Miss America: „Daug kas vaikšto į vakarėlius paspausdami „attending“ ir nebūtinai ateidami“
Jei lapkričio 28-ą „Opium" – penkmetis, tai 29-ą – visas dešimetmetis. Už pulto. Tiesa, Tomo Ramanausko, kuris ir yra ta Miss America (sorry, gerbėjai), biografija yra daug įdomesnė, nei tiesiog naktinis klubas ar, neduok dieve, tobulas dviejų kūrinių miksas.
Tomas, vienas Lietuvos reklamos žibintų, – ir kadaise buvusio gero žurnalo „Pravda“ leidėjas, ir „Ore.lt“ redaktorius, ir animacijos prodiuseris, ir net visiškai pripažintas rašytojas (jau turiu jo ir Kristupo Saboliaus knygą „Žmogus, kuris žinojo viską").
Stebėtina, kaip jam lieka laiko ir mylėti muziką – šiuo metu tos meilės išraiška yra blogas „NeueScheisse“. O per dešimt metų prisikaupė ir visokių kitokių kolaboracijų. Visas jas Tomas prisiminė ruošdamas artistų sąrašą lapkričio 29-osios nakčiai, o laikraščiui „Opiumas liaudžiai“ išskyrė ir interviu.
Kokie užsienio, o gal tėvynės pavyzdžiai tave įkvėpė stoti už pulto? Kurie įkvėpė nuo pulto nenulipti?
Veržtis prie pulto mane skatino blogi pavyzdžiai, blogi didžėjai. „Atimsiu tavo darbą“, – grūmodavau mintyse, kišenėje gniauždamas kumščius. Labai geri didžėjai tik nuotaiką gadina, demotyvuoja, kartelę kelia.
Prieš-tinklaraštinėje, nevykusio „MySpace“ eroje nebuvo ką daryti, jei pasiutusiai domėjaisi muzika ir norėjai ją transliuoti kitiems. Radijo dažniai per brangūs buvo. Turėjai ropštis ant pulto. „Tu groji savo mėgstamus atradimus, o kitiems tai irgi patinka“ man visada atrodė kaip saldainių fabriko pasiūlymas. O kurį laiką nenulipti padėjo apsimetimas, kad grosiu „dar vieną gabalą ir jau viskas“. Ne su visais didžėjais tai išdegdavo, tad kartais nulipdavau.
Žinau tik, kad fotografavo Marla Singer
Žinau tik, kad fotografavo Marla Singer
Baisiausias vakarėlis, kuriame, deja, yra tekę groti.
Minskas. Pusnelegalis reivas. Mus apšildantis didžėjus grojo kažką tarp amfetamininio šūdhauzio ir kačialkių progresyvo. Tada stojom mes su Kym Wild.
Kažkas iš šokančiųjų prie kolonėlės siūlė duoti man į galvą ar tai į pilvą. Džiugas, nusiminęs dėl, švelniai tariant, vangokos publikos reakcijos, paėmė ausines ir tėškė į grindis. Gaila ausinių.
Pabaigti neleido, kultūringai numiksavo, sakė, „nie ta publika sobralas‘“. Vaizdas labai labai panašus kaip iš video „Russian Rave In Forest“. Pala, tai čia gal ir buvo TAS vakarėlis?
Išmaniausia tūso tema, kurią yra tekę sugalvoti ir įgyvendinti.
Apžvelkime ir leiskime skaitytojams išrinkti. Štai keletas temų, kurias įgyvendinome su sėbrais: „Laidotuvės“ (visi apsirengę juodai, su karstu centre ir samdytais raudotojais), „Pasidaryk pats“ (su būdelėje esančiu videomagu ir porno juostomis bei medinius falus drožinėjančiu liaudies meistru), „Maisto karas“ (su klube verdama kiaulės galva ir dalinamomis šaldytomis kanopomis).
Smagios temos buvo „Šok ir keikis“, „Nesakyk Mamai! Rinkimai“, „Problemos su verslu“. Reikia prisipažinti, kad kartais pasitaikydavo, kad temos be mūsų niekas nesuprasdavo.
Legendiniai kombinzonai
Legendiniai kombinzonai
Klubas, baras, restoranas, kuriame norėtum ne tik būti DJ rezidentu, bet ir gyventi.
Klube gyventi nenorėčiau, labai prastos sąlygos. Sunku susikaupti miegui. Blogas apšvietimas skaitymui. Tulikas pastoviai užimtas.
Ar gera reklama gali blogą idėją paversti populiariausiu klubu mieste? O gal geram klubui, DJ, festivaliui tikrai nebereikia jokios reklamos?
Aišku, net bloga reklama gali. Kaip kitaip paaiškintumėte „Būdos“ sėkmę? Tiesa, „Būdos“ idėja puiki: muškimės ne klube, o prie jo.
Apskritai visada maniau, kad gera idėja ir gera reklama yra vienas ir tas pats. Kaip daina ir jos viršelis. Kaip kūrinys ir jo klipas. Kaip didžėjus ir jo fullcapas. Reklama turėtų būti idėjinis festivalio tęsinys.
Ar dabar esi geresnis DJ, nei prieš dešimt metų? O tavo kolegos?
Esu žymiai geresnis: moku išsireikalauti +10 svečių sąraše; moku daugiau frazių kaip atsisakyti afterio; moku iškviesti apsaugą, kai prašo bjauraus gabalo. Apie kolegas nežinau – nesu buvęs jų vakarėliuose dar. Girdėjau, yra kažkokia „Pekla“ ar tai „Smala“?
Dar iki dešimtmečio. Dead Stars Special @ Baltas Batas.
Dar iki dešimtmečio. Dead Stars Special @ Baltas Batas.
O ar vakarėliai dabar geresni, nei prieš 10 metų?
Be abejo, iš to, ką man pasakoja, tikrai geresni. Be to, girdėjau, kad žmonės mažiau kreipia dėmesio į muziką ir didžėjus, daugiau fotografuoja ir filmuoja nei šoka ir apskritai nekenčia, kai prašai kažką pasiruošti (apsirengti į temą, pvz.).
Taip pat labai daug kas vaikšto į vakarėlius paspausdami „attending“ ir nebūtinai ateidami. Skamba nuostabiai.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS