Motor City Drum Ensemble: „Tikrai nenorėčiau grįžti prie to, kad per mėnesį tektų groti 10 ar daugiau kartų“
Jau prieš keletą metų „Disco Mafia Social Club“ buvo rankomis sukirtę dėl Motor City Drum Ensemble viešnagės Lietuvoje, bet tuomet vokietis nusprendė nuo visko pailsėti fiziškai ir morališkai, tad turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol tilpome į jo dabar jau nebe tokią užimtą, bet toli suplanuotą dienotvarkę.
Apie karjeros pertrauką jis labai atvirai pasakoja „Resident Advisor“ serijoje „Behind The Beats“, paanalizavome tą klausimą ir šiame interviu. Prisipažinsiu, galvojau, kad ponaitis Danilo Plessow uždaresnis ir labiau pasikėlęs, bet nieko panašaus. Gal net per daug atviras ir paprastas. Ne kaip jo muzika, ar ne?
Fonui siūlau Motor City Drum Ensemble „Boiler Room“ sesiją, ir tuomet jau kalbamės apie tai, ką reiškia būti populiariu didžėjumi ir tuo pačiu išlikti savimi. Apie praeitį ir apie ateitį. Klube „Opium“ tuo tarpu pasimatysim jau penktadienį, kovo 21-ą, kai Danilo gros viršutiniame „Univermago“ aukšte.
Kaip laikaisi?
Šiuo momentu – gerai, apskritai šiuo metu – nebūtinai, visokių asmeninių dalykų nutiko. Bet nieko, susitvarkysiu. Tiesiog atėjo laikas permainoms.
Ar susitvarktyti padės muzika, o gal vakarėliai?
Muzika padės, dėl vakarėlių nesu toks tikras.
Organizmui pareikalavus poilsio pastaruoju metu groji rečiau, nei prieš keletą metų. Ar taip ir toliau bus, ar planuoji paspartinti tempą?
Man patinka taip, kaip yra dabar. Tikrai nenorėčiau grįžti prie to, kad per mėnesį tektų groti 10 ar daugiau kartų.
Neseniai pas mus grojęs Mano Le Tough pernai turėjo 140 pasirodymų...
Neįsivaizduoju, kaip jiems tai pavyksta! Aš intensyviausiu metu spėdavau gal 80 per metus, ir tai jau buvo per daug. Matyt, vieniems duota, kitiems – ne.
Ar turėjo įtakos tavo DJ setų kokybei, pasiruošimui jiems tai, kad dabar groji rečiau?
Manau, kad taip, kokybė pagerėjo. Dabar daug labiau laukiu grojimų. Prieš perdegant ėmė darytis nuobodu – o, dar vienas gigas, ir vėl reikia groti... Ir tiek. Visas naktinis gyvenimas buvo užknisęs. Dabar ilgiau ir nuodugniau ruošiuosi, kaskart noriu nuveikti kažką ypatinga, man ir vėl patinka.
Be to, pasikeitė mano skambesys. Dabar groju tik tai, ką noriu. Neieškau kompromisų.
Ar turi daugiau laiko laisvalaikiui, vakarėliams, ar visgi renkiesi poilsį?
Teoriškai laiko daugiau. Bet šiuo metu tikrai noriu koncentruotis į kūrybą. Labai daug yra ką nuveikti studijoje, joje irgi leidžiu laiką su draugais. Aišku, jei netoliese vyksta koks įdomus koncertas, nueinu.
Gyveni Nyderlanduose, Utrechte. Kaip ten atsidūrei?
Atsikrausčiau dėl tuometinės merginos. Iš pradžių nemaniau, kad patiks mažame mieste – dešimtmetį gyvenau dideliuose. Bet šiaip patinka, viskas gerai. Bute įsirengiau studiją, tad jaučiuosi įsikūręs bent jau kuriam laikui.
Kažkodėl galvojau, kad gyveni Berlyne, na, kaip ir visi.
Mano buvusi mergina anksčiau ten gyveno, tad nemažai laiko teko praleisti ir man. Smagus miestas, nieko nesakau, bet nemanau, kad man patiktų ten apsistoti. Tiesiog ne man.
Ar kaip didžėjus turi rezidento įsipareigojimų kokiuose nors klubuose?
Šiemet esu oficialus Amsterdamo „Trouw“ rezidentas, nors grosiu tik tris kartus. Man asmeniškai tai geriausias klubas šalyje. Jie ruošiasi užsidaryti, tad kai pakvietė groti dažniau, iškart sutikau. Buvo sunkoka suderinti datas, nes mano tvarkaraštis užpildytas toli į priekį. Bet trejetą pavyko.
O kaip renkiesi, kur groti? Vilniuje jau senokai tavęs laukėme, labai smagu, kad pagaliau atvažiuosi.
Ha, aš irgi džiaugiuosi, kad pagaliau atvyksiu. Šiaip mano agentas yra ir labai geras draugas, dirbame kartu jau 15 metų. Jis gerai žino, kur man patiktų, ko aš norėčiau. Stengiamės būti sąžiningi visiems, per dažnai negroti tose pačiose šalyse.
Aišku, jei man patinka klubas, stengiuosi į jį sugrįžti. Bet tokių vietų nedaug – Londone patinka „Plastic People“, Šveicarijoje – „Zukunft“, ten irgi dirba geri draugai. Dar „Panorama Bar“ ir panašiai.
Yra tokių vietų, į kurias tikiesi negrįžti?
Ne nuo šalies tokie dalykai priklauso, o nuo prastos programos. Kartais pasitaiko groti su visiškai kitokį stilių turinčiais didžėjais, tada nepatinka, bet niekada nesu pasakęs, kad va čia tai jau nebegrosiu.
Kada paskutinį kartą buvai ne svarbiausias nakties programos vardas?
Hmmm... Geras klausimas! Praėjusį savaitgalį grojau su Guti, net nežinau, kuris iš mūsų buvo svarbesnis. Per Naujuosius „Trouw“ – su Dixon, jis tai tikrai didesnis.
Turbūt tai ir skonio reikalas.
Matyt. Man iš tiesų nusispjaut. Iš tiesų superžvaigždėmis laikau tik keletą žmonių. Geriausi didžėjai dažniausiai visai ne žvaigždės, tai įdomūs personažai, žinomi nedaugeliui.
Elektroninė muzika, atrodytų, dabar aukštumoje – yra jai skirtų klubų, kur telpa penki tūkstančiai žmonių, o VIP staliukas kainuoja panašiai dolerių. Ar tenka tokiose vietose, kur muzika – visgi ne svarbiausia, groti?
Ne, tai ne mano pasaulis. Pastaruosius porą metų, pailsėjęs ir išgryninęs prioritetus, manau, duodu aiškiai suprasti, kad tikrai nesuksiu į tą pusę. Liksiu ištikimas sau, o ne vaikysiuos madų vien tam, kad uždirbčiau pinigų. Kuo daugiau pinigų ant stalo, tuo mažiau didžėjai iš tiesų dirba ir stengiasi. Tai tik šou. Ne taip suprantu šią kultūrą.
Bet gal tokių superklubų ir superdidžėjų pagalba daugiau žmonių susidomės šia muzika ir pasuks į gilesnį jos suvokimą?
Gali būti. Visur gali rasti pozityvių dalykų, jei nori. Bet kai syncinantys didžėjai su laptopais ir „Beatport“ dešimtukais tampa superžvaigždėmis tik dėl įvaizdžio ir rinkodaros, tai kelia depresiją. Ir nuobodulį.
Esi labai gerai žinomas dėl daugelio puikių leidinių puikiose leidyklose. Ar žmonės būtent to, tavo „firminio“ skambesio, tikisi tau atvykus pagroti DJ seto?
Suprantu, ką turi omenyje. Būna, kad žmonės prašo pagroti vieną ar kitą savo kūrinį. Nesu pasikėlęs, jei kūrinys tinka tuo laiku ir toje vietoje ir aš jį turiu savo krepšyje – kadangi groju beveik tik vinilais, tikrai nebūtinai taip nutinka – tai ir pagroju. Juk noriu, kad žmonės gerai praleistų laiką. Bet tikrai nesu iš tų didžėjų, kurie naudotų tik savo muziką. Esu kuklus ir taip gerai, kaip kiti, savo kūrybos nevertinu...
Kaip dėl gyvo pasirodymo?
Esu apie tai galvojęs. Bet tiesiog labai mėgstu didžėjauti. Tad bent jau kol kas taip ir liks.
Dažnai būna atvirkščiai – prodiuseriai groja gyvai, tuomet, norėdami daugiau pasirodymų ar tiesiog įvairovės, ima didžėjauti.
Aha, tiesa. Dabar su Marcus Worgull įrašėme projektą „Vermont“. Gavome labai daug pasiūlymų gyvai jį pristatyti. Tikrai norėčiau, bet nesu tam pasiruošęs, ne šimtu procentų. Dabar noriu tiesiog groti retus disco įrašus, daryti tai, ką daro vos keletas, o ne visi aplink.
Kaip susidėjai su Marcus? Kieno idėja buvo „Vermont“?
Ai, projektas palaistytas alkoholiu. Buvome šiek tiek pažįstami iš grojimų, abu vienu metu kraustėmės į Kiolną. Šiaip muzikos prasme mes gana skirtingi. Bet kaip žmogus jis man visuomet patiko – panašus į mane savo atvirumu ir kuklumu, neapsimeta tuo, kuo nėra. Taigi prieš pusantrų ar porą metų susėdom studijoje, paimprovizavom ir štai, kas išėjo. Net neplanavome išleisti albumo, bet muziką išgirdo „Kompakt“ ir pasiūlė.
Tai – vieno albumo projektas?
Kol kas nieko neplanuojame. Manau, antras „Vermont“ albumas turėtų būti visiškai kitoks. Bet dabar man svarbu pabaigti solinį Motor City Drum Ensemble albumą, padirbėti su „MCDE“ leidykla ir panašiai.
Kalbant apie bendradarbiavimus... Kaip gyvena tavo draugas Joachim, su kuriuo kūrėte kaip „Inverse Cinematics“?
Vis dar esame draugai, matomės porą kartų į metus. Jis – tėtis ir turi normalų chemiko darbą. Kuria muziką, bet tik savo malonumui. Aišku, atitolome, nes abu esame užsiėmę.
Ar jis neprieštaravo, kai pradėjai solo karjerą?
Tiesą sakant, tai jis pasirinko chemiją ir „Inverse Cinematics“ galiausiai buvo mano solo projektas. Dabar tai, ką tuomet kūriau, man visai nepatinka!
O kaip susipažinai su kolega Pablo Valentino – ar vis dar dirbate kartu leidykloje „MCDE“?
Susipažinome seniai, man buvo gal penkiolika, pradėjau DJ karjerą gimtajame Štutgarte, jis grojo tame pačiame klube. Pabendravome, atradome bendrų interesų ir simpatijų muzikai, taip tapome draugais. Jis rūpinasi „MCDE“ finansais, biurokratiniais reikalais, talentų paieška. Leidžia man būti menininku.
Esi turėjęs nemažai slapyvardžių. Gal turi kokių naujų, apie kuriuos Motor City Drum Ensemble gerbėjai nežino?
Žinai, man patiko tie laikai, kai interneto nebuvo ar jis buvo labai lėtas ir retas. Nebuvo daug informacijos, negalėdavai suprasti, kas įrašė tuos puikius įrašus... Juk ne nuo vardo viskas priklauso. Tad man patinka naudoti daug vardų, taip įdomiau. Niekad negali žinoti!
Bet anonimiškumą šiandien išlaikyti sunku...
Yra du mano leidiniai, kurių iki šiol niekas neidentifikavo. Tad įmanoma. Galima ir į kontraktą įrašyti, kad jokios reklamos, naudojančios tavo tikrą vardą, nebus. Ar dirbti su tikrai patikimais draugais.
Burial pavyzdys rodo, kad slaptumas – irgi puiki reklama.
Tiesa. Ir jis įrodė, kad galima neatsiskleisti, kol pats to nenori.
Neseniai antrą kartą pasižiūrėjau „Resident Advisor“ ciklo „Between The Beats“ seriją apie tave. Manau, labai drąsu ir kartu labai gerai, kad pasidalinai savo patirtimi. Daugelis linkę nutylėti ar apsimesti, kad viskas labai gerai, nors gyvena tokiu pačiu ar net didesniu tempu. Ir galiausiai perdega.
Tokia liga įžanga į klausimą iš šiek tiek kitos operos. Žiūrėdama tą filmuką pagalvojau, kad muzikantus galima palyginti su sportininkais. Per palyginus trumpą laiką jie pasiekia karjeros aukštumų, bet į pensiją išeina anksti... Ar ne?
Suprantu tavo mintį, analogija yra gera, bet pats asmeniškai niekuomet nesiekiau tų neįmanomų aukštumų. Kiekvienas turim savo ribas, aš jas pasiekiau anksčiau, nei spėjau suprasti. Bet didžėjavimas ne toks fizinis dalykas, kaip sportas. Aišku, nenoriu pasakyti, kad atletams nereikia ruoštis morališkai.
Ir konkurencijos muzikoje turbūt mažiau.
Taip. Be to, 100 metrų bėgimas yra 100 metrų bėgimas, žinai, nieko naujo čia neišrasi.
Į pensiją anksti neišeisi?
Įdomus dabar laikas. Pirmieji techno herojai sensta. Jie tampa seneliais, bet vis dar groja. Kai kurie net labai daug. Nesu tikras, ar norėsiu eiti į klubus, kai perkopsiu penkiasdešimetmetį, bet dar kokius dešimt metų tai tikrai.
Klubinėtojai tuo tarpu baigia karjeras greičiau... Kaip manai, kodėl?
Aha. Didžėjai sensta, o klubuose auditorijos vidurkis vis dar 25-ri. Aišku, yra išimčių. Pavyzdžiui, labai mėgstu festivalius „Southport Weekender“ Anglijoje ir „SuncéBeat“ Kroatijoje. Pastarajame daug britų, kurie mėgsta soul, džiazą, house... Ten vidurkis – kokie 35-ri. Ir penkiasdetšimtmečių yra. Britai apskritai kitaip žiūri į muziką. Jei jau myli, tai ilgam.
Grįžkim dar prie tavo pensijos. Ką norėtum veikti, jei pinigai neribotų?
Jei nereikėtų dėl jų jaudintis, tai, aišku, norėčiau ir toliau užsiimti muzika. Norėčiau groti future soul ar panašiai grupėje. Gal net nelauksiu penkiasdešimtmečio, kad tai padaryčiau. Groju būgnais, taip pat pradedu mokytis skambinti pianinu. Tad būtų smagu pagroti su draugais. Manau, tam nėra amžiaus limito.
Kokius tris vardus nominuotum į elektroninės muzikos šlovės galeriją?
Galėčiau išrinkti kokius tris tūkstančius! Na, gerai. „Kraftwerk“ tikrai, nes be jų nebūtų nieko kito. Labiau asmeninis pasirinkimas – Theo Parrish ir Moodymann. Jie man turėjo labai daug įtakos. Kaip kūrėją mane įkvepia melodingasis Detroitas, bet kaip didžėjus labiau linkstu į Čikagos pusę, tad trečią vietą skiriu Adonis.
---
... Dar paprašiau Danilo būtinai įsimesti keletą savo įrašų, nes neabejoju, kad „Opiume“ daugelis norės juos išgirsti. O jis savo ruožtu paklausinėjo, kuo mes čia gyvenam ir pagal ką šokam, ir, išgirdęs sau mielų vardų, nusiteikė geriausiam. Tad.
Motor City Drum Ensemble @ Facebook
Motor City Drum Ensemble @ Soundcloud
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS