Sintetinė Sonik bangų teorija
Antradienį prieš aštuntą, dar šviečiant saulei, stabtelėjusi prie laiptų į „Satta“ rūsį pagalvojau, kad „Teorijas“ jau būtų galima skaityti ir lauke. Visgi geras oras neatbaidė interesantų ir kviestinis „Bangų“ lektorius Paulius Linčius, diskotekininkams artimesnis Sonik ar Moon Disko vardais bei sąsajomis su „Techstylism“ ar „Urban Breakdown“, netrukus pasisveikino su artipilne baro sale.
Pirmoji „Teorija“, priminsiu, buvo portugališka ir atnešė žinių bei faktų apie muziką interpretuojančio vaizdo meną. Šįkart – mašinos ir jų keliamas garsinis džiaugsmas. Jau grįžus namo dingtelėjo mintis, kad tai buvo vienas iš retų mano girdėtų prisistatymų, kai siaurai ir tuo pačiu giliai užgriebta tik viena sritis – muzikos atsiradimo. Ne rezultato. Leiblai, relyzai – šių terminų negirdėjome. Tikrai nieko blogo, juk tam skirtos kitos paskaitos, ar ne?
Tai va. Nors electro, techno, breaks mėgėjų ausis džiuginantis Paulius ir kuklinosi sakydamas, jog salėje pakankamai daug jį puikiai pažįstančių žmonių, kurie nesužinos nieko naujo, neabejoju, kad savų akių bei ausų palaikymas tik įkvėpė. Ir tikrai nemanau, jog daugelis žinojo, kad punk klausęs bei „Ąžuoliuke“ dainavęs 77-ųjų „gamybos“ vilnietis robotu tapo įstojęs į Licėjų, kai atrado „Orbital“ ir „The Prodigy“. Pradžia daugelio tokia pati!
Prisižiūrėjusį MTV ir VIVA Paulių pradėti nuo pradžių, tai yra, kurti pačiam, įkvėpė televizoriuje matyti gyvi minėtų ir daugelio kitų grupių pasirodymai. Sintezatorių armijos ir kaukiančios minios! Muzikos mokykloje įgautas pagrindas pravertė tyrinėjant pirmuosius geležinius pirkinius. Nors tuo metu kompiuteris jau galėjo atstoti daugelį sintezatoriaus galimybių ir jas praplėsti, Pauliaus kelias buvo ir yra labiau orientuotas būtent į geležį. Tai pasakęs jis prisiminė „Red Bull Music Academy“ lektoriaus Marc de Clive-Lowe visai neseniai išsakytą mintį, kad „tikrų“ prietaisų apribojimai skatina kūrybiškumą, o beribės kompiuterių galimybės jį savotiškai paskandina.
„Yamaha DX21“, kurį vėliau pakeitė „DX200“ – vienas pirmųjų nuolat pildomos Sonik kolekcijos egzempliorių. FM sintezatorius, kaip pasakojo lektorius – vienas pirmųjų skaitmeninės garso sintezės būdų, gebantis išgauti skaidrius, stiklinius, per dažnius pjaunančius garsus. Juos iškart ir išgirdome. Tuomet sekė virtualaus analogo „Korg MS2000“, Pauliaus studijoje pakeitusio „Microkorg“, pristatymas. Uhh, čia mano smegenys po truputėlį ėmė kaisti! Bandau cituoti, kuo dutūkstantinis pranašesnis už mikro – kontrolės interfeisas čia išneštas ant panelės, taip pat yra mode sequencer’is, leidžiantis programuoti kontrolės parametrų seką… Ar jau visiškai nusikalbėjau? Iš esmės šis universalus aparatas dabar nelabai brangus – interneto aukcione nukaunamas už keletą šimtų dolerių. Tiesa, analoginio sintezatoriaus darbą jis tik imituoja, bet 95% išgirdusių skirtumo tikrai nepajaus.
Vienas naujesnių pirkinių – „Dave Smith Instruments“ gamybos monosintezatorius. Kaip jau aišku iš pavadinimo, garsą jis išgauna tik vieną. Bet kokį... Peter Digital Orchestra viešnagės „Woo“ metu juo Sonikas sugebėjo nuversti klubo subwooferį.
„Teorijoje“ tilpo ir šiek tiek praktikos. Per keletą minučių iš kickų ir lėkščių buvo sukonstruotas ritmas, kurio pagrindu turėtų gimti ir visas kūrinys ar improvizacija. Pagrindiniam banginiui Rykliui vėliau užklausus, ar pirminė idėja nesimezga melodijos forma ir dar galvoje, Paulius tiesiog patikslino, kad kuriant šokių muziką tikrai svarbu nuo pat pradžių „užsiduoti“ ritmą, kad ir labai elementarų. O melodijos, taip, jos ateina iš velniai žino kurių smegenų užkaborių!
Pradėti jau žinom kaip, bet kada sustoti? Tai buvo įdomu man, nes, atrodo, visi tie sintezatorių mygtukai ir rankenėlės yra dar pavojingiau, nei sklandžiai viena į kitą sutekančios plokštelės, ir sesijos gali trukti net ne parą, o savaitę. Atsakymas – savikontrolė ir stabdymas per jėgą. Ir pripažinimas, kad iš pradžių tai sunku, todėl Sonik kūrybos pradžią žymėjo daugybė nepabaigtų „balvankių“. Šokant iš paskaitos ribų dar pridėčiau, kad pabaigos klausimas greičiausiai iškyla atėjus kitam, leiblų ir relyzų etapui.
Dar girdėjome apie tūkstančius, net gigabaitus semplų, kurie yra neatskiriama kūrėjo kasdienybės dalis, nes visų pasaulio sintezatorių juk nesusipirksi. Todėl pradedantiesiems Paulius patarė nepulti investuoti į geležį – tiesiog pasiskolinti aparatą ir „nuimti“ visos jo garsus į savo kompiuterį, kurio, beje, reikia tikrai gero ir patvaraus. Dar reikia kokybiškos garso kortos bei monitorių, kad tikrai girdėtum tai, ką norėjai sukurti. Programos? Kad ir koks ištikimas geležininkas būtum, be jų neapsieisi. Paulius naudoja „Cubase 5“ ir prie gana panašių „Logic“, „Reason“ ir kt. pereiti nemato prasmės – jos visos tiesiog per daug panašios ir smarkiais privalumais neišsiskiria.
„Teoriją“, be abejo, vainikavo gyvas pasirodymas – smalsiausieji turėjo progą išsakytas mintis išgirsti ir ausimis. Koncertą savo ruožtu, girdėjau, vainikavo tekila ir dar daugiau plojimų! Aš tiek ilgai netempiau – labiau domino būtent pirmoji vakaro dalis. Nors artimiausiu metu muzikos kurti tikrai nesiruošiu (manau, kaip ir nemaža dalis kitų studentų), bet tokios paskaitos apie dalykus, kurie gyvena šalia, bet nėra giliai žinomi, tikrai įdomios. Neleidžia prasmegti savo dulkėse, juk kasdien reikia išmokti kažką naujo. Tai dabar bent jau aparatų pavadinimai man sakys daugiau.
Ryklys užsiminė, kad dar viena lekcija iki vasaros tikrai įvyks. Ji bus apie „Soundcloud“ – daugiau nieko nesakė, bet leidžiu įtarti, kad Vilniuje apsilankys Matas Petrikas, buvęs „Exem“ narys – jis juk garso debesyje ir darbuojasi. Bet čia tik „gal“ – sekite „Bangas“ internete ir viską sužinosit tuo pačiu metu, kaip ir aš.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS