavot Profsąjungų rūmus?!
Ūla: Savivaldybės atstovai iš pradžių paklausė, kiek laiko tas piešinys ten bus... Jį turim nuvalyti po metų. Leidimą gavom, pasirašė ir Kultūros paveldo departamentas, savininkai sutiko. Tada užstrigom savivaldybėj – nederino, nederino. Galiausiai gavau raštą, kuriame buvo pasiūlyta projektą įgyvendinti kitomis priemonėmis. Pavyzdžiui, šviesų instaliacija! Ar paišyti ant audinio...
Bet kodėl? Kodėl žmonės bijo piešinių?
Gabija: Jie bijo padėti parašus. Visi mėgsta ateiti ir pasigrožėti. Praėjusiais metais Vilniaus meras irgi lipo ant pastolių, fotografavosi... Bet žmonės bijo atsakomybės. Ypač po praėjusių metų užpaišyto darbo daugeliui kyla blogos asociacijos, kad vėl nebūtų „vandalizmo“, kad neatrodytų „negražiai“.
Ūla: Profsąjungas gavom tik dėl to, kad paskutinėm dienom tiesiog parašiau A. Zuokui laišką apie tai, kad jei leidimo negausim ir jei argumentai tik tokie, kokius jau buvau girdėjusi – o argumentas buvo toks, kad vienam iš valdininkų, kurio parašas lemiamas, tiesiog iš principo nepatinka šiuolaikinis menas – na, tada bus skandalas. Juk M-City yra garsus menininkas, dalyvauja bienalėse, jį remia Lenkų institutas, visi yra už jį, jis dėsto Gdansko dailės akademijoje.
Gal prieš rinkimus visi bijo apsitagint?
Ūla: Na, dėl piešinių tai dar kažkaip neblogai. Bet su skulptūrom nieko neišėjo... Per jautri tema, tiesiog.
O kaip sekasi rėmėjų pritraukimas?
Ūla: Turim visiškai nuostabius dažų rėmėjus „Exterus“. Tai buvo pirmieji rėmėjai, pas kuriuos ėjau, dar pati apie festivalį nelabai ką žinodama. Drebėjo kojos. Prisiruošėm prezentaciją apie festą, apie sklaidą. Pasakiau, kad darom festivalį ir neturim pinigų, išsitraukiau visą paklodę argumentų, o jie iškar pasakė „Gerai, kai žinosit, kokių reikia, atvažiuokit susimaišyt“. Ir šiemet jie duoda 300 litrų dažų. Dar mus remia Kultūros taryba.
Paskutinis klausimas iki susitikimo šeštadienio diskusijoje – Odminių skvere praėjusį savaitgalį vyko piešimas ant mobilių sienų. Menininkų buvo nemažai, gerų rezultatų – irgi. Kur šie darbai nukeliaus?
Ūla: Iš tiesų dar svarstome. Galbūt darysime aukcioną, dalį pinigų skirsim festivalio plėtrai, dalį – menininkams. Norėtume ir eksponuoti, šnekėsime su „Kabliu“. Matysim!
AWK ant mobilios sienos.
AWK ant mobilios sienos.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS