Festivalininkų klasių santvarka
Sezonui kaistant ir headlineriams išryškėjus metas pakalbėti apie antrą pagal esmingumą po muzikos festivalio elementą – lankytojus. Nors pagal skambesį, lokaciją, kainą ir daugelį kitų faktorių vienodų festivalių Lietuvoje rasi nedaug, ju dalyvius gana nesunkiai galima suskirstyti į klases.
Klasės pinasi, mutuoja, asmenybės keičiasi ir sensta, bet esmė išlieka ta pati – ar ant „Lofto“ betono, ar „Satta Outside“ paplūdimyje.
Festoskeptikas
Spėjęs pavažinėti po artimojo užsienio plynes („Heineken Opener“, „Positivus“ – kiekvieno festoskeptiko aplankytųjų sąraše, ir ne po kartą), jis tokios pačios eurokokybės tikisi ir iš lietuviškų festivalių. Zirzti pradeda dar gerokai iki atviro oro sezono – veda oro tikimybes ne prasčiau nei Šulija, skaičiuoja uodų padengiamą miško plotą lyginant su lenkiško asfalto, lito ir zloto kursą vertina headlinerių koeficientu ir nepamiršta pasipiktinti, kad kažkas iš tų festivalių dar ir uždirbti nori.
Atvykęs į festivalį ir įsiforminęs toks festoskeptikas galiausiai tampa arba zavadyla, arba festokritiku.
Zavadyla
Kada besutiksi zavadylą, jis bus apsiginklavęs bent viena skardine alaus, iš kišenės paslaugiai ištrauks fleškutę, taip pat parodys, kas kur gyvena ir išduos, kas ko atsivežė. Padės pastatyti palapinę ar pakvies miegoti savojoje – patikėk, šis egzempliorius niekada nesinaudos tokiais civilizacijos patogumais, kaip namukai. Ar dušas. Dieną pievoje paniurkys, užmėtys smėliu, pakvies imtynių, įmes į ežerą ar tiesiog duos alaus.
Alkoįmirkimo lygio maksimumą zavadyla pasiekia dar neprasidėjus pagrindiniams koncertams ir, stebėtina, išlaiko jį iki paskutinės festivalio akimirkos. Mielai supportina visus artistus pirmoje eilėje arba ant scenos. Išskirtiniai klasės egzemplioriai palapinėje laiko ir CD krūvelę – pareigai pašaukus mielai užkiš sunegalavusią programos skylę. Viskas tam, kad visiems kitiems irgi būtų linksma!
Kartais pavargsta ir zavadyla, dažniausiai vidury dienos. Jei surasi kur nugriuvusį po suolu, paglostyk ir palinkėk saldžių sapnų, arba nuridenk iki palapinės. Tegu pailsi, ir vėl bus linksma.
Festokritikas
Roberto Narkaus nuotr.
Pernai eilės judėjo greičiau, o alus buvo nelietuviškas ir dar šaltesnis. Šitas nusigroja, anas išvis galėtų būti scenos darbininku, o ne artistu. Orgai pataupė ant garso, šviesos nesureguliuotos. Palapinė stovi nuokalnėje, ir dar ryte saulė švies, arba, o ne, tuoj lis. Purškalas nuo uodų šiemetinei vabzdžių vadai neatsparus, o maistas nevertas 15 litų. Žodžiu, viskas blogai ir reikėjo likti namie arba važiuoti į Ispaniją.
Dešimt vienetų alkoholio, ir festokritikas taps zavadyla, ar bent vidutinio nuoširdumo melomanu. Taip pat neretas festokritikas realybėje yra žurnalistas, tad pirmadienį grįžus į realybę jo laukia sunki vidinė minusų ir pliusų kova. Dažniausiai galutinį vertinimą nulemia draugystė.
Fešnblogeris
www.fmag.lt nuotr.
Nauja žurnalistų atmaina pastaraisiais metais veši it tręšiama, nors iš tiesų tik pati save išlaiko. Šmutkių tinklaraštininkai neabejotinai verti visų kvietimų į „Mados infekciją“, deja, kolekcijų pristatymų jiems negana – jie nori ir muzikos.
Kruopščiai derina festivalio outfitus likus dviems savaitėms iki išvykimo. Šortai ar suknelė – dienai, odinės kelnės ir stilinga kepurė – nakčiai. Blizgesys, kutai, raštai, dygliai, fasonai ir blusturgio radiniai – kaip danguje, taip ir ant žemės. Tai yra, kaip Vilniaus gatvėje, taip ir nacionaliniame parke. Juk kolega fešnblogeris irgi turi fotoaparatą, tad reikės pozuoti ir pačiam kitus fiksuoti. Muzika?! Ai, jo, dar ir groja kažkas.
Pensas
Labiausiai norėtų, kad festivalis vyktų artimiausiame miške nuo namų, iš kurio į lovą galima parsiridenti pėstute. Mielai renkasi kemperį arba – dar idealiau – namuką kur nors teritorijoje arba šalia. Viskas dėl to, kad atfestivalinęs per savo vidutiniškai ilgą reiverio stažą yra tiek, kad mintis apie palapinės kuoliukų kėlimą jam sukelia pagirias, o įsivaizduojamas jausmas atsibudus pirtyje nerasti išėjimo užtrauktuko – jau netoli infarkto.
Kita vertus, visiškai realu (jei jau išsiruošė į festivalį, vadinasi, parakas nesudrėkęs), kad grynas oras ir garsi muzika pensui diržą atpalaiduos taip, kad šeštadienio popietę jis, išsišiepęs ir jaunatviškai įdegęs, pasitiks ant lieptelio ar po krūmu su išvakarėse rastais naujais draugais ir dėl nieko nebesijaudins. Net dėl to, kad išsikrovė aifonas. O pirmadienį bus žiaurios moralkės.
Artistas
Vos atvykęs – su rinktine palyda – artistas skuba susirinkti jam priklausančių privilegijų, ir tikrai nė vienas nepriskaičiuotas alaus kuponas nepraslys pro jo vis dar blaivią akį. Kuo didesnis leiblų ir relyzų skaičius puošia artisto aprašymą buklete, tuo orgams vargo daugiau. Ypatingus reikia ne tik atvežti, bet net ir atskraidinti, laiku išgabenti arba apnakvindinti pataluose. Ir apsaugoti nuo įkyrių musių. Paprastieji, tautiniai, gi pirmiausia domisi, kur vipukas, o neradę susiorganizuoja artistų štabą kur nors atokiau nuo palapininių murzių. Yra itin aukšta tikimybė, kad po pasirodymo taps zavadyla, bent jau kolegų būryje. Kartais – festoskeptiku, jei konkurentui plojo daugiau melomanų.
Musė
Miesto aplinkoje galima musę vadinti grupse, bet gryname ore juk visi sužvėrėja. Iš anksto, pagal patirtį klubuose, ar pagal fotografijos kokybę buklete, pasirinkusi auką ji alsuoja jau į nugarą grojant, paduoda alaus ir paduoda rankšluostį po pasirodymo, žarsto komplimentus ir, jei galėtu, nutemptų ir tas betonines plokšteles į automobilį. Tiesa, kuo artisto rangas aukštesnis, tuo didesnė tikimybė, kad musė paklius į antrosios pusės ar vadybos rankas – tuomet, deja, rytą ant lieptelio teks pasitikti su kitų festivalio klasių atstovais ar savanoriais, iš kurių luomo ne viena musė ir kyla.
Orgas
Aromos nuotr.
Terminas kilęs sudėjus žodžius „organizatorius“ ir „vargas“. Atpažinsi iš papilkėjusio veido, nefestivališkai greito žingsnio ir iš rankų nepaleidžiamo telefono ir/arba racijos. Nekalbink, nekibk ir nieko neprašyk – žmogus dyyyrba. Nebent duok atsigerti alaus, nes pats pasiimti nespės. Jis pafestivalins, kai visi išvažiuos namo, ir, beje, gerokai smarkiau už tuos visus. Taip pat pasitenkina stebėdamas mylimiausią atlikėją (deja, tenka bookinti ir ne tokius mylimus) iš ofiso ar scenos pakraščio – taip labai, kad praėjus keliems mėnesiams ir išsiilsėjus, ir vėl norės orgti.
Į kolegų festivalius atvykę orgai (neretai artistų teisėmis ar bent privilegijomis) dažnai labai empatiški minusams ir netikėtumams, tiesa, prasiveržia ir festokritiko savybės – juk pats viską gali padaryti daug geriau.
Savanoris
Ši festivalininkų klasė unikali tuo, kad net ir skirtingo tipo festivaliuose sutiksi tuos pačius konkrečius jos atstovus. Kalbama, kad savanorių ložė gausumu Lietuvoje jau seniai pranoko masonus, o priėmimas į tikruosius narius vyksta kiekvieno festivalio paryčiais, kuomet naujokai gauna užduotį išvalyti pievas nuo alaus bokalų.
Savanoris, įstoję į ložę, dėl festivalio pagatavas veikti viską ir dažnai atsakys net į tą klausimą, į kurį atsakymo nežino (tiesiog labai nori būti orgais), tad nepasikliauk juo iki galo. Beje, skirtingai nuo orgų, savanoriai tuo pat metu spėja ir pašvęsti. Jei sumaišo darbą su malonumu, kenčia finansiškai, todėl per ilgus praktikos sezonus išmoksta puikiai balansuoti, maskuotis ir miegoti viena užmerkta akimi.
P.S. Labai panaši į šią klasę yra prekybininkų. Juos kiekviename festivalyje sutiksi tuos pačius, jie, kaip ir savanoriai, sugeba ir pa(už)dirbti, ir nusidaužti.
Melomanas
Aromos nuotr.
Tai šiam nedideliam procentui festivalinės masės orgai spausdina bukletus ir perrašinėja artistų biografijas, žurnalistai vargsta atidirbinėdami akreditacijas interviu pavidalu, o artistai ruošia dar negirdėtas programas. Ant liaunų melomano pečių guli didelė atsakomybė visa tai įvertinti, ir, po galais, jis stengiasi. Jei būtų kiek drąsesnis, taptų muse, bet jam iš artistų tereikia muzikos.
Neekologiškus tušinuku sužymėtus bukletus šiais laikais keičia visuomet įjungti aifonai su atidaryta programa, bet melomano žingsnis niekada nelėtėja, ir nė nebandyk pastoti kelio, jam yra svarbesnių reikalų. Devintą žiauriai geri lietuviai, dešimtą headlaineris meinsteidže, pirmą tas juokingas didžėjus iš jutubo. Viskas bus pamatyta ir įvertinta, ir tikrai nesvarbu, kad kitos festivalininkų klasės nesupras, apie kokią natą melomanas kalba mėnuo po įvykio. Tam tikra prasme jis netgi yra žurnalistų išeitis atminties dingimo atveju, o idealiausia, jei tiesiog pats yra žurnalistas.
Jei savanoris – festivalio kojos, orgas – galva, zavadyla – kepenys, tai melomanas – festivalio širdis.
Freerideris
Jis neturi palapinės, miegmaišio, transporto, išskirtiniais atvejais – ir pinigų. Paskutinę dieną susiveikė apyrankę ir atvarė, tikėtina, kad su artistais. Kažkaip išsimiegos – pas zavadylą arba po medžiu, alaus pastatys sutikti draugai ar pavyks nugvelbti iš užsisvajojusių melomanų. Be valgio dvi paras galima ir apsieiti, jei sutikti draugai tikrai bus iki galo draugiški.
Muzika freeriderių nelabai domina – tiesa, antropologiškai įdomus atvejis yra freeriderio ir melomano lydinys. Pastarasis labai myli konkretų atlikėją ar net visą programos dalį, bet nejaučia poreikio už tai kam nors mokėti, nes pragyvenimas geram sostinės rajone ir Islandijos gatvės baruose ir taip daug kainuoja.
Sargas
Atvaro, išsikrauna ir... Visą festivalį praleidžia prie palapinės. Tiesiog. Visos kitos festivalio klasės jį nuolat lanko ir papildo įspūdžiais, tie lankytojai vis keičiasi, tad nėra kada. Bet buvo žiauriai gerai.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS