„Digital Tsunami“: apie pradžią, pasaulį, kabančius, Lietuvą ir greitus susitikimus joje
Du aukštaičiai, į vieną skaitmeninės audros darinį susiėję Londone, Roman Sputnik ir Ernestas Sadau – „Digital Tsunami“. Mums labiau podcast’ai, kitur gyvenantiems – ir analogiškai stogus karpantys renginiai. Abiem variantais dueto iškasami ir pristatomi atlikėjai – tie, kuriuos būtina žymėti geltonu markeriu. Progų pašnekėti susikaupė, nes pirmas „Digital Tsunami“ renginys netrukus bus Kaune, ateityje Lietuvoje jų kėsinasi būti ir daugiau, o interviu pabaigoje rasite ir nuorodą į miškų įvykį šią vasarą. Tebūnie priedas prie mano įrašo apie festivalių situaciją, bet burbulo prašo nepūsti. Tarp Londono, Vietnamo ir Kauno – pokalbis be cenzūros, tik su pripieštomis lietuviškomis raidėmis.
Ernestai, Romanai, kaip susipažinote? Kaip tapote tokie artimi, kad net bendrą vaiką pradėjote?
R: Susipažinome Vilniuje, Ernestas pakvietė mane grot, atrodo, į „Woo“, pats vėlavo pusę tūso, bet paskui buvo linksma. O susidraugavom Londone, susitikdavome kažką paveikti mieste, veliau gyvenome viename name ir tapome gerais draugais.
E: Aš labai ieskojau partnerio tam, sukūriau anketą pažinčių portale internete, kabinau snarglinius skelbimus laiptinėse ir, kai nuėjau pas būrėją Šančiuose, ji man pasakė ieškoti žvaigždės po liūto ženklu. Žinai, liūtas, šaulys, kas gali būti geriau? Fire in the hole.
Kas jus asmeniškai išvarė iš Lietuvos? Kas parvarytų visam laikui, ar visgi nebėra vilties šiai šaliai?
E: Viskas žiauriai nusibodo kokiais 2008-ais, visa klubinė kultūra buvo tiesiog persunkta, pamenat, kada visi turėjo tiek pinigų, kad veždavo po 4-5 hedlainerius penktadienį ir dar kokius 3 šeštadienį vien Vilniuje? Tada pats grodavau po 3 gigus penktadienį skirtinguose miestuose ir dar 2 šestadienį, kaip durnelis, o pirmadienį „Minimal Mondays“, dar trečiadienį kur nors „Woo“ ir žiūri, kad vėl savaitgalis. Na, ir, aišku, tapo nuobodu, prasidėjo ekonominė krizė ir va, žiūri, kad sėdi Londone ir bandai žemėlapyje palikt kažką savo.
Geras mylimas darbas ir normalesnis užmokestis mane parvarytų namo tikrai. O vilties visada visiems yra. Tikėjimas ir savitaiga daro stebuklus. Reiktų tik drąsos turėt dievą į medį įvaryt, kad naujų idėjų atsirastų ir iššūkių buti kitokiais. Man asmeniškai emigracija – tiltas gigų, kalnas naujų pažinčių ir kitokio sveiko požiūrio į reivą atspirties taškas.
R: Gyvenimo kokybė baigus universitetą ir ankščiau pramintas kelias į Londoną. Nemanau, kad artimiausiu metu grįšiu į Lietuvą visam laikui, labiau traukia kitos šalys, ten, kur šilta. Bet į Lietuvą nespjaunu, vasarą ten labai faina ir dažniausiai stengiuosi kuo ilgiau pavasarot.
Ar „Digital Tsunami“ startavo kaip podcastas, ar pirmiau buvo renginių idėja?
E: Tipinė istorija, prasidėjo renginiai, po to, kad juos išpromintume, sekė podcastas.
R: Iš tiesų pirmiausia startavo laidos per audiomastering.lt, mes su Ernestu išrinkdavom savaitės radinius ir sukraudavom podcastą. Tai vyko apie metus, paskui, atėjus vasarai, ėmė trūkti laiko, tuo ir baigėsi. 2013-ais, kai gyvenom kartu, pradėjom daryti renginius. Tada Ernestas prašydavo atlikėjus įrašyti promo podcastus. Tai, galima sakyti, viskas startavo koja kojon.
Ar toks projektas galėjo gimti Lietuvoje, juk internetas tas pats visur? Ar visgi reikia žemiško gyvo pažinčių rato?
E: Galėjo gimti bet kur, bet gimė ten, kažkaip nesuku galvos dėl to, kur tai atsitiko. Gyvas pažinčių ratas visada smagiau, nei masturbuotis prie ekrano. Beje, visada smagu, kai internete laikytus įdomiais pamatai gyvai ir jie pasirodo tikri nuobodylos, greit pakeiti nuomonę. Apskritai žmonės vis labiau pamiršta, ką reiškia gyvas bendravimas. Gaila.
Dažnai „Digital Tsunami“ miksus įrašantys veikėjai po kelių mėnesių žauriai užtrendina ir ima groti daug plačiau bei pastebimiau. Kaip manot, ar tiesiog turit gerą uoslę, ar kur čia šuo pakastas?
R: Ernestas turi trečią ausį, kuri girdi į ateitį.
E: Aš išvis atsiribojęs ir nieko neseku – podcastų ar šiaip, ką mums juos įrašę po to veikia. Na, minimaliai, kai patys parašo, ar feisbuke prabėgom palaikini, pasidalini. Gal todėl dabar ir esam ten, kur esam, nes mums vienodai, ką kiti daro. Dėl uoslės – manau, tai įgimta. Dar kai daug pūsdavau, domėjausi šamanizmu – man visada buvo įdomi ateitis. Lol. Gal turiu gerą intuiciją, gal išlavinau ją medituodamas. Ką aš žinau? Ai, pamiršau pridėt, kad turiu diploma ir kiekvieną miksą tikrinu su vielutėm, čia normaliai, ar ne.
Kas labiausiai klauso DT miksų, ir koks iki šiol populiariausias?
R: Iš eilės – JAV, Vokietija, Anglija, Prancūzija ir Rusija. O daugiausiai perklausytas – An-I, beveik 16 tūkst.
Kuris jūsų dirba ties tekstine projekto dalimi? Aprašymai painūs, nors išsamūs – ar tai koncepcijos dalis? Bėgate nuo klišių?
E: Samas, britas, pabėgęs iš UK į Amsterdamą, ten daro savo renginius, jam gerai sekasi. Mūsų skonis panašus, jis už tekstus ir atsakingas. Suteikiam jam laisvę rašti tai, ką jaučia, kaip mato. Aprašymai dažnai gimsta ant hype’o arba atchodo, taip ir gaunasi. Klišės mums vienodai, kaip ir sakiau, neįdomu, ką daro kiti.
Ar daug yra atsisakančių įrašyti jums miksus? Taip pat – ar daug siūlymų tenka atmesti, ar yra tekę nepublikuoti užsakyto ir jau įrašyto mikso dėl tam tikrų priežasčių?
E: Daugiau atmetam, nei atsisako. Žinoma, pradžioje buvo sunku, nes undergrounde užsitarnauti vardą per heiterius yra ne tuščiais šaudyt. Juokingiausia, kad kai atsakai, kad mums netinka, po to koks nors pažįstamas atsiunčia meilą su nuoroda „o, koks geras miksas“ ir žiūri, kad jis kokiam Lazy & Crazy ar kitam žiurkių rate.
Ko patys išmokstat iš atlikėjų, įrašančių jums miksus? Ar tai tiesiogiai plečia jūsų muzikinį akiratį?
E: Nesuprantu.
R: Kaip ir kiti geri miksai, jie mus supažindina su muzika ir įdomu klausyti, kaip kiti atlikėjai pasakoja istoriją su žinomais arba niekad negirdėtais gabalais. Tai, be abejo, prisideda prie muzikinio akiračio plėtimo.
Kuriais į DT vakarėlius prikviestais veikėjais labiausiai didžiuojatės – ir kodėl?
E: Visais, todėl kad visi lygūs. Jei klausi, kuris labiausia patiko, tai Intergalactic Gary, Voiski, Svengalistghost, Koehler, Orgue Electronique, Mick Wills, An-I.
R: Visiškai pritariu, dar pridėčiau prie sąrašo Chicago Flotation Device.
Ernestai, tu esi jau Kauno „Largo“, kur netrukus vyks DT tūsas su Alessandro Adriani, viešėjęs. Kokią išankstinę nuomonę turėjai apie tą vietą, kaip ji pasikeitė po grojimo?
E: Aš Kaune išvis buvęs gal 10 kartų – pirmą su klase ekskursijoj IX forte, o likusius girtas naktį, ir išvažiuodavau ryte. Reikia būti labai bukam, kad nematytum potencijos, kurią turi „Largo“. Aš, tiesą pasakius, net nesuprantu, ar ten kada nors yra buvęs „Terra“ reivas, kuriame grojau ar ne, neprisimenu. Vieta turi šarmo, nežinau, ar pataisė garsą nuo tada, kai grojau – Romanas galės įvertinti.
Ernestai, dar prie tavęs pristosiu. Nors senokai esi išvykęs, vis seki Lietuvos naktinį pulsą, komentuoji ironiškai internete ir t.t. – kodėl tai darai? Ar ne paprasčiau būtų atsiriboti, o gal tik nori gero?
E: O tu visada galvoji kad aš linkiu kažkam blogo? Ironija teka krauju. Matau šūdą, tai ir šneku, kas man uždraus. Negaliu gi išmest visų lietuvių iš draugų. Matau save keliančius promoterius, kurie po kelių metu veža tuos, kuriuos jiems siūliau anksčiau ir sakiau, kad bus OK. Gal net garsiai tai pasakiau. Bet tegul. Lai permoka už „naujieną“ iš RA ar kokio birzgalinio naujienlaiškio. Man jie dabar atrodo apgailėtini. Dėl to kartais aplanko toks jausmas, kad vieną dieną draugas, o kitą BAM, peilis į nugarą. Jie kaip avių banda bėga nuo vilko be jokios rizikos, paskui trendą.
Aš niekada nenorėjau atsiriboti, tai mano gimtinė, niekad nenurašiau jos, žemė yra žemė, lazdavoju tuos, kurie stovi ant jos. Siūlau nors šiek tiek ilgiau pakeliauti ne per google mapsus, užčiuopti pulsą, įkvėpt ryto skarbonkių, kurias tvarko valytoja, smarvės, skaičiuot minusą ir galvot, koks visgi buvo achujenas vakarėlis, nes iki tol dar niekas to nebuvo daręs.
Buvo du geri veikėjai Lietuvoje – Daumantas Kairys ir Ignas Vanagas, dėl jo dar nežinau, ar kažką dar daro. Dabar yra Vidmantas Čepkauskas. Šie žmonės yra pavyzdys, apie kurį negėda šnekėti, kai kalbama apie klubinę kultūrą Lietuvoje. Kai pasakojama svečiams, o ne gavus barterį už tai, kad pas tave kažkas grojo. Dauguma kitų uosto kabančius arba tik giriasi, pirmiausia sukuria FB puslapius, po to vykdo darbus, arba, dar blogiau, nemoka būti savimi ir bando būti „Berghain“ ar kažkuo kitu.
Festivalių temos net neliesiu, bet garsiai iškelsiu klausimą apmąstymui. Kodėl prarandat kelią, primaišot kalną scenų ir vis dėlto mirštat?
Romanai, tu Lietuvoje groji dažniau nei Ernestas. Ar visi grįžimai skatinami promoterių, tave kviečiančių, ar pats ieškai, kur pagroti, nes pasiilgsti gimtinės?
R: Visi grįžimai skatinami promoterių, pats labiau ieškau, kur pagroti užsienyje. Šiaip ar taip gaunasi, kad į Lietuvą atskrendu kelis kartus per metus, tad nelabai ir spėju pasiilgti.
Kokie jūsų asmeniniai grojimo žemėlapiai? Ar teko pakeliauti kartu, ar dažniau groti vykstate atskirai? Kokiose netikėčiausiose vietose yra tekę susprogdinti žmonių galvas?
R: DT pradzioje buvo laikotarpis, kai grodavome visada dviese kaip Glark n Glark. Buvom nuskridę i pagroti Kopenhagą pas „Untitled Tricks“. Dabar dažniausiai grojame atskirai. Aš pats apgrojau ne vieną Anglijos miestą – Londoną, Bristolį, Birmingamą, Notingamą. Kitos šalys dar laukia.
E: Australija, Kinija, Nepalas, Tailandas, Graikija, Serbija, Prancūzija, Vokietija, Italija, UK, Lietuva. Nebuvo kažkokios super išskirtinės vietos, bet galiu pasakyt, kur patiko, kur – ne.
Iš gilios pauglystės sentimentų teko groti pernai „Tresor“, ką aš žinau. Netriedžiau pusę dienos, kaip prieš gal 10 metų, kai pirmąkart teko groti „Gravity“. Anaiptol – pabenginau 5 valandų setą iki 145bpm ir po to apėmė toks tuščias jausmas, kad gal ir nusivyliau, nes, matyt, kažko tikėjausi. Prieš tuos 10 metų gal būčiau grojęs kitaip.
Belgrado „Drugstore“ – vienas įsimintiniausių gigų, turbūt, buvo nesveikai daug žmonių. Ten grojau savo editus, kuriuos kartais manau, kad tik pats suprantu. Bet buvo kosmosas, o po tūso tiesiog pasiūlė daryti DT vakarėlius pas juos dažniau.
Lieviausia publika – Atėnuose. Ta prasme, graikai in general nuobodūs, į diskotekas ateina pašnekėt, niekas nešoka, stovi, žiūri ir visus apkalbinėja. Nesu matęs nuobodesnės publikos. Patetiška.
Vasara, DT openair’as rugpjūtį. Priežastis? Kiek žmonių norėtumėt matyti drauge, kas gros? :)
E: Tai čia tas pats, kas buvo, kai pradėjau „Sūpynes“, bet pažįstamų paprašyčiau nemaišyt peilio su šakute.
Ir, aišku, dar svarbiau – nepūskit burbulo per stipriai. Viskas saviems ir tiems, kurie nusimano muzikoje, turi tą skonį, kurį turiu aš, tu, ne kažkas kitas, o būtent mes, kurie čia šnekam, kurie tai skaito, kurie su tuo susipažins ir jiems patiks.
Verta paminėti Romano gimtadienį ir šiaip, nieko įdomaus mano požiūriu Lietuvoje vasarą nevyksta. Tad kodėl gi ne?
--
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS