„What’s Next“: kas liko
Visu šimtu procentų sudalyvauti nepavyko, nes reikia dar ir gyventi bei visus kitus Vilniaus veiksmus aplankyti, bet jaučiuosi iš „Penketų“ ir „Lofto“ drauge organizuotos kūrybinių industrijų konferencijos „What’s Next“ išsinešusi tikrai nemažai. Neužsirašinėjau sėkmės formulių, nes jų niekas ir nediktavo – turbūt jau visi išaugo iš vilties, kad tokiuose renginiuose juos išmokys, kaip užkariauti pasaulį. Labiau jau iškels klausimą, ar užkariauti reikia.
Labai platus „What’s Next“ pranešėjų ir temų spektras tikrai pasiteisino. Nuo vaikų ugdymo iki patogesniam gyvenimui skirtų appsų. Sakyti, kad čia tik dizaineriams arba tik reklamščikams, tikrai netikslu. Ir negali apibrėžti, kad tik jaunesniems, dar mažai išmanantiems, tikrai ne. Jei „Vilnius Temperature“ duetą buvo smagu matyti ir norėjosi bei vis dar norisi jiems ploti, bet turinio prasme kažko dramatiško tikrai neradau, tai išgirsti KTU profesoriaus Armino Ragausko kalbą apie (ir ne tik) tai, kad reikia ne naujų, o geresnių dalykų, yra patirtis, vertingesnė už konferencijos kainą apskritai. Pavydžiu jo studentams!
Taip pat labai sudomino Edvardo Kavarsko, seno reiverio ir talentingo dizainerio, įžvalgos apie neurodizainą. Šiuo metu jis – VDA doktorantas, tad įžvalgos tik gilės, ir turbūt ne visos bus prieinamos plačiajai auditorijai, bet Edvardo kolegos tikrai turėjo pasižymėti ne vieną mintį. Kad ir apie tai, jog capslock’as plakatuose nusiskaito blogiau, nes visų raidžių aukštis vienodas, ir akis neatpažįsta jų „pirmu užmetimu“. Tarp Edvardo rekomendacijų skaitiniams – Daniel Kahneman „Thinking, Fast And Slow“. Sako, netrukus pasirodys lietuviškai.
Įsiminiau ne vieną negirdėtą faktą apie Pietų Korėją – tokią netikėtą temą pasirinko agentūros „Terrier“ atstovai, kaip patys sakė, nenorėję kalbėti nei apie save, nei apie reklamą. Tad pakalbėjo apie tai, kas toli, kitaip, bet efektingai ir daug sėkmingiau – na, arba tiesiog inovatyviau – už mus. Nes nežinau, ar faktas, kad Seule yra arena, kurioje koncertuoja jau tik hologramos, yra reali kūrybinė sėkmė ar kultūros laimėjimas. Žodžiu, su niuansais ir ne be komiškų detalių, bet dėl jų ir vertėjo šeštadienį keltis anksti.
Korėjiečiai popso eksportą skaičiuoja milijardais.
Korėjiečiai popso eksportą skaičiuoja milijardais.
Tomas Ramanauskas gi buvo penktadienį vakare, tad jo benefiso stebėti neteko, bet pats prisipažino, kad „kažkaip užsivedęs buvau, tai pusvalandžiu ilgiau pavariau“. Jau kitą rytą sklandė folkloras apie „dešimt Ramanausko įsakymų“, o aš pažadu nepraleisti būsimos Tomo ir jo kolegos Kristupo Saboliaus knygos „Žmogus, kuris viską žinojo“ pristatymo.
Dar komplimentų – Deimantei Bulbenkaitei, mano galva, profesionaliausiai Lietuvos tinklaraštininkei. „Spintos guru“ blogą ji prižiūri jau septynerius metus, o dar tik įpusėjo žurnalistikos studijas. Kad geriems darbams diplomo nereikia, įrodo jos bendradarbiavimas su ne vienu mados žurnalu. „What’s Next?“ scenoje (beje, papildomas liuksas ir jos bei renginio techniniam sprendimui – viskas atrodė solidžiai) Deimantė sklandžiai ir įtraukiančiai pasakojo apie tai, kaip socialiniai tinklai keičia mados kūrimo ir pristatymo visuomenei principus – tiesa, gal norėjosi gilesnių įžvalgų, pavyzdžiui, ką gi pardavimams duoda tai, jog dizaineris instagramina savo pusryčius. Ir net Olegas Surajevas šio pranešimo neišblaškė įstendapinęs su savo „Akcentu“.
Tai juoko buvo.
Tai juoko buvo.
Scenoje išvydau netgi savo grupės draugą Liną Lapinską, kurio santykis su architektūra šiandien daug intymesnis, nei mano. Linui galbūt pritrūko sceninio šarmo, bet jo mintys apie kūrybą taiklios ir svarbios būtent todėl, kad atkeliauja iš sąlyginai siauros ir uždaros, bet viduje kunkuliuojančios nišos. Linas rekomendavo knygų, pavyzdžiui, Nigel Cross „Design Thinking“. Jau norų sąraše.
Du grafinio dizaino vilkai – turbūt galima taip paprastai juos vadinti – blogo Dizainologija.lt autorius Robertas Jucaitis ir „DADADA“ studijos įkūrėjas Martynas Birškys – atstovavo jau įsitvirtinusią kartą, ir tai irgi buvo labai laiku bei vietoje. Užtikrintos įžvalgos, kurios remiasi ne perskaitytais straipsniais, o realiais darbais. Apie logotipo prasmę ir vertę, apie konteksto išmanymą, apie dažnai vertingesnį, nei šokinėjimas pagal madą, atsigręžimą atgal į istoriją – viskas teisinga. Viską mes žinome, tik reikėtų nepamiršti kasdienybėje. Net ir pristatinėjant eilinį projektą eiliniam nykiam klientui, kaip galbūt ironiškai bandė kažkas kalbėti prieš konferenciją.
Įkvėpė ir net kiek pakylėjo suomių dizaineriai ir komiksų kūrėjai Kaisa ir Christoffer Leka. Nepasiduodantys ir netingintys kurti komiksų knygas, kurios neatsiperka, bet juk smagu ir gražu. O kartais ir valstybė paremia, bet dirbti vis tiek reikia, ir daug. Todėl knygos kuriasi kokius dvejus metus. Jų profesiniai patarimai slypėjo tarp paprasto, lyg ne nuo senos, o akis į akį dėstomo pasakojimo apie iliustratoriaus ir dizainerio kasdienybę eilučių. Užsukit pasidairyti į jų knygų lentynas. Naujausia knyga „Time After Time“ yra čia.
Dar buvo ne vieną sėkmingą BTL keisą pristatęs perujietis reklamos asas Gonzalo Figari, Vilniuje apsilankęs naujos reklamos mokyklos „The Atomic Garden“ kvietimu. Jo tiesos vėlgi nebuvo dramatiškai negirdėjtos, bet taip, jos tiesios. Spėju, vertingiau už paskaitą buvo dalyvavimas jo workshop’e?
Na, ir dar buvo tas ir anas ir trečias – atrodo, Dansu.lt pateiks išsamų visų diskusijų ir prezentacijų aprašymą. O jei ne, irgi nieko tokio – į tokius renginius reikia tiesiog imti ir nueiti, o ne pavydžiai skaityti atsiliepimus. Kitąmet ir vėl taip padarysiu.
P.S. Pabaigai, kad neatrodytų per gerai, he he. Ko trūko? Na, galimybės atsiskaityti telefonu ar kortele, kad jau next, ir galbūt daugiau kavos ir maitinimo taškų (už vandenį – ačiū!), nes „Loftas“ – gana izoliuota vieta. Ir darbui (na, visi mes su kompais, o pusė konferencijos vyko oficialią darbo dieną) tinkamų vietų pasigedau. Gal kitais metais urbanistinis miškas bus išvešėjęs labiau ir tokių pirmo pasaulio problemų nebekils.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS