Holzkopf: „Didmiesčių gyventojai galvoja, kad viską jau matė, bet taip tikrai nėra“
Dešimt metų Lietuvoje! Skamba kaip paradinė frazė, bet šiuo atveju ji labai tinka. Kanadietis Holzkopf, arba Jake Hardy, jau atvyko pas mus surengti šįkart net keturių pasirodymų. Garso ir triukšmo artistas, rūgšties pankas, no-fi estetas – per tuos dešimt Lietuvoje ir keliolika apskritai karjeros metų Holzkopf tikrai turėjo išgirsti daug epitetų, bandančių nusakyti jo kūrybos esmę pora žodžių. O tai nėra lengva. Visų pirma todėl, kad gyvi Holzkopf pasirodymai niekada nesikartoja.
Pamenu, kad Djscene.lt publikavus Holzkopf miksą (podcastą?) kilo arši diskusija, kvestionavusi netgi meno sampratą apskritai. Šiandien mes internete diskutuojame mažiau, bet į renginius einame labiau. Taigi Kėdainiuose, Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje, manau, Holzkopf liks patenkintas. Ir jo geriausias draugas Lietuvoje, kurioje jaučiasi kaip namuose – Arma, visus būsimus ir buvusius Jake šou čia organizavusio susivienijimo „Agharta“ galva.
Į mano klausimus artistas atsakinėjo skrisdamas lėktuvu iš Kanados į Europą. Nors ir raštu, bet labai nuoširdžiai ir išsamiai. Savai. Lyg tikrai būtų kažkuo apčiuopiamu su Lietuva susijęs.
Mato Dauginio nuotr.
Mato Dauginio nuotr.
Pirmąkart Lietuvoje grojai prieš dešimt metų – tai buvo M. Žilinsko dailės galerijoje Kaune, tuomet dar buvai į šį miestą grįžęs pasirodyti „Underground Pub“ – atrodo, 2013-aisiais. Kuo skyrėsi šie vizitai?
Pirmoji mano kelionė į Lietuvą buvo ir pirmas kartas Europoje apskritai. Atsivežiau per daug daiktų, per daug įrangos. Pirmasis pasirodymas galerijoje buvo gana formalus, „Underground Pub“ – priešingai! Bet čia kartu su manimi grojo Gintas K. Beje, tarp šių dviejų pasirodymų buvo ir Armos klubas „Insait“ Radijo gamykloje 2010-aisiais, yra įrašas.
Grįždamas vėl ir vėl stebėjau, kaip keičiasi – į aktyvesnę pusę – Kauno scena. Atrodo, dabar apskritai Lietuvoje daug daugiau visko vyksta, nei 2006-aisiais, atvažiuoja daug daugiau atlikėjų.
Kaip su Arma susipažinote? Atrodo, esate seni bičiuliai.
Tas pirmas kartas M. Žilinsko galerijoje ir Europoje buvo ir pirmas Armos suorganizuotas renginys, tad, matyt, tinkamai susikryžiavo mūsų vizijos.
Lietuvoje esi grojęs daug kur, kas labiausiai patiko?
Norėčiau daugiau! Turbūt kalbėsiu apibendrinimais, bet Vilnius labai gražus, patinka jo žaluma ir architektūra. Kaunas pasirodė darbininkiškesnis. Visada labai norėjau į Klaipėdą, šio turo metu pavyks. Taip pat yra tekę groti Kėdainiuose ir Jonavoje, man tokie pasirodymai periferijoje labai patinka.
Kartą pas mus lankeisi su būgnininku Botfly. Kaip tau, dažniausiai grojančiam solo, sekasi dalintis scena su kitais?
Grodamas su kitais išmokau savo garse palikti daug erdvės. Soliniai mano pasirodymai šia prasme tikrai tankūs, esu įpratęs scenoje būti vienas. Kolaboruodamas stengiuosi atkurti tik pačius būtiniausius garsus, kad ir kitiems liktų vietos pagroti. Tai – gera treniruotė norint tapti stipresniu kaip atlikėjas.
Esi – o gal buvai – tokių grupių, kaip „Other Jesus“ ir „White Mom“, narys. Kokia čia istorija? Ar lengva tave pasikviest į grupę?
Tereikia pakviesti – pajamminsim, ir, jei viskas tvarkoj, galim kurt grupę!
„Other Jesus“ pradėjo du draugai, kurie norėjo ko nors keistesnio ir nebūtinai turinčio reikalingą išsilavinimą į gitaristo vietą. Aš tas kas nors ir buvau. Grupės bosistas – mano senas pažįstamas, kartu su juo dirbome poroje klubų Vankuveryje. „White Mom“ kol kas nelabai aktyvus projektas, bet tikiuosi, kad išpildys mane dabar apsėdusį norą kurti ypač bauginančią muziką.
'Junk is the main medium for Holzkopf', – kaip suprantu, tai tavo paties mintis. Ar sutiktum su teiginiu, kad to, kas galėtų kurti garsą ir muziką, ieškai atsimerkęs plačiau nei kiti muzikantai?
Nesu tikras. Manau, daugelis atsidavusių muzikantų ištyrinėja savo instrumentus iki smulkiausių niuansų, geba kurti harmonijas ir nemuzikinius garsus – net jei dėl menkiausio specefekto. Pop scenoje visa tai stengiamasi eliminuoti. Mane domina būtent tie smulkūs niuansai, visiška instrument kontrolė. Kaip pats ir sakiau, naudoju šlamštą. Netgi mano „Other Jesus“ naudojama gitara turi tik tris stygas, yra mažytė, bet sugebu priversti ją giedoti.
O koks geriausias kada nors tavo įsigytas ar susikurtas instrumentas?
Šitas lengvas! Turiu tokį seną DJ mikšerį, kuris pajungtas pats į save. Skleidžia visiškai laukinius, atšiaurius garsus. Žmonės galvoja, kad naudoju kokį nesveiką vintažinį sintezatorių, bet ne, tai tik patrešęs DJ mikšeris. Šįkart jo neatsivežiau, bet nemažai garsų mano sempleryje sukurti būtent juo.
Blogiausias tavo pasirodymas ever?
Turbūt pirmasis mano šou „Ceche 48“ Vilniuje 2010-aisais. Publikoje buvo įsimaišę persirengę policininkai, tada atėjo uniformuotų ir užraukė tūsą. Areštavo klubo savininką, pasiėmė visus prie durų surinktus pinigus. Pagrojau maždaug dvi minutes iki kol atėjusi policija liepė pakelt visiems rankas, o persirengėliai davė apie save žinoti. Unikali patirtis!
Ai, dar buvo toks koncertas kokiais 1999-ais, kai buvau dar labai jaunas – su draugeliu jo metu išlydėm nuomotą stiprintuvą.
Daugelis tave vadina eklektišku, ar pats sutinki su tuo terminu? Ar tavo muzika – įvairių stilių ir įtakų mišinys, ar unikalus produktas, kylantis iš vidaus?
Eklektiškas nėra blogas terminas, tik gal labai jau neapibrėžtas. Mano muzika tikrai netinka į kažkurio vieno žanro apibrėžimą, tai daugelio dalykų kombinacija. Klausau džiazo, repo, breakcore, roko ir ne tik. Kartais sapnuoju su garso takeliu, tai irgi mano kūrybai turi įtakos. Sunku apsakyti, kaip muzika elgiasi sapnuose – bent jau maniškiuose tikrai keistai. Efektai įvyksta prieš tai, kas juos sukelia, o laikas atrodo beprasmis. Bandau šią patirtį atkurti klausytojui.
Ar turi tau įtakos atlikėjai, grojantys tame pačiame renginyje? O klubas, kuriame renginys vyksta? Ta prasme, ar repetuoji bent jau galvoje, ar apsižiūrėjęs vietoje nusprendi, kaip čia viskas dabar bus?
Niekas nėra iki galo suplanuota. Kartais turiu dainų, bet jas improvizuoju remdamasis semplų ar garsų setais, tad kaskart jos skamba kitaip. Klubas, garso sistema, publika ir kiti atlikėjai – viso to kombinacija kuria renginio jausmą, aš tiesiog bandau įsilieti.
Ką dažniausiai veiki po pasirodymų?
Pirmąją valandą kala adrenalinas, tad galiu būti net labai socialus. Po to apima nuovargis, išalkstu. Kartais pasijaučiu įkvėptas kūrybai, bet dažniausiai būnų per daug pavargęs dar groti iškart po pasirodymo.
Ar tavo kūryba – išorinio pasaulio įvykių interpretacija, reakcija į juos ar visiškai nepriklausomas darinys?
Tai reakcija į išorinį pasaulį, tikrai. Absurdo tyrimai. Mano muzikoje galima išgirsti kai ko, kas primena kokį vieną stilių, bet nėra visai tai, ką manai. Tai lyg simbolinės muzikos kalbos peraranžavimas tam, kad pademonstruotum fiksuotų žaidimo taisyklių absurdiškumą.
Visą gyvenimą dirbu su gaujų nariais, sekso industrijos darbuotojais, narkomanais, nusikaltėliais – benamių prieglaudose ir panašios įstaigose. Tam tikrais etapais su šio socialinio sluoksnio atstovais praleisdavau daug daugiau laiko, nei su kolegomis muzikantais. Tad sunkoka būtų paneigti, kad mano muzikoje yra pykčio, nukreipto prieš mainstream’inę visuomenę, elementas.
Kita vertus, jaučiu, kad savo darbu kuriu savo pasaulį – sveikesnį ir laimingesnį nei tas itkrasis. Maniškiame žanrų, lyčių ir klasių simboliai dėliojami taip, kaip patogiau man. Gal tai – tarpsegmentinio pykčio atvejis?
Ar tau svarbiau įrašinėti, ar pasirodyti gyvai?
Tai labai skirtingi, savaip ritualiniai, veiksmai.
Ar domiesi, kiek įrašų pardavei, kiek žvaigždučių jie įvertinti, kiek žmonių atėjo į pasirodymus – ir ar darai iš to išvadas?
Jei taip elgčiausi nuolat, išprotėčiau. Esu grojęs dviems žmonėms, esu ir dviems šimtams. Kiekviename ture būna ir taip, ir anaip. Statistikos vesit nematau prasmės, tai nesveika tavo ego.
Nuo skvotų iki džiazo festivalių – visur esi grojęs. Ar skiriasi tavo techniniai bei svetingumo reikalavimai tokio skirtingo kalibro užsakovams? Kažkaip spėju, kad labiau vertini bendruomeninius gigus nei didelius ir rimtus renginius?
Taip, bendruomeniniai man labai patinka. Prašau tokio užmokesčio, kuris, manau, yra sąžiningas atsižvelgus į renginio biudžetą ir tai, kiek gauna kiti atlikėjai. Nemėgstu, kai su vienais elgiamasi ypatingiau, nei su kitais vien dėl to, kad jų honoraras didesnis, ar kad jie turi agentus. Svetingumo raiderio lyg ir neturiu – man pakanka maisto, nakvynės ir gėrimų.
Po pasaulį keliauji jau 15 metų. Ar vis dar laikai save kanadiečiu?
O, taip, aš – kanadietis. Esu iš Saskatūno miesto Saskačevano provincijoje, turinčio savo slengą ir akcentą, esančio toli nuo didelių miestų. Kultūros, kurios apsuptas augau, unikalumą suvokiau tik ėmęs daugiau keliauti. Visgi turint omenyje tai, kad aš kalbu ir elgiuosi specifiškai, mano muzikai įtakos turėjo viso pasaulio kūrėjai.
Kas skambėjo Saskatūne tau augant?
Na, Saskatūnas – tai ne tas miestas, iš kurio kiti kanadiečiai tikėtųsi keistos muzikos, bet jos ten yra. Man augant daugiausiai įtakos turėjo draugai. Dar mokykloje rengdavom koncertus ir tūsus, klausėmės japoniško noise, gabber, hardcore, industrial, free jazz. Nebuvome priklausomi nuo istorijos – niekas neaiškino, kaip daryti renginius, kokios įrangos reikia. Viską susikūrėm patys.
Rytų Europa daugeliui vakariečių vis dar atrodo egzotiška ir pigi, vakarėliai čia garsėja kaip laukiniai, jų lankytojai – kaip keisčiausi kada nors sutikti žmonės. Negi pas mus tikrai taip kitaip, ne Kanadoje, JAV? Ar ten žmonės santūresni?
Tikrai kitaip. Visgi ir Kanadoje yra daug skirtingų publikų. Garsėjame kaip atsipūtę ir santūrūs, bet būna ir labai nurautų atvejų. Kuo toliau esi nuo Toronto, Vankuverio ir Monrealio, tuo publika imlesnė. Didmiesčių gyventojai galvoja, kad viską jau matė, bet taip tikrai nėra. Beje, kraštovaizdis mano gimtinėje panašus į lietuvišką, gal todėl pas jus jaučiuosi kaip namuose? Daug labiau nei Vakarų Europoje. Mano šeima kilusi iš Rytų Europos, tik nežinau tiksliai, iš kur, nes persikėlę į Kanadą maniškiai tapo ateistais ir nutraukė ryšius su religingais giminaičiais.
JAV esu turavęs su „Other Jesus“, tad apie elektroninės muzikos sceną daug nepasakysiu, bet man promoteriai pasirodė ne itin svetingi. Nei maisto, nei nakvynės, nei gėrimų – gal tai susiję su tuo, jog JAV visi turi pasirūpinti patys savimi? Kanadoje geriau, bet, žinai, Europoje geriausi hostai, kokius tik muzikantas gali įsivaizduoti!
---
Jubiliejinis Holzkopf turas Lietuvoje su „Agharta“, iškart po kurio kanadietis vyks į turą Ukrainoje:
05.13 Kėdainiai: Koncertas Namuke
05.20 Vilnius: AUDIALOGAI
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS