„Kino pavasaris“ – ir muzikos!
„Lietuvos“ kino teatro, greta kurio stovėjau pirmojoje savo „Kino pavasario“ eilėje, jau nebėra, kaip ir maniškės tradicijos dvi savaites kasmet apsigyventi „Vingio“ kino teatre su visa poilsio tarp seansų disciplina. Bet kuriuo atveju tai mano laukiamiausias kino renginys kasmet, ir netgi gyvendama kitame mieste galiu jį vartoti kiek tik telpa. Nes pavasaris ne tik Vilniuje, jis visoje Lietuvoje. Tęsiu kitą savo ir festivalio tradiciją ir žeriu muzikos gausių filmų rekomendacijas pagal DD. Bilietų dar yra – padarykit, kad nebūtų.
Jei televizijos organizuojamas „Klip Vid“ savo farsu virtusia demokratija jokios klipų kultūros iš esmės neskatina, tai „Kino pavasario“ alternatyva man atrodo daug vertingesnė. Vien jau tuo, kad jau ne televizoriaus, o telefono ekranams skirtus kūrinius gali pamatyti dauuuug rimtesnės įstrižainės, o 15 konkurso dalyvių neatrodo surinkti vien tam, kad sudarytų gausos įspūdį.
Komisija! Ji svariai tarptautinė, joje nė vieno su kinu nesusijusio žmogaus, o tokiame festivalyje kadro išmanymas lemia daugiau, nei natų pažinimas, nes tai klipų, o ne dainų konkursas. Nuo buvusio Kanų festivalio žiuri nario iki Rygos kino festivalio muzikinių kipų konkurso kuratorės bei pernai „Kino pavasaryje“ už originaliausią idėją apdovanotos, Manfredą įvaizdinusios meno direktorės.
Už klipus balsuosite ir jūs, atėję į seansus Vilniuje ir Kaune, o po to plosite apdovanojimų vakare. Visos detalės čia.
2016 m. rudens atostogas praleidau Bosnijoje ir Hercegovinoje, labiausiai – Sarajeve, o buvusios Jugoslavijos teritorijoje daug seniau už aną santvarką gyvenančių tautų santykiai apskritai yra be proto įdomi tema. Sarajeve turistaudamas jos neišvengsi, ji žiūri į tave neužglaistytomis kulkų žymėmis sienose, sveikinasi iš 1984-ųjų žiemos olimpines žaidynes pristatančio filmuko, gieda iš minaretų ir verčia kiekviename žingsnyje klaidžioti tarp kirilicos bei lotyniškos abėcėlės.
Miestas 1992-1995 m. buvo tiesiog izoliuotas nuo likusio pasaulio – paprastai tariant, apgultas. Kaip tuomet reikėjo gyventi, man per sunku suvokti. Vienoje knygoje skaičiau, kad nesvarbu, kuo buvai iki tol, verslininku, mokytoju ar muzikantu, apgulties metu tapai tiesiog bandančiu pratempti dar vieną dieną padaru. Norėdami sušilti žmonės degindavo knygas, pradėdavo nuo ideologinių, deja, jos buvo spausdinamos ant kokybiško blizgaus popieriaus, taigi degė sunkiai.
Na, bet apie muziką. Dokumentinio filmo „Dainuok man, Sarajevai!“ ašis yra 1994-ųju gruodis – tuomet į Sarajevą surengti atvyko „Iron Maiden“ vokalistas Bruce Dickinson. Atvykti, patikėkit, nebuvo lengva, ir beveik niekas daugiau ne tik iš muzikos skrities apie tai net negalvojo.
Jei Balkanų tema domina plačiau, siūlau ir filmą „Sarajevo sielvarto dainos“.
Tomas Ramanauskas pirmąjį savo filmą kūrė taip ilgai, kad pasikeitė visos įmanomos estetikos mados. Kodėl jis mano rekomendacijų sąraše? Na, Tomas apie muziką kalbėti gali ilgiau, nei truks filmas, o šio garso takelį kūrė Manfredas su kolega Vytu Rasimavičiumi. Say no more.
Šioje pačioje trumpametražių programoje dalyvauja ir Karolio Kaupinio kūrinys. Karolis ruošia ir visą ilgo metro filmą apie vieną šviesiausių tarpukario protų, apie tai su juo esu kalbėjusi čia.
Jau rašiau apie savo pasiją Balkanų srovėms, ne mažesnę turiu ir Šiaurės Korėjos situacijai, tikrai ir tariamai. Dokumentiniai, knygos, nuotraukos – man tinka viskas, vartoju urmu. Sudėjus du į vieną gauname grupę „Laibach“, savo ekspresijos dėka įvairiai vertinamus slovėnus, pernai koncertavusius festivalyje „Mėnuo juodaragis“ ir turbūt visai dėl to nenustebusius. Nes, seniuk, jei tu esi grojęs Šiaurės Korėjoje, tai tavęs nebenustebins niekas.
Apie tai ir filmas. Jį, beje, grupė ir režisierius pristatys gyvai „Kino pavasaryje“. Tik negros. Spėju, kodėl. Per paprasta auditorija.
Atkovojusi savo kasečių kolekciją iš vieno gyvenamojo namo Šilainiuose rūsio šiuo metu esu išdidi dviejų skirtingas eras žyminčių „Twin Peaks“ garso takelių savininkė – piratinės audiokasetės, pirktos tų pačių Šilainių kioske ant Žemaičių plento ir Baltijos gatvės kampo, ir neseniai išleisto kavos spalvos vinilinio albumo. Skirtumas nelygintinas, o filmą „Fire Walk With Me“, arba serialo priešistorę, privalu pažiūrėti visiems, bet kuriuo gyvenimo etapu krūpčiojusiems nuo įvykių neegzistuojančiame miestelyje. Naujas sezonas juk jau čia pat. Ši juosta – David Lynch retrospektyvos dalis.
Mano akimis, vienas iš geriausių dalykų Vilniuje, kurie yra įdomūs viral lygmenyje, yra Atlikėjo ir Kūrėjo iš didžiųjų raidžių Frank Zappa biustas, paslėptas taip akivaizdžiai, kad net saldu. Antras po jo, be abejo, yra Putino ir Trumpo laižiakas. Bet šįkart apie Zappą. Tiksliau, jis pats apie save.
Tai vienintelis šiųmečio „Kino pavasario“ filmas, kurį jau mačiau – paties festivalio kvietimu. Ir savo įspūdį jau esu surašiusi, jis publikuotas čia. Cituoju:
„ Kaip peržiūrėjusi ne vieną dešimtį panašias temas narpliojančių filmų – tiek tikras istorijas pasakojančių, tiek jas kuriančių – galiu patvirtinti, kad šis bandymas – iš geresniųjų, paveikiųjų kategorijos. Manau, taps paminklu laikmečiui. Kaip, beje, ir mūsiškis „Streikas“, režisuotas Romo Zabarausko. Premjeroje, pamenu, gūžiausi ir badžiau pirštu, bet dabar, po kelerių metų, neabejoju, kad tai yra svarbus, drąsus kūrinys, įprasminęs tai, ką kitu atveju būtume tiesiog išaugę.“ 
www.kinopavasaris.lt kovo 23-balandžio 6 d.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS