Michele Mininni: „Le Temps Perdu“ beieškant
Apie Michele Mininni viena ausimi buvau girdėjusi, nes jo vardas įtrauktas į „Optimo“ leidyklos katalogą, o ten juk bet kokie prašalaičiai nepatenka. Dabar šis italas abiejose mano ausyse suskambėjo dar aktualiau, nes tapo pirmuoju naujos, juodai baltomis istorijomis, pinamomis po visą senąją Europą, apkaišiotos leidyklos „Le Temps Perdu“ autoriumi.
Jau pakeliui į gerų parduotuvių lentynas yra Michele plokštelė, kurioje – ir su Lietuva bei klubu „Opium“ tampriai susijusių „Red Axes“ ir Dreems (mano interviu su juo skaityk čia) remiksai. Kovo 10-ąją „Le Temps Perdu“ kartu su Michele Mininni ir dar vienu svečiu iš Škotijos Lord of the Isles prisistato jau minėtame „Opium“, kovo 11-ąją Michele Mininni su naujais bičiuliais iš Vilniaus lėks į Kauną, kur dalyvaus „Lizdo“ užėmime. Žodžiu, progų kontaktui daugiau, nei reikia. O ir paklausinėti yra apie ką. Bet pirmiau premjeros.
... apie „Red Axes“ ir Dreems. Kaip esi su savo remiksuotojais susijęs ir ką manai apie jų kūrybą?
„Red Axes“ man baisiai patinka – labai tinkamas roko ir house miksas. Man patinka kūriniai, kuriuose girdimos įvairios įtakos, kurie tiesiog hipnotizuoja. Dreems skambesys gi tikrai vizionieriškas – man jo muzika čerpes plėšia. Manau, tokie garsai puikiai tiktų švelniai ir delikačiai pasaulio pabaigai.
… apie „Optimo Trax“. Jie tai tikrai žino, kaip iškapstyti naujus puikius vardus. Kaip pavyko pasirašyti kontraktą dėl leidybos su pačiu JD Twitch?
Man „Optimo“ asocijuojasi su itin plačiomis pažiūromis. Jų vizija atitinka manąją. Patinka eklektiški jų DJ setai, esu pirkęs keletą CD kompiliacijų. Taigi nusiunčiau Keithui leletą demo įrašų, jam patikop, pasiūlė kontraktą. Puikus tai buvo nuotykis, su JD Twitch išmokau daug muzikos verslo niuansų.
… apie kūrinį „Tupolev Love“, kurį „Optimo“ ir išleido. „Tupolev“ – tai aviacijos bendrovė Rusijoje, Maskvoje, sukūrusi pirmuosius viršgarsinius transportinius lėktuvus „Tupolev Tu-144“. Ką jauti aviacijai, lėktuvams, dangui?
Lėktuvus mėgstu, bet skristi – ne. Tai vienas iš daugelio manyje tūnančių prieštaravimų. Pamenu, nemažai laiko praleidau pažindindamasis su „Tupolev“ istorija – kiaurą naktį pranaršiau internete, kad suprasčiau, kokie svarbūs istorijai buvo „Tupolev Tu-144“. Lyg pogrindiniai „Concorde“.
Klausydamas savo parašytą kūrinį jaučiausi gana pakylėtai, tad taip jį ir pavadinau. „Tupolev“ ir „Love“ gražiai dera kartu, skamba muzikaliai. O pavadinimas ir turi skambėti kaip muzika. Tai labai intriguojanti krūybos dalis.
… apie filosofijos studijas. Ar jas rinkaisi sąmoningai? Ką planavai veikti gavęs diplomą?
Pirmaisiais metais universitete studijavau psichologiją, patirtis buvo dramatiška, pasirinkimas – itin prastas. Buvau per kvailas ir per neatsakingas, kad galėčiau tvarkytis gyvenimą pats. Taigi juoko forma perstojau į filosofiją. Ir tai buvo vienas geriausių neatsakingų sprendimų mano gyvenime! Filosofija padeda reliatyvizuoti pasaulį. Ar tikrai manai, kad medis – žalias?
… apie Marcelį Proustą, suteikusį pavadinimą naujajai leidyklai. Ar skaitei „Prarasto laiko beieškant“?
Jei atvirai, tai ne, nes mano kantrybei šis kūrinys per ilgas. Visgi laiko koncepcija – nuostabi. Dirgina tai, kad matuojame jį, o jis iš esmės mus erzina. Žmogus bando surikiuoti tai, kas nesurikiuojama. Ta prasme, toks laikas, kokį mes įsivaizduojame, neegzistuoja.
… apie „Le Temps Perdu“. Kaip susipažinai su leidyklos įkūrėju Lemmy ir kaip jis tave prikalbino tapti pirmuoju leidyklos autoriumi?
Susidomėjau, nes viskas neapibrėžta ir nauja. Be abejo, buvau pamalonintas kvietimo tapti pirmuoju naujos leidyklos artistu! Tai reiškia, kad kompanija manimi tiki. O už tai gražiau nieko nėra.
Lemmy mielas. Jis nuoširdus, lojalus, bet visgi ateivis.
Man tikrai patinka „Le Temps Perdu“ koncepcija, pavyzdžiui, grafinis dizainas. Kai buvau mažas, mėgdavau stebėti laikrodį. Mama dėl to netgi nerimaudavo.
… apie terminą ‘balearic’, kuris tau sykiais prisegamas. Ar tai - vis dar geras būdvardis norint aibūdinti lėtą ir kreivoką skambesį?
Manau, ‘balearic’ – ne žanras, o nuotaika. Techno irgi gali būti balearinis, jei dramartiškai palėtini. O pats būdvardis aktualus tiek, kiek aktuali gera muzika.
… apie vaikystę. Ką tau augant klausė tėvai? Ar jų muzika turėjo tau daug įtakos?
Mano tėvai – jėga, bet su muzika susiję ne daugiau, nei Neptūnas su Žeme. Su mano tėčiu kalbėti apie muziką – tai kaip eskimams šaldytuvus pardavinėti. Mama irgi nelabai daug išmano muzikoje, bet ji – labai jautri.
Žodžiu, užaugau su baisiausiu itališku popsu. Matyt, tai privertė reaguoti ir ieškoti geros muzikos. Kaip? Internetu. Visas mano muzikinis pasaulis sukurtas jo dėka. Naktų naktis leidau bandydamas, bandydamas, bandydamas. Buvau apsėstas.
… apie „Oskarus“. Ennio Morricone ką tik laimėjo vieną! Tavo tėvynainiai Marvin & Guy dėl to labai džiaugėsi. O tu? Ar svarbūs muzikai apdovanojimai?
Jie svaebųs rinkodarai. Prie krūtinės gali prisisegti medalį, kuris padės ryškiau šviesti, taigi ir geriau par(si)duoti. Argi manai, kad Morricone reikia save pardavinėti? Jis – jau istorijos knygose. Jis – muzikos istorija.
… apie stereotipus. Ar Ennio – geriausias ‘itališkos’ muzikos ambasadorius? Ar apskritai galima apibrėžti ‘itališką’ skambesį?
Aš dalinu muziką į dvi kategorijas – gera ir bloga. Nemanau, kad ‘itališkas’ skambesys egzistuoja, bet, greičiausiai, populiariausias eksportas yra italo disco. Pastaruoju metu jis per daug išpūstas, bet tai – nuolatinė muzikos problema. Vos tik žanrą imama pripažinti, visa plejada atlikėjų šoka ant jo bangos. Taip krenta kokybė.
… apie įtakas. Ar didžiuojiesi tais, kurie tave įkvėpė, ar visgi norėtum nebūti siejamas su kitais atlikėjais?
Galiu kiek tinkamas kalbėti apie įtakas, darbo metodus, save, bet kai klausytojas įsijungs kūrinį, jis atras kažką savito. Tai – muzikos magija. Kiekvienas skambesį suvokia savaip. Nors ‘muzikos versle’ esu neseniai, jau ne vienas bandė mane įkišti į tam tikrą žanrą. Nepasakyčiau, kad pavyko, ir tuo didžiuojuosi. Be abejo, visi mes esame įtakų sau rezultatai. Aš iš esmės dėl to ir kurti pradėjau – buvo įdomu pamatyti, kas išeis iš viso to, ką esu girdėjęs. Lyg stebėti dygstantį augalą.
… apie formatus. Esi leidžiamas plokštelėse, o ar groji jomis? Gal kolekcionuoji?
Ne, visa mano kolekcija – kompaktiniuose diskuose. Bet šiaip jau kolekcionieriai man nepatinka, jiems svarbesnė objekto vertė, nei jo turinys. Tai žmogiška – prisirišti prie objekto reikia tam, kad jaustumeisi mažiau vargšas. Save, aišku, irgi laikau žmogumi.
… apie formulę. Ar pirma tapai didžėjumi, ar ėmei kurti muziką?
Oi, didžėjauju 11 metų. Buvau absoliutus muzikos fanas. Vieną dieną draugas didžėjus pasiūlė pagroti su juo, pabandžiau ir tai buvo visiškai nerealu. Pirmiausiai sugalvojau Klaus Schulze sumiksuoti su Angelo Badalamenti. Buvo gal kiek per keista. Pagalvojau, kad reikia tęsti…
… apie reklamą. Dirbai reklamos agentūroje – ar tai padeda asmeniniam kūrybingumui, ar visgi, pildant klietų įgeidžius, jį blokuoja? Ar tokia patirtis padeda muzikuojant?
Žmonės kažkaip mano, kad marketingas – tai kūryba, bet išties tai – mokslas. Yra taisyklės, analizės, procedūros. Aišku, kūrybai irgi yra vietos, bet mokslas čia svarbiau. Pamenu, kartą kūriau sporto klubo reklamą. Šūkis buvo toks: „Happiness Is Round“. Visai tiktų kūrinio pavadinimui, ar ne? Apvalaus kūrinio.
… apie turizmą. Gyveni pietų Italijoje – Lecce. Jei atvyktume, kur reikėtų apsilankyti prieš ir po vakarėlio?
Jūra naktį visiškai nuostabi. Prieš vakarėlį galima pagulėti pliaže, o po – nerti į vandenį. Labai padeda atpalaiduoti ausis. Nieko nėra geriau už gilios jūros šnabždesį.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS