Dvidešimt balų
Du dešimties balų verti vakarėliai per vieną vieną savaitgalį. Stebuklas? Drugeliai tebelaksto po skrandį, o kojos nori dar.
Turint omenyje kauniečių pomėgį į šokius grūstis kuo anksčiau, vidurnakčio spūstis prie seniai jau nudėvėtų patalpų šalia „Veneros“ stripklubio atrodė intriguojamai. Nerimą kurstė ir improvizuotame mc-battle dalyvaujantys vaikinai – matyt, taip stūmė laiką ir bandė sušilti. Stebėtinai greitai patekus į vidų, apėmė nenusakoma nostalgija ir nuostaba. Dargi iš nešildomų sienų atkakliai lendantis šaltis, balos, purvas ir būriai besistumdančių įvairaus atspalvio (treningai, dredai, špylkos, konversai , džinsai) jaunuolių - viskas, kas telpa į žodį „reivas“. Iškart patraukiau penkių siūlomų salių tyrinėt, nes prioritetų tąvakar neturėjau jokių – grojikai beveik visi nežinomi, o stiliai visi teigiami.
Eklektrinėje scenoje antikvare ištrauktus hitus pristatinėjo latviai Pooka & Max Brannsloker – ir „A-Ha“, ir „Technotronics“, žinoma, daug šypsenų ir rankų iš publikos pusės. Man visa tai pasirodė kiek per lėta, tad ėjau ieškoti nekromantikos toliau. Dramenbeiso salei šįkart atiteko tik pereinamojo kambario vaidmuo – iš ten buvo patogu nusigauti į „Nekro Disko“ ir „Psy-Trance“, bet ilgiau nei dvi minutes manęs niekas joje nesulaikė. Nors tai, ką girdėjau retkarčiais, skambėjo visai maloniai – ne ta nusibodusi kapoklė, bet šis tas melodingo, kartais senoviško („Ready or not, here I come...“) ir šildančio. O šiluma, beje, buvo tikrai reikalinga – nesugebėjau ilgai būti ten, kur nėra šildytuvų, o šie patrankų pavidalu plieskė net įsiręžę - ir tepalu smirdėjo, ir what not , tad reikiamos temperatūros užteko visiems šokusiems.
Kol „dance metal“ besiruošiančiai publikai užteko ir „You spin me round (like a record)“, ėjau tikrinti, ar psy-trance vis dar toks pats veiksmingas kaip vasarą „Tundroje“. Na, ir ką – negalėjau atsiplėšt nuo haliucinogeninių dekoracijų senoje kultūrkės scenoje, aštraus garso ir psichodelinio byto. Labai jau stipri ir efektinga ta muzika – tikrai nemanau, kad galėčiau klausyti tokios ne vakarėly, bet džiaugiausi pratęsusi pažintį. Natūralu, kad nežinojau nė vieno diskžokėjo, ten grojusio, bet po pašnekesių kitądien jau žinau, kad didžiausia psytranzerių koncentracija Vilniuje – Santariškės, o jau vasario 17-ą jie rengia pasijudėjimą „Cafe Petit“.
Pasklido gandas, kad jau „tuoj tuoj“ turi pradėti groti „Head&Shoulders“, tad pasidaviau madai ir nuėjau klausyti jų. Duetas, žinoma, vėlavo, tad išėjau prastumti laiko. Cha, likau nemadinga ir grįžau po gerų dviejų valandų, nes, ką gi, eilinį kartą nesugebėjau nepasiduoti užklupusiai muzikai. Mc‘Karas padarė viską, ką šalčiausio galima padaryti su techno, ir dar turėjo malonumo stebėti lateksu apsitempusias ledines gražuoles, taip pat visiškai jam atsidavusias. Nepatenkintų nemačiau – vieni šoko taip, lyg niekas nematytų, kiti bukom akim spoksojo į kaltininką ir dėjosi galvon garsus.
Vėliau vadeles perėmė viena tokia efektinga mergina, leidusi beveik vien tik vokiškai apipavidalintą muziką – „Alles ist kaput“ ir panašiai. Darėsi šaltoka, tad vėl lindau į psichodeliką. Ten jau buvo prasidėjęs pogo (visur pritaikomas šokis, labai žavu), kolonėlės ir toliau šaudė maždaug tą patį, tad ilgai nebeiškenčiau. Pagaliau aplankiau „Chillout“, gėriau arbatą, retkarčiais vis pašokdavau, tuomet atėjo liūdnas galas ir teko važiuoti namo.
Neįtikėtina, kaip sugebėjau morališkai nepalūžti ir beveik visą dieną sąžiningai prasėdėti už darbo stalo. Gal dėl to, kad vakaras žadėjo dar kažką netikėto?
„Redbull“ pastangos švietė iš tolo – net menkiausio supratimo neturėję apie ten vykusias išdaigas mano pažįstami vakar dalijosi įspūdžiais apie „nerrreaaaliiiaaii“ apšviestą pastatą. Viduje nuliūdusių (o kvietimais pagerbti buvo visi iš eilės – vien sveikintis buvo galima ištisas kelias valandas) irgi nesimatė, tiesa, neneigsiu, kad labai smarkiai prie visuotinės geros nuotaikos prisidėjo nemokamas baras. Bet tikrai ne tik ta degtinės ir „Redbull“ jūra - vis dėlto rengėjų pasirinkta „nieko nesakymo prieš vakarėlį“ taktika pasiteisino šimtąkart.
Nežadėtos, nereklamuotos ir neliaupsintos projekcijos čiupo mane ir susuko galvą savo grožybėmis. Tarp gėlių ir hologramų besiplaikstantis masyvus angelas laimino ir kvietė prisėsti, o lenkai diskžokėjai, prikaupę bagažą nenuobodžių sąskambių (breiksinis „I Believe in Miracles“, mmm...) savo darbą dirbo ne blogiau už mėnesį prieš renginį į galvas grūdamus bei apšaukiamus geriausiais iš geriausių. Netikėtai po nuogo ultravioletinio mantramano šou (visi labai laukė jo ultravioletinės erekcijos) išstojęs pop-goth-synth-pankų duetas „Skinny&Patrini“ iš tos pačios Lenkijos iš pradžių kėlė šypseną, bet po to jau tiesiog kvietė šokt. Netgi sugalvojom kurti grupę.
Mano kūnas dvi naktis be miego linksmintis nesugeba, tad apie trečią, lengvai nuliūdusi, kad teko palikti „Redbull“ šalį (žinai posakį apie saldų actą, ar ne?), jau bandžiau užmigti ir, et, praleidau vieną smagiausių nakties momentų. Pasakojo bent penki draugai – mažesnėje salėje staiga buvo suplėšytos visos pagalvės ir visi iki vieno pasijuto vaikais, pasidavė baltai euforijai, skraidė kartu su pūkeliais, pūtė juos tolyn ir galbūt net bandė statyti sniego senius. Dar kai kas įkrito į duobę - vėlgi saldaus acto kaltė.
Po tokių įvykių belieka dėkoti – kauniškiams jaunuoliams už tai, kad nepalieka mano gimtinės likimo valiai ir net be plačios reklaminės kampanijos sugeba ištisas penkias sales pripildyti, o energetiniam gėrimui - už nenuvalkiotas staigmenas. Tik už visą sekmadienį pradrebėjusią širdelę nedėkosiu ir neatleisiu.
Beje, buvau ir į "Ibish" nosį įkišusi, bet be Roberto Kupsto su Supermeno marškinėliais ir aktyvia palydove brunete, nieko linksmo nemačiau. Daug žmonių, dūmų ir triukšmo. Tokiuose vakarėliuose reikia dalyvauti nuo pradžių - reikės pasitaisyti.
O rytoj ką? Bučiuositės ir kitus bučiuosit, importinės plastmasės mėgėjai?
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS