„Dirt Crew“: Dešimt metų sunkaus darbo ir nepramintų takų
Šį vasarį „Dirt Crew“ debiutavo lietuviškas vardas – „Downtown Party Network“. 10” plokštelė pažymėta 77-uoju katalogo numeriu, šis skaičius jau spėjo išaugti, o leidykla švenčia dar tik dešimtmetį. Dar tik ar netgi? Interneto madų eroje toks jubiliejus tikrai solidus.
Pažinčių dėka, aną savaitgalį sukaktį paminėjęs Kinijoje, „Dirt Crew“ bosas Peter, arba Break 3000, lapkričio 14-ą švęs ir Vilniuje. „Opium“ kalendoriuje – ir live’ą grosiantis Tigerskin (jis gi ir Dub Taylor), ir jau minėtas Saulty / „Downtown Party Network“, ir rusas Ponty Mython, neseniai persikraustęs į mūsų sostinę. Dar šią savaitę publikuosiu tikrai įdomų pokalbį su pastaruoju, o kol kas ekrane – Peter patirtys ir išpažintys. Tikras melomanas!
Esi olandas, kodėl gi nusprendei įsikurti Vokietijoje?
Mano gimtajame Mastrichte nieko ypatinga nevyko, ir house muzikos scena Olandijoje tuomet – apie 2004-uosius – apskritai buvo labai nyki. Viršų ėmė siaubingos mados, tad išsiruošiau į Kelną. Man labai patiko, ką ir kaip veikė „Kompakt“ ir „Traumschallplatten“, toje scenoje iškilo daug naujų talentų. Mano pirmieji leidiniai irgi pasirodė ten, leidyklose „Trapez“ ir „MBF“. Keterius metus pragyvenau Kelne, o kai startavome „Dirt Crew“, persikėliau į Berlyną – norėjome savo studijos, be to, tuomet tai buvo puikus naktinės kultūros židinys. Na, ir šiandien yra! Berlynietis esu jau aštuonerius metus.
Tai – galutinė sotelė?
Dabar čia tikrai jaučiuosi kaip namie. Nors nesakau, kad daugiau nesikraustysiu. Man labai patinka Niujorkas ir Tokijus, tad ką čia gali žinoti. Tikiuosi, pavyks pagyventi ir ten.
Esu skaičiusi, kad jaunystėje kūrei happy hardcore. Kaip iškeitei jį į house?
Haha, taip. Na, visko aš kūriau – electroclash, triphop, drum’n’bass, techno... Į house vėl rimčiau nuklydau apie 1999-uosius, po to, kai pirmąkart apsilankiau Berlyne. Tuomet scena čia buvo nuostabi, ir meilė šiam žanruo grįžo. Domėjausi juo ir seniau – gal nuo 1990-ųjų... Tada kas savaitę vaikščiojau į „Roxy“ Amsterdame, kur grodavo Dimitri... Čia mano šaknys. Tuose laikuose, kai Nyderlandų scena buvo visame gražume. Šiandien, beje, ji ir vėl labai įdomi. Nemažai artistų iš mano gimtinės rado vietą „Dirt Crew“ – tai „Detroit Swindle“, Ben La Desh, „Last Mood“, „25 Places“, Nachtbraker.
Gal pameni, koks konkretus įvykis inspiravo pradėti „Dirt Crew“?
Manau, viena pagrindinių priežasčių buvo tai, kad prieš dešimt metų ėmė trūkti gero senosios mokyklos house skambesio. Visur skambėjo minimal techno, o mums tai labai nepatiko. Norėjom savo leidyklos, kurios nevaržytų taisyklės. Ir būtų labiau maximal nei minimal.
Kuriose šalyse populiarus „Dirt Crew“ skambesys – jei šiais laikais tai galima matuoti pagal pardavimus?
Šis rodiklis keičiasi. Anksčiau, žinoma, buvome gana dideli Vokietijoje, o dabar pagrindinės rinkos – Jungtinė Karalystė ir JAV. Ypač dėl didelės „Detroit Swindle“ sėkmės mus ėmė mėgti ir Pietų Afrikoje, Australijoje, Japonijoje.
Šiemet išleidote „Deep Love 10“ – lyg ir jubiliejinį leidinį, kuriame visgi daugiausiai neseniai prie leidyklos prisijungusių vardų. Kodėl pasirinkote tokį netikėtą sprendimą, o ne klasikinę retrospektyvą?
Ši kompiliacija – dovana sau. Visuomet norėjau surinkti naujos muzikos ir naujų vardų rinkinį, pardavimo ir uždarbio faktorius šįkart nebuvo labai svarbus. Pavadinkim tai investicija į naują talentą. Ieškau naujų krypčių leidyklai ir kasdien ieškau naujo skambesio. Iš esmės man nelabai patinka, kai leidyklos pristato retrospektyvas, kuriose surinkti didžiausi vardai ar geriausiai parduoti hitai... Tai nuobodu. O aš neinu kitų pramintais takais. Manau, jei nerizikuosi, tai ir nelaimėsi.
Iki visai neseniai „Dirt Crew“ puošėsi gana išskirtiniu graffiti stiliaus logotipu. Kodėl pakeitėte jį į, jei galima taip pasakyti, madingesnį?
Pavargau nuo senojo. Po dešimties metų atėjo laikas naujam įvaizdžiui ir naujam lygmeniui. Naujas logotipas jau sulaukė ne vieno komplimento. Tiesą sakant, koreguosis ir muzikinė leidyklos kryptis. Sausį išleisiu pirmą tikrą techno singlą – jį įrašė Schmutz iš Belfasto. Labai įdomu!
Kurie iš dešimties metų buvo sunkiausi?
Nelengvas etapas buvo 2009-2011-aisiais, kuomet vinilų pardavimai krito daug žemiau, negu kas nors galėjo tikėtis. Dvejus metus jų net nespaudėme. Tai buvo sunku. Na, bet prieš porą metų viskas vėl pasitaisė, plokštelės vėl aktualios. Manau, šiandien vėl svarbu leisti ir fizinius įrašus, vien skaitmeninės leidyklos ne tokios prasmingos.
Kokie Berlyno klubai artimi „Dirt Crew“ dvasiai?
Galiu save itentifikuoti tik su „Salon zur Wilden Renate“. Jo komandos skonis sutampa su manuoju, be to, tai vienintelis Berlyno klubas, drįstantis rizikuoti savo programa. Vienoje salėje ten skamba lėtas disco, kitoje – techno... Labiau žinomi Berlyno taškai jau ne tokie įdomūs. Ten renkasi vien turistai, o savininkai orientuoti į uždarbį.
Dar man patinka „Stattbad“ buvusiame baseine – ten jaučiasi pogrindinio Berlyno aromatas. Jis atokiau nuo pagrindinių eismo arterijų. Būtent „Stattbad“ vyks „Dirt Crew“ gimtadienio šventė – jei lapkričio 21-ąją būsit Berlyne, užsukit, programa labai gera!
Yra ir tavo kuruojama leidykla „Spiel“. Apie ką ji?
Gaudavau daug puikių demo įrašų, kurie nelabai tiko „Dirt Crew“ skambesiui, bet man tikrai patiko. Pavyzdžiui, Clancy, kuriantis smagų indie dance – būtent tokiems leidiniams įkūriau „Spiel“. Šiuo metu esu kiek per daug užsiėmęs pagrindine kompanija, kad skirčiau dėmesio ir šiai. Bet „Spiel“ reikalų dar tikrai bus.
Skaičiau, kad pats vinilų nebeperki. Bet parduodi juos kitiems... Ar nėra čia paradokso?
Nemanau. Man patinka, kad jaunimą vėl žavi plokštelės – dėl jų jas ir spaudžiu. „Dirt Crew“ vinilų – ir jų viršelių – kokybė tikrai aukšta. Daug darbo į tai įdedu. Pats groju jau daugiau nei 20 metų, 8 iš jų dirbau plokštelių parduotuvėje – viską žinau apie šią sritį. O tai, kad grodamas šiandien naudoju skaitmeną, tėra asmeninis pasirinkimas, kuris tikrai nereiškia, kad nemyliu plastmasės.
Per dešimt metų – daugiau nei 100 leidinių „Dirt Crew“. Įspūdinga, švelniai tariant. Ar dėl visų įrašų buvai 100% tikras, pasirašydamas kontraktus?
Jei jau nusprendžiu išleisti, esu 100% tikras. Tiesa, niekada neaišku, ar tai parsiduos… Kartais pačių geriausių kūrinių pardavimai tikrai neblizga, deja. Būna, kad užtenka vieną kartą išgirsti, ir žinau, kad turiu tai išleisti. Kai kurie atlikėjai siunčia ir po keletą demo, kol pajaučiu tą nuotaiką.
Mano skonis gana subtilus, ir noriu leisti tik tai, kas pačiam tikrai patinka. Nesivaikau didelių vardų. Esu atsisakęs ne vieno gero kūrinio, kurį įrašė tikrai geri prodiuseriai… Verčiau investuosiu savo laiką į jauną kūrėją ir pirmuosius jo žingsnius. O ar patiks kitiems, pamatysiu vėliau. Būtent taip įvyko su „Detroit Swindle“ – prieš dvejus metus jų nežinojo niekas, tad išleisdamas pirmąjį jų įrašą labai rizikavau. Dabar jie – ant bangos, ir tai labai pasitarnavo pačiai leidyklai. Labai jais didžiuojuosi.
O kaip gi randi tuos naujus talentus? Ar tenka perklausyti tonas įrašų, ar verčiau vaikščioti į klubus?
Taip, dažniausiai atrandu juos klausydamas demo. Kompiliacija „Deep Love 10“ iš esmės sudaryta iš kūrinių, kuriuos man atsiuntė praėjusiais metais. Kartais, tiesa, praverčia ir draugų rekomendacijos.
Internete vaikšto toks ironiškas paveiksliukas, kuriame pavaizduoti 1990-ieji, kai didžėjus buvo tik didžėjus, ir šiandiena, kai jis dar ir prodiuseris, dizaineris, promoteris, vadybininkas, vairuotojas... ir didžėjus. Manau, sutiksi, kad tai tiesa. Ar nepavargsti nuo šitiekos veiklų, ar nenorėtum tiesiog groti ir leisti kitus darbus atlikti kitiems?
Tiesa... Taip, aš turiu krūvą darbų. Pavyzdžiui, dirbu muzikos platinimo kompanijoje. Visas mano gyvenimas susijęs su muzika. Nežinau, kodėl, bet vis dar nepavargau. Mano variklis – visa ta nuostabi muzika, kurią turiu galimybę išleisti. Tokie jaunuoliai, kaip „Detroit Swindle“, kurių debiutinis albumas pasirodo mano leidykloje, ir po dešimties metų veiklos įkvepia tęsti ją toliau. Tai suteikia energijos.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS