Phon.O: „Vienam dirbti gal ir sunkiau, bet tuomet nereikia ieškoti kompromisų“
Penktadienį jo muzika nutvieks vieną keturių Kauno festivalio „Insanitus“ erdvių. Phon.O šiandien siejamas su „Modeselektor“ kompanija „50Weapons“ (čia pavasarį išleido albumą „Black Boulder“), bet nevertėtų pamiršti, kad šis vokietis stovėjo prie Apparat ir T. Raumschmiere leidyklos „Shitkatapult“ ištakų ir šiaip Berlyne gyvena jau 15 metų, tad muzikinis jo bagažas – erdvus ir labai elektroniškai įvairus.
Būtent dėl to jam nereikia papildomų liaupsių ir pristatymų – su Carsten pasikalbėjome apie greta muzikos dažnai stovinčius dalykus, kurie aktualūs ne tik kūrėjams, ne tik senbuviams, bet ir kiekvienam diskotekininkui.
Turbūt, kaip ir visi, užimtumu nesiskundi. Daug tenka keliauti?
Tikrai nemažai. Beveik visur, kur nuvykstu, labai patinka. Nors iš labiausiai pastaruoju metu įsiminusių renginių, matyt, turiu išskirti albumo pristatymą čia, Berlyne. Italijoje visuomet nuostabu – jie entuziastingi, kupini euforijos.
Dažnai pasirodai ne Europoje?
Anksčiau teko, ir planuoju ateityje. Valstijos – visuomet sudėtingas reikalas, reikia susitarti dėl daugiau grojimų iškart, kad apsimokėtų darytis vizą, skristi ir taip toliau. Daug darbo, tad man labiau patinka Europa ir Azija.
Ar tik dėl biurokratijos?
Neneigsiu, Amerikos scena nėra iš mano mėgstamiausių. Žinoma, yra smagių bendruomenių, bet tas turo organizavimas...
Tu labiau didžėjus ar prodiuseris? Kaip suprantu, šis balansas tavo gyvenime pasikeitė?
Pradėjau kaip didžėjus, man labai patinka tai daryti. O dabar viskas priklauso nuo situacijos. Berlyne stengiuosi daugiau pasirodyti kaip didžėjus, nes noriu sukurti savotišką gyvų savo koncertų deficitą. Kitur, aišku, šiuo metu pirmenybę teikiu gyviems grojimams, bet šiaip man patinka ir tai, ir tai.
Paminėjai, kad vengi pasirodyti per dažnai – manai, žmonėms gali pabosti ta pati muzika, nors ir labai gera?
Kai rengi gyvus pasirodymus, nėra taip lengva juos dažnai modifikuoti. Negaliu sukurti tiek daug kūrinių! Noriu, kad mano pasirodymai Berlyne būtų ypatingi, todėl jie negali būti per dažni.
Ar po to, kai išleidai albumą, jau turėjai laiko naujai muzikai?
Aha, kai ką remiksavau, ruošiu ir naujų kūrinių. Dar prodiusuoju vienam vokalistui. Darbas vyksta, ir jo daug!
Man labai patiko bendras tavo ir Chris de Luca projektas CLP. Ar bus dar?
Tikriausiai ne. Patys pavargom nuo tos muzikos, tad nusprendėme sustoti. Nesusipykom, bet tai buvo tik bandymas. Be to, Chris de Luca kurį laiką gyveno JAV, tuo metu pradėjau užsiimti kitais, soliniais dalykais, taip natūraliai viskas ir baigėsi. Vienam dirbti gal ir sunkiau, bet tuomet nereikia ieškoti kompromisų.
„50Weapons“ – puiki leidykla! Ar „Modeselektor“ filosofija – muzikos ir vakarėlių – turi tau, kaip atlikėjui, įtakos?
Žinoma! Pažįstu juos gal dešimt metų. Mus vienija tai, kad mėgstame daug skirtingų skambesių ir žanrų. Manau, tas atvirumas ir yra didelis „50Weapons“ bei „Monkeytown“ pliusas, tuo pačiu, būdamos originalios ir novatoriškos, abi leidyklos išlaiko ir kokybę.
Kaip atlikėjui, man šioje šeimoje tikrai gera. „Modeselektor“ nesivaiko madų, be to, jie šalia, Berlyne. Bendraujame labai natūraliai, jie leidžia tai, kas patiems patinka.
Berlynas.... Ar yra turistinė ir tikroji šio miesto pusės? Slepiate kažką nuo mūsų?
Aha, turistų tikrai daug... Ypač vakarėliuose, ha! Bet nepavadinčiau to problema. Gal kartais erzina, kai atvykėlių per daug, ir jie visi bando kažkaip dirbtinai nusirauti stogus. Bet scena pas mus tikrai gera, ji labai didelė, kiekvienas žanras ir subžanras čia turi vietos atsiskleisti ir sužydėti. Veiksmo ir konkurencijos – per akis, todėl čia įdomu.
Tu pats ne vietinis, tiesa?
Ne, bet visuomet norėjau čia gyventi. Baigiau vidurinę, atitarnavau ir persikrausčiau – tai buvo 1997-aisiais.
Iškart pasinėrei į muziką?
Taip pat ir dirbau bei studijavau grafinį dizainą. Bet didžėjauju nuo 15-os, o atsikraustęs ėmiau ir prodiusuoti.
Ar kuri viršelius savo leidiniams?
Taip, taip. Visuomet stengiuosi tai daryti pats. Kitiems atlikėjams irgi pasitaiko progų. Pavyzdžiui, esu apipavidalinęs „Shitkatapult“ leidinių – tiesa, tai buvo senokai.
Tai kaip atsarginis planas – na, jei nebegalėtum kurti muzikos, grįžtum į grafinį dizainą?
Tikrai taip. Neprivalau remtis vien tik muzika. Žinai, bent jau man asmeniškai būna momentų, kai nesu toks jau kūrybingas ar nesu patenkintas rezultatais, tad gerai, kai yra kur atsitraukti.
Vienas mano pažįstamas neseniai gana griežtai pasakė, kad šokių muzika ir vakarėliai – laikinas užsiėmimas. Pritartum?
Och... Iš dalies tavo draugas teisus. Aišku, vakarėliai vyko, vyksta ir vyks, bet pripažinkim, kad tai – labai varginantis ir sekinantis darbas. Jei per daug savęs šiai sferai atiduodi, netruksi imti nuobodžiauti.
Bet juk nuobodžiausi ir dirbdamas advokatu, jei nieko daugiau neveiksi, ar ne?
Tiesa! Bet, matai, su muzika viskas šiek tiek kitaip. Ypač požiūris pasikeičia, kai pamatai šio verslo užkulisius. Dalis magijos tikrai dingsta.
Nepamirškim ir madų. Jos keičiasi tikrai greitai, tad norėdamas išlikti geidžiamu turi adaptuotis.
Ar tau teko daug adaptuotis?
Žinoma. Nesu iš tų, kurie prisirišę prie vieno skambesio. Priimu visas įmanomas įtakas, tad ir muzika keičiasi, net nesąmoningai. Kadangi užsiimu tuo seniai, ir sceną seku jau seniai, man progresija ir evoliucija – butini dalykai. Kad nepabosčiau pats sau. Aišku, bendri faktoriai, pagrindiniai dalykai, išlieka.
Ar didžėjaudamas groji savo muziką?
Ne, nedažnai. Kažkaip keista būna.
Bet kiti DJ setus priima kaip galimybę reklamuoti savo leidinius.
Nesakau, kad visai negroju. Bet kai leidi savo muziką, girdi visus netobulumus ir klaidas, kurių kiti galbūt nepastebi. Mane tai šiek tiek erzina, tad nepiktnaudžiauju.
Esi dirbęs su tokiais vardais, kaip „Nike“ ar „Hilfiger“. Kokio pobūdžio bendradarbiavimas tai buvo?
Tai buvo tik garso dizainas. Turiu kolegų video menininkų, jie kūrė projektus prekės ženklams, tad prisijungiau prie jų. Vien dėl pinigų. Žinai, reikia tas sąskaitas apmokėti. Nepasakyčiau, kad man „Hilfiger“ išvis patinka, bet vaizdo klipas, kurį sukūrė mano draugai, buvo tikrai geras, tad kažkaip prisitaikiau.
Ar žmonės į vakarėlius eina dėl mėgstamų atlikėjų, ar norėdami užsimiršti? Nuo ko tai priklauso?
Festivaliuose turbūt renkasi dėl muzikos. Ieškodami naujovių. Klube dažniausiai viskas kitaip – atsikrato problemų ir atsipalaiduoja. Ir mane tai tenkina – nesu iš tų griežtųjų, kuriems svarbi tik muzika. Tai nesąmonė. Noriu pasiekti kuo didesnę auditoriją, tad jei mane išgirs ir tie, kurie niekuomet iki tol nesidomėjo, tiesiog atėjo pasilinksminti, ir galbūt jiems patiks, kodėl gi ne?
Niekuomet nebuvai įžeistas žmonių atsainumo, to, kad juos labiau domino gėrimai, o ne tu?
Pastaraisiais metais tokių atvejų nebuvo. Grojant gyvai tokia reakcija, tiksliau, jokios reakcijos, būtų tikrai skaudi. Didžėjaujant ne taip svarbu, ne taip asmeniška.
Ar įmanoma pasiekti, kad vakarėlyje visi žmonės negertų, nevartotų narkotikų? Ar gali įvykti ta kolektyvinė euforija? Žinau, kad pats sau tikrai gali nesisvaiginti, bet kaip dėl minios?
Gal ir įmanoma, bet argi to reikia? Jei žmonėms reikia priemonių, kad atsipalaiduotų, tai ir gerai. Nematau čia problemos, neturiu nusistatymų.
Kai pradėjau didžėjauti, visiškai negerdavau. Ir būdavo žiauriai smagu, nes viskas skambėjo taip šviežiai ir jaudinančiai... Taip, muzika tada buvo narkotikas.
Jei pats einu pramogauti Berlyne, ir renkuosi gyvus mane dominančių atlikėjų pasirodymus, tuomet lieku blaivus, man pakanka muzikos. Bet jei eini su draugais, groja didžėjai, visa kita – na, socialinis bendravimo aspektas – tuomet keli gėrimai nepamaišo.
---
INSANITUS: Phon.O, Breton, Niva ir kiti
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS