Girdėti, matyti ir jausti TARP festivalį kviečia Kudirka
Penktadienį sostinei gresia renginių persivalgymas – bus visko nuo patvorių reivo iki aukštesniojo smegenų sluoksnio mankštos, ir tik treniruočiausi spės įvykdyti savo planus. Vienas esminių spalio 7-osios dalykų – audiovizualinės poezijos festivalio TARP atidarymas „Lofte“.
Miesto šamanų regėjimus pristatantis festivalis trijuose miestuose oš beveik mėnesį. Apie tai, su kuo apokalipsės akivaizdoje valgomos eilės, man išsamiai ir labai suprantamai paaiškino vienas TARPininkų bei vienas sėkmingiausių Lietuvos repo kurstytojų Žygimantas Kudirka. Na, arba Messiah.
fotografavo Vataitas
Kaip pats patekai į TARP festivalio komandą, o gal buvai vienas iš jo iniciatorių?
Anksčiau festivalį sekdavau ir jame lankydavausi. Užpernai išstojau poezijos sleme.
Pernai jau vyko vakaras darbiniu pavadinimu „Kudirkos sekmadienis“, nes tą patį vakarą su Zaizru rodėm performansą „Tamsūs mėsmalės kėslai“ ir grojom su orkestrėliu Messiah goes MAD.
Šiemet, išlaikydamas vis kylančią įsitraukimo į festivalį kreivę, jau esu bendraorganizatorius. Festivalio šakninė iniciatorė - Gabrielė Labanauskaitė.
Kiek suskaičiuoju, festivalis 6-as. Kaip pasikeitė jo idėja ir kiek jis užaugo?
Radosi jis kaip vieno žmogaus iniciatyva. Jo misija jau iš pat pradžių buvo skleisti tarpdiscipliniškumą, jungti poeziją su įvairiomis medijomis: muzika, vizualizacijomis, performansu, (...).
Pati idėja taip ir nepakito, bet jau ėmė duoti vaisių – žmonių tokios jungtys nebetrikdo ir nebežeidžia. Taip pat išaugo mastai. Dabar programoje turime pasaulinio masto įžymybių.
Ar festivalyje dalyvaujantys vaizdo menininkai yra poetai, ar atvirkščiai, ar jie vieni kitus atranda bendradarbiaudami festivalio rėmuose?
Visaip būna. Bet tarpdiscipliniškumas labai skatina ne tik eksperimentuoti įvairiose sferose, bet ir pažindintis bei bendra(darbia)uti su tų sferų išmaniaisiais.
TARP akcentai šiemet – kokiais didžiuojiesi labiausiai? Ko turėtų nepraleisti su poezija mažai ką bendra turintis, bet susidomėjęs miestietis? Ko nevalia praleisti tikram asui?
Iš paprasto miestiečio reikalaučiau nepraleisti festivalio atidarymo ir uždarymo koncertų. Spalio 7-osios primadona bus Planningtorock (DE/UK) – teatrališkos elektronikos atlikėja besidangstanti kaukėmis ir miglotais tekstais.
Planningtorock
Planningtorock
O spalio 30 d. pasirodys bene žymiausias poetinio slemo veidas pasaulyje amerikietis Saul Williams, tituluojamas afropanku, puikiai žinomas ir muzikinėje scenoje.
Bet tai tik maža viso, bene mėnesio trukmės, festivalio dalis. Tikėkimės, kad inspiruoti tokių grandiozinių koncertų, vadinamieji žmonės susidomės ir tuo, kas vyks TARP jų. Juo labiau, kad beveik visi likę renginiai – nemokami.
Festivalio vietos – jos kažkuo ypatingos, ar stengiatės tiesiog užsėti kuo daugiau taškų? Kaip su geografine migracija, Vilnius-Kaunas-Klaipėda aprėpti, o mažesni miestai? Planuose?
Festivalio vietas visų pirma rinkome pagal dydį. Parodoms reikia vieno, primadonoms – kito. Taigi rėpsim ir galerijas (NDG, „Kairė-Dešinė“), ir kino teatrus („Pasaka“), ir barus („Gorky“, „Jalta“), ir dideles industrines erdves (Energetikos muziejus).
Kertiniai vakarai vyks talpesniuose loftuose (menų fabrikas „Loftas“ ir „Propaganda“ Vilniuje, „Gargaras“ Kaune, „Tema“ Klaipėdoje), kurie yra tarsi industrijos ir klubo kompromisas.
Mažesnius miestus turėjome omeny, bet jų teko atsisakyti veržiantis diržus. Kita vertus, renginiai vyksta strateginiuose taškuose, o traukiniai Lietuvoje vis dar važinėja.
Tūlam reiveriui papasakok, kas apskritai yra audiovizualinė poezija ir kuo ji skiriasi nuo chrestomatinių Maironio, Radausko ar Gedos?
Chrestomatinius gali skaityti ir mąstyti. Audiovizualinę poeziją gali girdėti, matyti, jausti. Čia įprasta poezija sutinka naujų laikų medijas ir jų kultūrą. Todėl gali kisti ne tik forma, bet ir patys tekstai. Tai urbanistinė poezija.
Besiginantys sako, kad kaime žmonės geresni. Ar tikrai?
Kokia poetinė situacija Lietuvoje šiandien? Ar daug naujų, aktualių kūrėjų?
Yra, yra. Nemenką dalį jų sukvietėme ir į TARP. Vargas tik, kad mokyklose ir universitetuose tėra cementuojami klasikų fundamentai ir visai nesidomima gyvais, o juo labiau bendraamžiais kūrėjais.
Ar reikia žinoti istoriją bei teoriją norint tapti geru šiuolaikiniu poetu?
Reikia, jei po to nori pats sau rašyti recenzijas.
Kas tau yra poezija? Kada pamėgai ją? Aš, pvz., labai gerai pamenu, kad 9-oje klasėje, kai ruošiausi egzaminams.
Anksčiau skaitydavau/rašydavau vien prozą. Būtent muzika atskleidė poetinės raiškos cinką. Gal net nepameluočiau teigdamas, kad į poeziją mane atvedė repas.
Kaip manai, kodėl žmonės šio žanro vengia? Labiau instinktyviai, „eilėraščiai tai jau ne man“?
Iš dalies kalti patys poetai. Jie visiškai nesocialūs, veikia mažuose rateliuose. Skaitymai – neįdomūs, nes kažkokia kolektyvinė poetų pasąmonė nurodo, kad autorius tėra tik aukštesniųjų jėgų tranzistorius ir negali savo raiška interferuoti su tekstu.
Tai visiškai ciniška. Cinizmas – geras ginklas prieš durnizmą, bet tik tada, kai realiai rizikuoji persimesti į pastarąją stovyklą.
Ir nereikia pasakot, kad socialumas sunaikins poezijos intymumą. Jei tvirtai tiki idėja, reikia nesivaržyti ir ją viešinti!
Repas – gatvės tekstai – kiek tame poezijos? Ar tai tokia pati poezija, kaip ta, kurią spausdina iškilios leidyklos?
Žiūrint, kuri leidyklų vieta iškili. Jei iškelta nosis, tai ji ir spausdins vien perlamutrinę poeziją trapiems skaitytojams. Kitos gal iškilus tarpkojis – jai repo tekstai gali taip pat tikti, kaip ir tiko iki tol leistų bytnikų.
Be abejo, repas repui nelygu. Yra daug repo, kur tekstai besvoriai, nes jo klausytojai nori atsipalaiduoti, o ne įsigilinti.
Yra ir protingų repo tekstų, kurie visgi nesižiūri grafiškai, nes buvo rašyti taip, kad juos realiu laiku suprastum būtent klausydamas.
O yra ir visiškai įdomių tekstų, kurių poetai negirdi, nes iškart klijuoja „repo“ etiketę. Yra ir repuojančių poetų. Ir poetiškų reperių. Tereikia domėtis. Ir nepamiršti, kad to nerasite pirmame Youtube puslapyje.
Kokių reperių tekstai tau įdomiausi? Nebūtinai lietuvių, griebiam plačiau.
Mr. Lif, Busdriver, El P, Sage Francis ir kaip gi be Saul Williams!
Jis – vienas tavo idealų?
Yra domėjimosi riba, kurią peržengęs nebegali pasakyti savo mėgiamiausių knygų/filmų/grupių. Bet Saul Williams man yra vienas tų – tiek muzikos, tiek poezijos atlikimo srity.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS