Pirmieji sezono įvarčiai, baudos ir užribiai
Kai pirmadienio rytas įsijungus kompiuterį prasideda necenzūriniais aikčiojimais per „Skype“, dar kartą įsitikini, kad savaitgalis buvo geras, toks pats geras jau yra ruduo. Rugsėjo 5-oji sostinėje saulėta, ausys dar kiek užgultos.
„GusGus“! Trečiąkart Vilniuje kaip gyva grupė, o President Bongo mūsų draugiškoje respublikoje dar porąkart viešėjo ir kaip didžėjus. Šokau kiekvienu atveju, į biografiją esu įsirašiusi ir koncertą Danijoje, kai islandai apšildė „Moloko“, bei festivalinį pasirodymą Prancūzijoje, kai iškart po „Moss“ skuodžiau pirkti tuomet naujausio CD „Forever“. Kiekvienas kartas su Reikjaviko chuliganais yra kitoks, nes produktyvumu grupė nesiskundžia. Kaip ir kadrų kaita – kaip tik naujas albumas, taip ir nauja sudėtis scenoje. Tiesa, atlikėjai čia pasivaidena, išeina į solo vandenis ar dar kitur, ir, žiūrėk, vėl grįžta. Praėjusį pavasarį jau pasilaidojusiame „Pacha“ džentelmenavę trise dabar „GusGus“ buvo jau visi penki.
Publikos irgi buvo. Geometrine progresija gausėjančiai – jei „Empti“ grojant paskutinius keturis milimetrus minia siekė tik iki garso specialistų būdelės, tai „Labo ryto“ vedėjui raminant, kad į antrą rungtynių su Turkija dalį tikrai spėsim (va ir ne), jau sudarė tikro viešo nemokamo koncerto įspūdį. Po paraliais, „GusGus“ nemokami penktadienį vakare Katedros šventoriuje, iki šiol man tai skamba kažkaip siurrealistiškai. Juolab kad grupė buvo tikrai šventvagiškai apšilusi (eina kalbos, kad per soundcheck‘ą dieną pasirodė geriau, bet netikiu). Pradėjo kiek po devintos ir baigė visai ne dešimtą, kaip privaloma kitiems garsiems koncertuotojams mieste, o tik prieš vienuoliktą, turkams vėl ir vėl prašant minutės pertraukėlės.
Turbūt koks aštuntas „Arabian Horse“ mano grotuve buvo ilgam apsistojęs vasaros pradžioje, vėliau užleido vietą visoms bass spalvoms, bet koncerto eigoje paaiškėjo, kad į smegenis įsigręžti tikrai spėjo – priedainiams pritariau kaip iš natų. Elektroniniai, net iki trance emocijų nuvedantys opusai plačioje aikštėje skambėjo lyg ir puikiai, tik publikos reakcija buvo vėsesnė, nei galėtum tikėtis. Manau, didžioji žmonių dalis džiaugėsi labiau „Sostinės dienomis“ nei konkrečiai „GusGus“, bet jei bent vienas po koncerto atrado naują mėgstamą kolektyvą, tai jau labai nuostabu. Žodžiu, finalui – iki maksimumo ištęsti jau minėtas „Moss“ ir amžinasis, nuostabusis, dieviškasis, bet kuriuo paros metu tinkantis (patikrinta) „David“. I still have last night in my body. Visada. Ačiū „Sostinės dienoms“ ir skubiai traukiamės į šiokį tokį pogrindį.
Kita stotelė – „SoulBox“. Dar vis nauja vieta savaitgalį patikrinta nuodugnių nuodugniausiai – abi naktis strigau ten ne trumpiau nei trejetui valandų, ir visos jos dedikuotos šokių aikštelei. Viena ir išties aktuali problema sielininkų klube yra garsas, tai ypač jautėsi penktadienį, kai Intakz ir Simao knisosi po dubstep ir garage stalčius, o šie stiliai, kaip žinia, reikalauja ypač aiškaus boso ir plačios erdvės saviraiškai. Kaip bebūtų, naujoji bass mokykla tokia įdomi ir šokdinanti, kad net nesinori sėsti į paskutinį suolą ir knapsoti. Šokom. Daug. Klubas buvo artipilnis, tiesa, nemaža rugsėjininkų dalis buvo užgulusi barą, o tie, kurie pasirinko šokių aikštelę, atrodė lyg klasės naujokai. Apie antrą jau pramoko šokio judesių, tad fizinio lavinimo pamoka vyko sklandžiai it per sviestą. Tiek muzikoje, tiek ore, be ne tokio ir sodraus boso, tilpo labai daug meilės ir kitų gerų jausmų. Kaip kokiam paplūdimy, jei yra bent vienas toks laužytas pasaulyje. Norėjau, kad Simao ir Intakz grotų visada!
Dar po keliasdešimt penktadieniškų minučių paskirta naujam „Opium“ sezonui ir ne tokiam jau gausiam reivui „Cuntrabanda“. Pirmajame taške viskas tvarkoj – gėrimų pakako, rūbinė veikė, barmenai džiaugėsi eilėmis ir iš dangaus krentančiais banknotais, didžėjai grojo. Viršuje – keliais šaukštais cukraus per saldų house, apačioje gi Gustaitis vairą be menkiausio jaudulio perdavinėjo stipriai pasikausčiusiam Saulty. Vėliau prie šio prisijungė Vidis ir Manfredas, ir visi jie tapo „Duran Duran Duran“, retai pasirodančiu ir dėl to nepabostančiu trio.
„Cuntrabanda“ tuo tarpu ėmė plačiai, bet teužgriebė negausią ir kiek jaunesnę stogo ir grindų pasiilgusių šokėjų dalį. Gal kiek per smarkiai svyravo lineup‘o nuotaika – sutikit, X-Ray, Golden Parazyth, laužyta Daimon pusė Erelio Akis ir Intakz vienas po kito atrodo kažkaip keistai. Gal todėl iš „SoulBox“ persikėlęs Intakz, kitoje salėje traškant hardcore, kuteno padus vos keliolikai žmonių. O gal metas kalendoriuje per ankstyvas visus piktosios elektronikos mėgėjus po vienu stogu sutraukti? Ar vieta, buvęs „Mulen Ružas“, iš esmės taip ir neatsinaujinęs, neskaitant iškabos „Propaganda“, nepatraukli? Bet kas tada patrauklu?
Šeštadienį skaisčiai kaitinant saulei patrauklus buvo Kalnų parko stadionas. Čia, kaip ir prieš dvejus metus, vyko iniciatyvių reivofutbolininkų suorganizuotas futbolo turnyras „DJ Golas“. Triskart festivalio „Spartakiada“ metu vykęs pasispardymas iš Djscene.lt rankų šiuo metu perimtas, gal ir gerai – tradicijai pavyko išgyventi. Tiesa, iš šešių užregistruotų komandų pasirodė tik keturios, taigi visi turėjo šansą laimėti auksą, bet, kaip žinia, trofėjus gali būti tik vienas. Ir jį po ilgų metų bandymų į Kauną parsivežė turbūt tik ant popieriaus beegzistuojančio progresyvesnėms house atmainoms skirto „Organzza“ judėjimo komanda. Valio!
Finale kauniečiai šiaip ne taip nugalėjo „Minimal.lt“ rinktinę, bronzą gi iš house „dreamteamo“ paveržė visuomet mėlyni „Stereo45“. Įvarčių, baudinių ir ypač užribių netrūko. Tai buvo bene nesportiškiausias sporto turnyras pasaulyje – bare tik alus, komentuoja daug labiau nei studijoje, bet visada pozityviai atsipalaidavęs Loranas Vaitkus, žaidėjai pasakojasi, katram pavyko vėliau grįžti iš penktadienio, ir taip toliau, ir panašiai. Labai smagu. Ypač kai plokštelinį foną visam šiam šurmuliui kuria Mikis ir Mauzas, gal kiek geriau žinomi kaip Billy Kristal ir Killl My Disco.
Pora valandų po finalo užėjusi į „Vienuolyno kiemą“, kur oficialiai dūzgė „DJ Golo“ futbolistai, net pamaniau, kad aukščiau paminėtus didžėjus teleportas tiesiog ėmė ir perkėlė su visais grotuvais ir plokštelėmis. Grotų sau ir grotų, ir nebenustebčiau, jei grįžusi po darbo namo rasčiau juos su visomis fonotekomis savo virtuvėje. Ar iš balos toks ištvermingumas?
Garso takeliui visgi pasikeitus į švelnesnius Ital viražus nutaikiau progą ir bandžiau grįžti namo, bet buvo vidurnaktis, o šviesūs „SoulBox“ langai masino patikrinti, kaip gi sekasi Titui Sid, Loranui Vaitkui ir Hallucin. Pavadinimas skelbė, kad jie „Triese dėžėj“ visą naktį, tiesa, Titas atliko įžanginę funkciją, o štai du žanro veteranai surėmė vinilines ietis visai likusiai nakties daliai. Ši buvo karšta, savo nuotaika – festivalinė, apimtimi – visiškai klubinė. Akivaizdi rugsėjo pradžia, kai užmiesčio nuotykiai dar nepamiršti, o sienos tokios išsiilgtos. Tikiuosi, tai nurodo nuotaikos kryptį visam likusiam sezonui.
Auč! Rodyklėms sukantis 128 bpm greičiu pasimatė ir dar vienas, šįkart gana ironiškas, „SoulBox“ trūkumas. Vyrai varė taip iš peties ir taip puikiai, kad moterys, kai kada net ir vyrai, inertiškai karstėsi ant pulto, kuris, deja, tokioms išdaigoms nepritaikytas. Kentėjo ir jo padėtis, ir net plokštelės, todėl siūlau arba statyti grotas, arba kaip kitaip įtvirtinti svarbiausio asmens klube darbo vietą. Taip, didžėjus viską gali – vienai šokėjai netgi nurodė, kurioje pusėje naujame klube yra tualetas. Nes ko gi daugiau klausti, jei ne to su ausinėmis, kuris aukštai?
Tiek Loranas, tiek Hallucin tą naktį iš tiesų žinojo viską. Kada paspausti, kada atleisti, kada užkelti ir kada išdaužti. Buvo daug hitų ir dar daugiau neatpažįstamų vinilo griovelių, kurie minios kauksmą sukeldavo vienodai intensyviai. Pavyzdžiui, per „Âme“ ir Afrikos legendų vasaros blyną „Ku Kanjani“ jaunieji diskotekininkai skandavo „rug-sė-jo še-šio-lik-ta“, žinia, tai diena, kai gyvas „Âme“ setas papuoš renginį „Midnight Picnic“.
Dar buvo „baliavojam“, „darbui ne“ ir visai neskanduotas, tik garsiai rėktas prašymas sustabdyti muziką, nes kitaip išeiti nebuvo įmanoma. Iki maždaug pusės ketvirtos, kai mano rankos atsisakė būti keliamos aukštyn ir mieliau čiupo vairą bei pargabeno lovon. A-čiū, a-čiū. Jau laukiu penktadienio ir, pavyzdžiui, „G“ restarto. Turėtų būti mažų mažiausiai įdomu ir gal net nuotaikinga.
P.S. O štai internete apie būsimą veiklą jau skelbia „SPOT Club“. Irgi įdomu.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS