Trys „Tropic of Cancer“ etatai
Gegužės 1-ąją šiaip jau mažai kas dirba, ypač tokią saulėtą, kaip šiemet, bet pakalbėti su mėgstamos muzikos kūrėju netinkamo laiko nėra. Tiems, kurie pavargo nuo šokių ir šokių muzikos, artimo elektroniškai liūdno projekto „Tropic of Cancer“ smegenys, veidas ir balsas (daug kur internete apie projektą rašo „jie“, bet iš tiesų tai solinis reikalas) Camella Lobo gyvena Los Andžele (ir tai labai girdisi jos muzikoje), bet jau dabar, kai įkėlinėju interviu, yra Europoje ir penktadienį gros Vilniuje, Suru.lt sueigoje ant Tauro kalno. „Pelėdoje“ gros ir kartu su Camella iš Los Andžeo atvykstantis projektas „Dva Damas“, o lietuviškoje programos dalyje rėš OBŠRR.
Nekalbėjome su Camella apie prodiuserius, kurie su ja dirbo praeityje, bet Silent Servant ir Joshua Eustis iš „Telefon Tel Aviv“ daro įspūdį, kaip ir tokios leidyklos, kaip „Blackest Ever Black“ ir Alessandro Adriani „Mannequin“, „Tropic of Cancer“ plokšteles išleidusios atitinkamai 2011 ir 2012 m. Naujausias projekto singlas pasirodė prieš kelerius metus, ir skaitydami interviu sužinosite, kodėl.
Kaip tu? Pamaniau, kad turbūt pirmąkart gyvenime pašnekovas pasiūlo pasikalbėti 7 ryto. 
Ai, gerai! Ką tik atsikėliau ir jau ruošiuosi turui, šiandien popiet jau keliausim į Europą. O taip anksti kalbėtis pasiūliau, nes turiu 2 metų dukrą. Ji keliasi pakankamai anksti, šiandien – tik 6:30. Tai ir gerai, ir blogai.
Ar vešiesi dukrą į turą?
Ji liks Los Andžele. Mielai pasiimčiau kartu, bet kada nors vėliau, kaip bus vyresnė. Realybė tokia, kad reikėtų labai atsakingai ir iš anksto viską susiplanuoti, būti mama ir koncertuoti tuo pačiu metu, dabar man tai per sudėtinga. Matyt, reikėtų kartu vežtis auklę. 
Skaičiau, kad koncertavai ir 7 mėnesį nėščia, tiesa?
Taip, ir tai buvo lengvesni laikai! 
Ar manai, kad tai, jog dar prieš gimdama su tavimi kartu lipo ant scenos, turėjo įtakos tavo dukters charakteriui, asmenybei? ar ji muzikali?
Nesu tikra, kas turėjo įtakos, bet jai muzika tikrai labai patinka! Žinau, visi sako, kad jų vaikai labai kūrybingi ir panašiai, bet manoji, vos išgirdusi muziką, labai susikoncentruoja, gali klausytis jos ilgai. Netgi naudoju papirkinėjimo taktiką – jei ji padarys tai, ko prašau, galės pasiklausyti kūrinių iš „Mažosios undinėlės“ animacinio filmo ar ko nors kito, ko tik panorės. 
Kai laukiausi, įrašinėjau naujus kūrinius ir buvau ture, taigi buvo daug garsios muzikos, taigi visko gali būti. Norėčiau tikėti, kad kosmosas nulėmė jos muzikalumą, bet tai turbūt fiziologija. Jei būčiau specialiai stengusis pripratinti ją prie muzikos – na, žmonės taip daro, deda prie pilvo ausines, leidžia dar negimusiems vaikams Šopeną... Gal būtų buvę kitaip, bet dabar nieko specialiai nedariau.
Taylor Burch nuotr.
Taylor Burch nuotr.
Ar jai patinka „Tropic of Cancer“?
Niekada nesu jai grojusi savo muzikos! Ironiška, tiesa? Kol netapau mama, taip nemaniau, bet dabar tikiu, kad nereikia stengtis nulipdyti iš savo vaiko tokią asmenybę, kokia aš norėčiau, kad ji būtų. Noriu, kad ji girdėtų ir matytų daug įvairių dalykų, žanrų, knygų, bet nemanau, kad būtų sąžininga bandyti jai ką nors įdiegti. Ką nors, kas man atrodo sofistikuota. Tegu vaikas būna vaiku ir veda mane keliu, kuriuo ji nori eiti. Aš apskritai retai klausau savo pačios muzikos, nebent kas nors kitas paleidžia arba dirbu studijoje. Bet gal, kai dukra paaugs, reikės specialiai paklausyti? Dabar jai labai patinka reggaetonas. Ar žinai reggaetoną?
Oi, taip, skamba jis ir Lietuvoje. 
Geras, nežinojau, kaip plačiai paplitęs, nerealu. Tai va, mano dukrai labai patinka tokia ritmo struktūra ir muzika. Ji mėgsta ir hiphopą. Taigi leidžiu jai vairuoti laivą. Vakar, pavyzdžiui, neleidau jai būti mano studijoje, kai pakavausi turui, nors ji labai norėjo pagroti sintezatoriais ir panašiai. Gaila, kad grojimą kol kas supranta kaip trankymą į klavišus, bet kada nors, kada nors!
Minėjai, kad neklausai savo pačios muzikos, bet man įdomu, ar apskritai skiri daug laiko kitų žmonių muzikai? Žinau, kad turi laidą „Cry Later“ NTS radijo stotyje, vadinasi, reikia jai ruoštis? Ar perki albumus?
Be Disnėjaus filmukų muzikos paklausau ir kitos. Dirbu ir „normalų“ darbą, taigi dienos metu klausau daug ambient elektronikos, kuri padeda man susikaupti. Radijo laidą vedu kiekvieną mėnesį, taigi stengiuosi atrasti naujų atlikėjų, įdomių skambesių. Tai labai įdomu! Man dalykai paprastai greit nusibosta, taigi negalėčiau nuolat groti tų pačių kūrinių. Bet turiu ir tokių albumų ir atlikėjų, prie kurių nuolat sugrįžtu. Norėčiau tam skirti daugiau valandų, bet jų paroje yra tiek, kiek yra. Pasiilgstu to laiko, kai dėmesio muzikai galėjau skirti daugiau, auginau įrašų kolekciją – dabar naują albumą įsigiju gal kartą per porą mėnesių. Buvo laikai!
Ar „Cry Later“ vedi iš dalies dėl to, kad nepaleistum to pulso? Na, ar yra čia kažkiek egoistiškumo, ar tau iš tiesų tikrai labai patinka radijas?
Cha cha! Aš tikrai myliu muziką, ir vesti savo laidą buvo labai sena svajonė. Kai NTS pasiūlė tai daryti, jau buvau sumaniusi pradėti mėnesinį podcast'ą, o gal renginių seriją. Tai dedikacijų laida, šis formatas man visada labai patiko. Yra toks JAV radijo laidų vedėjas Art Laboe, jis sveikinimų laidas veda gal nuo 6-o dešimtmečių ir yra šio žanro pionierius. Daug jo laidų klausiausi augdama, ir man tai atrodė labai romantiška. Norėjau būti Art Laboe! Taigi, NTS pasiūlymas mane pasiekė pačiu laiku.
Kodėl vis dar vedu laidą? Priežasčių keletas, bet pagrindinė yra ta, kad mane labai įkvepia tie, kurie dalyvauja mano laidoje, siunčia sveikinimus, prašo uždėti kūrinius. Maloni ta dinamika, galimybė žvilgtelėti į kitų gyvenimus, garbė perskaityti jų žinutes, pagroti jų mėgstamus kūrinius. Ir taip, tai suteikia man galimybę ar net pasiteisinimą, kodėl skiriu laiko muzikos klausymui, kūrinių tvarkos paieškai ir panašiai. Aš jau pradinukė būdama įrašinėdavau mixtape'us, taigi dabar tai darau visam pasauliui. Tikrai smagu, todėl ir darau, nors kiekvieną mėnesį nustembu, kad ir vėl laikas naujai laidai.
Ar sulauki pasiūlymų laidai vien dėl to, kad esi „Tropic of Cancer“, tai yra, panašios muzikos į tavąją?
Būna, bet šiaip jau tie pasiūlymai patys įvairiausi. Nėra taisyklių, sulaukiu ir 8-ojo dešimtmečio roko, ir elektronikos, ir hiphopo prašymų. Vos kelių sveikinimų niekaip negalėjau paskaityti ir pagroti, bet šiaip jau dažniausiai viskas tvarkoje. Aišku, dabar esu turbūt visų įmanomų elektronikos grupių promo sąrašuose, taigi demo į mano pašto dėžutę įkrenta beveik kasdien, bet šių kūrinių laidoje negroju. Na, vien dėl to, kad tai nėra dedikacijos, tiesiog nėra tas formatas, kokio aš laikausi. 
Dabar apie darbą. Dirbi ar bent jau dirbai reklamoje, tiesa? Ar šios srities išmanymas padeda muzikantės karjerai?
Apie 8 metus dirbau skaitmeninės reklamos srityje – svetainės, kampanijos, įrankiai... Neseniai perėjau į tamsiąją pusę ir dirbu „Disney“ kompanijoje! Prižiūriu interaktyvų turinį jų parkuose. Labai kitokia patirtis.
A, tai va dėl ko minėjai undinėlę!
Cha cha, būtent, būtent. 
Tai turbūt net nereikia klausti, ar dabartinis darbas padeda karjerai...
Na, taip, čia du atskiri pasauliai. Tuo labiau kad nedirbau tradicinėje reklamos agentūroje, nekūriau klasikinių kampanijų. Iš esmės dirbau su turinio valdymo sistemomis ir panašiais projektais. Dar anksčiau dirbau žurnaliste. Kai susvyravo ekonomika ir spauda ėmė mirinėti, tiesiog ieškojau naujų galimybių, taip ir atsidūriau skaitmeniniame pasaulyje. Pirmasis mano darbas buvo senų straipsnių skaitmeninimas, optimizavimas paieškos sistemoms.
Darbe kolegos negali patikėti, kad kuriu muziką, jiems tikrai labai sunku tai suprasti! Muzikos pasaulyje nelabai kam įdomu, ką veiki, kai nedarai muzikos, juk daugelis dirba kitus darbus. Yra buvę įdomių susikirtimų. Pavyzdžiui, leidyklos „A Strangely Isolated Place“ įkūrėjas Ryan Griffin gana ilgai, gal metus buvo mano klientas skaitmeninėje agentūroje, nemažai kartu dirbome. Vos prieš kelias savaites tai su juo išsiaiškinom! Ir jam tikrai patinka „Tropic of Cancer“! Buvo žiauriai keista ir juokinga, pasaulis tikrai keista vieta. 
Scenoje pasirodai su Taylor Burch, kuri yra ir projekto „Dva Damas“ narė, be to, prisideda prie „Tropic of Cancer“ vizualikos. Papasakok daugiau apie ją!
Taylor nereali! Mes jau senokai esam draugės, grojam viena kitos projektuose. Su „Tropic of Cancer“ ji gal nuo 2011-ųjų, taigi kartu keliaujame. Pavadinčiau ją savo slaptuoju ginklu! Kaip ir sakei, ji rūpinasi ir projekto, ir mano radijo laidos grafiniu dizainu, yra neoficiali „Tropic of Cancer“ meno vadovė, dirba itin greitai ir man daug padeda. Man tai labai patinka, nes dabar, kai esu mama, tiems dalykams turiu daug mažiau laiko. Anksčiau labiau vadovavausi DIY principais. Kaip muzikantė ji irgi visuomet pasirengusi viskam, taigi pasitikiu ja ir gyvenime, ir scenoje. Apsieiname be dramų.
Foto: Dante Costa / Meno vadovė: Taylor Burch
Foto: Dante Costa / Meno vadovė: Taylor Burch
„Dva Damas“ irgi išgirsime Vilniuje. Ko tikėtis?
Oi, labai mėgstu šį projektą! Groju jų kūrinius savo radijo laidoje ir kitur, kai tik yra proga. Taip ir susipažinom – man patiko jų muzika. Antrasis „DVA Damas“ narys Joseph Cocherell šiuo metu yra ir mano garso inžinierius, turi labai įdomių solo projektų, pavyzdžiui, „Bonehead“. Įkvepiantys ir talentingi žmonės, nuolat kuria naują muziką. Labai smagu, kad galėsiu juos išgirsti gyvai, nes tik turuose pastaruoju metu ir turiu tokią galimybę! Kai „Tropic of Cancer“ turas baigsis, jie dar liks Europoje ir pagros Londone. 
Kada paskutinį kartą buvai ture?
Ne taip ir seniai. Pernai keliavome Europoje, taip pat grojau Australijoje, Taivane, Kinijoje – buvo keli nedideli turai. Nuolat sakau, kad reikia padirbėti studijoje ir nekeliauti, bet vis pokšteli koks festivalis, kuris pasirodo labai įdomus, tada prilipdome dar porą datų... Nepasakyčiau, kad turuoti – mano mėgstamiausias užsiėmimas, pasiruošimas sukelia stresą, išblaško nuo kūrybos, bet, aišku, po kiekvieno turo jaučiuosi laiminga. Na, jau po šito tikrai susiimsiu. Iš esmės dirbu trim etatais – mama, „normaliame“ darbe ir muzikante, taigi reikia susiimti. 
Kas tau labiausiai patinka keliaujant? Ar naujos šalys, naujos patirtys keičia tavo muziką, tave pačią? Pakanka tam laiko?
Tikrai taip, man ypač įdomu sutikti naujus žmones naujose vietose. Pavadinčiau tai turo magija. Net ne patys koncertai, bet galimybė trumpam atsidurti kitų žmonių gyvenimuose ir vėl keliauti kitur, pas naujus žmones. Mėgstu bendrauti su tais, kurie ateina į koncertus, mane palaiko, įsigija albumų, atributikos. Atitrūkstu nuo kasdienybės, mėgaujuosi tais trumpais, bet artimais energijos apsikeitimais. Matyt, dėl tos patirties vis dar darau tai, ką darau – kuriu muziką, vedu radijo laidą, leidžiuosi į turus. Man tikrai labai svarbios net ir trumpos žinutės: „Gera laida, ačiū“. Galvoju, o, geras, ten tikrai kažkas yra! Aš ne viena! Be to jausčiausi labai izoliuota. Žinai, kartais net pavyksta akis į akį susitikti su žmonėmis, kuriuos žinau tik iš interneto. 
Manau, čia kalba tavo žurnalistiškoji pusė!
Cha cha, tu teisi...
Na, tai paskutinis klausimas, ir leidžiu tau ruoštis kelionei. Kokią „Tropic of Cancer“ penktadienį išgirsime Vilniuje?
Tai bus naujas gyvas požiūris į tai, ką esu išleidusi. Bus ir naujos kūrybos. Taigi ir grįžimas atgal, ir tai, ko dar niekas negirdėjo. 
 
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS