„Robert Johnson“ be fotoįrodymų
Žemiau yra beveik vienintelė foto, kurią padariau Offenbache, Frankfurto priemiestyje. Užtrukau ten ten mažiau, nei parą, ir kartu su Opiumo firmos kolegom spėjau pasveikinti su gimtadieniu klubą „Robert Johnson“
Klubą, kuriame reikėtų apsilankyti visiems. Tik kad jame telpa vos 300+ šokėjų. Tie šokėjai renkasi vėlai, net per 17-ą gimtadienį - antrą nakties prie durų eilės jokios. Bet ketvirtą jau viskas pilna. Viskas ir visko. Nuo jaunų iki trečios kategorijos veteranų.
Nuotraukų nepadariau, nes viduje tamsu, o taip, kaip žinia, jaukiausia. Dar jaukiausia, kai nė vienam klubo kampe neerzina per didelis, per mažas ar kitaip per ne toks garsas.
Gimtadieniai smagiausi, kai groja saviausi, todėl pramogas pradėjo klubo šeimininko DJ Ata setas. Išmintingas naktes veikėjas turi dar ir restoraną mieste „Club Michel“, kurio meniu lygiai 7 patiekalai, ir ten tikrai tinkamiausia vieta pradėti vakarą Frankfurte.
Gerd Janson pirmą ir paskutinį kartą buvau girdėjusi dar antro Opium aukšto atidaryme, ir labai džiugu buvo išgirsti, kad šitas didžėjus auga tik aukštyn. Norėjosi ne tik rankas kelt, bet ir pačiai kilt kuo aukščiau, ir „Robert Johnson“ pakylos mažiesiems tam puikiai tiko.
Prašvitus su visais (visais, nes namo niekas neina, ką ten veikti?) pasisveikino Maino upė, užtekėjusi tiesiai už DJ nugaros. DJ ir visų kitų, nes DJ čia nepakeltas į palubę, o transliuoja žmonių lygyje.
Dar Robert Johnson gali pasijausti kaip draugų virtuvėje, nes sienos juodos su plytelių tarpų imitacija. Nors, sako, šis tas interjere pasikeičia kasmet, tad negaliu garantuoti, kad virtuvės jausmas išliks ir kitąkart apsilankius.
Nes apsilankyti dar kartą ir dar dar išties labai norėčiau.
17 metų veiklos skamba neįtikėtinai net dramos teatrui, ką jau kalbėti apie naktinį klubą. Tokį klubą, kuriame pastovumas dera su inovacija, o šeimyniškumas su atvirumu.
Gerd Janson sutikau dar ir sekmadienį, kartu su Lauer, abu jie nusiuntė mane tiesiai į vökischkų patiekalų užeigą, ir tai buvo labai įžvalgus pasiūlymas.
Tada žiauriai užsimaniau namo ir su vokiečių rinktinės sirgaliais šokau į traukinį. Jie išlipo stadione, aš - oro uoste.
Dar laukė vienas įdomesnių aviacinių nuotykių Rygoje, kai teko sėdėti lėktuve valandą, laukiant, kol nutols perkūnas ir žaibas, ir išlydėti vieną panikos apimtą keleivę iš kabinos. Sekė ilga ir nuobodi bagažo identifikavimo procedūra ir absoliuti turbulencija, gerai, kad tik 30 minučių.
Labai gera buvo grįžti namo. Bet išvyka buvo išvis labai labai gera. Ačiū „Opium“ ir „Robert Johnson“. Buvo ką atrasti.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS