Arma („Agharta“): „Jei pats neatvešiu, tai nieks neatveš“
Mano diskotekų kalendorių pasklaidantys skaitytojai jau turėtų būti įsidėmėję pavadinimą „Agharta“. Tai – itin aktyvūs gana plataus spektro muzikos – labiau pogrindžio, nei fasadinės – skleidėjai. Pati pastebėjau „Agharta“ ir idėjinį projekto vadą Arma prieš dvejus metus, kai vyko pirmasis šaltos muzikos festivalis „Speigas“.
Tuomet, pavasarį, gana išsamiai su Arma pasikalbėjo buvęs mano kolega iš buvusio portalo Djscene.lt. Ir dabar manau, kad tai – vienas geriausių Morandžio darbų. Visgi „Agharta“ veikia taip aktyviai, kad daugelis dalykų jau pasikeitė. Atėjus naujiems triukšmo metams jie kviečia į „Vilnius Noise Week“, šia proga prigeneravau krūvą klausimų Armai. Tiesiog pasigėrėtinai idėjinis žmogus!
Jau ne pirmus metus užsiimi avangardo, ekstravagantiško pogrindžio pristatymu. Gal galėtum trumpai suminėti svarbiausius savo veiklos etapus? Muzikine prasme – taip pat. Nuo kokių garsų pradėjai – juk dabar „Agharta“ spektras labai platus?
Pradėjau 1998-aisiais nuo zinų leidybos, vėliau, 2004-aisiais, įkūeiau leiblą „Perineum“, išleidau 26 kasetes ir CDr, na, ir 2006 metais organizavau pirmąjį koncertą, kuris vyko Kaune, Žilinsko galerijoje. Dar vėliau, 2009-aisiais, „Perineum“ keitė „Agharta“ leiblas, ties kuriuo ir apsistojau. Pastaraisiais metais „Agharta“ yra labiau žinomas kaip renginių organizatorius, nors ketinu grįžti prie mieliausio, kasetės formato, įrašų leidybos.
Kadangi pirmieji koncertai buvo labiau orientuoti į noise / industrial / experimental, ir tai tęsėsi netrumpai, todėl natūraliai prilipo etiketė, jog „Agharta“ paduoda tik tokį vaibą, tačiau paskutiniu metu bandau užglaistyti pėdsakus. Pats, matyt tapau atviresnis ir tikrai neapsiriboju radikalia elektronine muzika, priešingai, manau, jog nuo radikalumo priėjau prie žaidimo, kas reiškia platesnę kūrybinę laisvę. Free jazz, psych folk, avantgarde, post punk, psychedelic rock, shitcore bei šiuolaikinės elektronikos atmainos – visa tai galima rasti pas mus.
„Vilnius Noise Week“ – papasakok plačiau, kas paskatino surengti tokį trijų labai skirtingų renginių ciklą? Kas juos vienija?
Visų pirma taikinys buvo John Cage 100 metų gimtadienis rugsėjo 5 dieną, kurį jau senokai planavau, na, o vėliau atsirado užsienio draugų atlikėjų panorusių Vilniuje groti tuo pačiu metu. Tam, kad nerengtume kelių panašaus pobūdžio įvykių tą pačią savaitę, kartu su Ilona, „Agharta“ dešiniaja ranka, nusprendėme kurti savaitės renginių seriją.
Pakeliui dar atsirado bendrakeleivių „Sha:TRI:Ah“ užmanymas, ir, kadangi mes mėgstam šventą trejybę, tad prijungėm ir jų vakarėlį. Jis iš pažiūros neįsipaišo į noise koncepciją, bet mes ir neakcentuojame noise, kaip muzikos stiliaus, bet šnekame apie metą, kuris „atspindi padidėjusį miesto eismo srautą, vaikų krykštavimą darželiuose ir triukšmą darbininkų galvose“.
Bendradarbiauji su „Sha:TRI:Ah“ – ar seniai tai vyksta, kaip susipažinote, ar toliau irgi veiksite ranka rankon?
Su Vaidotu susipažinau savo renginiuose. Pirmasis bendras darbas buvo šių metu festivalis „Speigas“ (buvau ir verkiau – D.D. past.), kuriame „Sha:TRI:Ah“ kuravo witch house sceną. Susidirbom normaliai ir neužgožiam viens kito renginiais, nors jų profilis kiek kitoks. Manau, kad išlaikysim šiltus santykius ir atrasim bendrų taškų. Kol kas kažkokių didelių bendrų planų neturime.
Kaip sekėsi „Level B“ ciklas šią vasarą ŠMC? Prisipažinsiu, taip nė į vieną ir nepataikiau, tad įdomu, kokio susidomėjimo sulaukė, kaip patiko atlikėjams?
Oi, „Level B“ buvo gana įdomi patirtis ir man pačiam, juolab kad tai buvo pirmas bendradarbiavimas su tikrai šaunia ŠMC chebra. Na, o labiausiai vykę buvo antras ir trečias renginiai. Šveicaras Buvette buvo tiesiog fantastiškas, labai rekomenduoju pračekinti jo muziką, be to, ir šiaip labai nuoširdus bachūrėlis, kurį sostinės naktinis gyvenimas įtraukė kaip reikiant.
O trečiajame visų pirma nustebino neįprastai gausi publika atėjusi klausyti nieko kito, bet…triukšmo! Tai ir gavo pakankamai, nors vakaro favoritas rusas Archilear buvo visai nenoizeris, bet jo prūsiško-mistiko-šitkorinis-performansas sukėlė daug teigiamų emocijų ir buvo tinkamas pabaigtuvėms. Kaip jis pats vėliau sakė, „Nu čia pas jus jaučiasim kad есть движуха“.
Be abejo, būtina paminėti ir lietuvių projektų pasirodymus, iš kurių išskirčiau Tiesę ir Lava Larva.
Kaip atrandi vietas renginiams? Jos dažnai tam tikra prasme naujos ar kitų primirštos. Kažkas padeda, ar pats vaikštai, važinėji, kalbiesi, deriesi. Ar tokie, kaip Venclovų muziejus, noriai įsileidžia?
Erdvių klausimas sostinėje gana sudėtingas. Jų yra, bet ne į visas norisi eiti, arba dalis publikos nenori. Yra keletas pastovių, kurių nepamiršim, bet visada dairomės naujų, nes visgi įdomu, kaip suskambės muzika naujoj vietoj, kokios vibracijos pasijus.
Dalį randu aš, dalį – Ilona. Pastaruoju metu patys sulaukiam pasiūlymų, kaip ir iš Venclovų muziejaus ar ŠMC. Vadinasi, einame tinkame linkme, ar ne?
Kaip kinta „Agharta“ renginių publika? Manau, kad juos turėtų atrasti ir vis daugiau žmonių, iki šiol underground judėjimais nesidomėjusių – „Facebook“ ir kitų įtakų dėka. Ar tiesa? Ir, jei taip, ar tai nebaido senbuvių?
Jau drąsiai galiu teigti, kad yra susiformavusi tam tikra publika, kurią sudaro menininkai, muzikantai, kuratoriai, ar šiaip šiuolaikiniu menu besidomintys žmonės. Man tai patinka ir man svarbu palaikyti dialogą su publika, nes visa tai, ką „Agharta“ daro, yra skirta ne beveidei masei, o visų pirma (kritiškai) mąstančioms asmenybėms, kurios renginių dėka jungiasi į mažyčius bendros minties klasterius. Nežinau, gal tai iliuzija.
Bet žmonių tikrai daugėja ir tuo kol kas tik džiaugiuosi.
Ar lieka laiko savo muzikiniam projektui „Brūzgynai“?
Šis projektas uždarytas nuo šių metų pradžios. Dabar groju tiesiog kaip arma.
Su kūryba reikalai vyksta lėtokai – dėl renginių gausos –, bet kitamet gali būti, jog pastarųjų bus mažiau. Šiemet beveik nelipau ant scenos, todėl jaučiu nemenką vakuumą. Nuo rugsėjo atnaujinu koncertinę veiklą, 15 dieną pasirodysiu Vilniuje „XI20:, vėliau laukia Brėmenas, Hamburgas ir Torūnė.
Koks tavo paties akimis sėkmingiausias „Agharta“ projektas iki šiol? Kaip matuoji sėkmę - manau, tikrai ne prie įėjimo surinktų pinigų kiekiu?
Pirmasis „Speigas“ man ypatingai įsirėžė į visą esybę, užvedė ant aiškesnio kelio ir įkvėpė ilgam. Taipogi dešimties renginių serija „Constellations“ buvo labai vykusi, įvairiaspalvė ir emociškai praturtinusi.
Sėkmė man visų pirma reiškia, jog viskas praeina sklandžiai, jog tiek publika, tiek aš pats pasikraunu.
Beje, apie kainas. „Agharta“ renginiai nėra brangūs net ir nesinaudojant komercinių rėmėjų paslaugomis. To pakanka padengti renginio sąnaudas ir moralinei satisfakcijai papildyti?
Išties pigum ir matau, jog bus sunkoka tęsti toliau su tokiomis kainomis. Tad arba teks kilstelti, arba ieškoti būdų kaip gauti papildomą finansavimą, arba tiesiog daryt rečiau, bet stambiau, nes su sąnaudų padengimu ir satisfakcija yra tikrai sunkoka. Todėl kiekvienas atėjęs žmogus yra mums labai brangus. Kita vertus, kai kurios vietos turi savo politiką, kuri neleidžia daryti brangesnio bilieto nei dešimt litų.
Kokius atlikėjus svajoji atsivežti, bet dar per anksti? Beje, tau dažniau rašo ir domisi patys kūrėjai, ar atrandi juos tu?
Paskutinių metu kažkaip galvoju apie Prince Rama, Felix Kubin, Ashtray Navigations, Expo 70, Panabrite, Wolf Eyes, ką nors iš japanoise, pvz. Government Alpha.
Dažniausiai sulaukiu užklausimų, po kelis į savaitę, vis daugiau tenka sakyti „ne“, filtruoti, nes jau per daug, ir, be abejo jau labiau atsirenki ką nori matyti, o ir pats dažniau dairausi, ką atsivežus.
Noriu išlaikyti tarpus tarp renginių, bent savaite, arba geriau dvi, antraip dar sunkiau bus publiką surinkti. Galiu drąsiai teigti, jog šie metai jau „užbukinti“. Be „Vilnius Noise Week“ laukia dar 9-10 renginių, beveik visi sostinėje, keletas Kaune bei meno forumas „Homo Ludens“ Jonavoje spalio 13-14 dienomis, su kuriuo intensyviai dirbu.
Ar yra muzika, kurios nepropaguotum ir neskleistum?
Su aiškiai išreikšta pro-fašistine, pro-nacistine ideologija.
Ko tau trūksta Lietuvoje ir ko čia matai per daug?
Trūksta skaidrumo daugelyje sferų.
Per daug sovietinių galvų kultūros įstaigose.
Iš muzikos norėčiau girdėti daugiau psych folko, krautroko, lo-fi pop ar kažko panašaus, bet žinau, kad jei pats neatvešiu, tai nieks neatveš.
---
Labai išsamus puslapis: www.arma.lt
„Vilnius Noise Week“ renginius rasi čia.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS