Thing: „Būdamas 15-os visus technačius vadinau narkomanais“
Vaikiną su „Hate Hard“ džemperiu dažniau ėmiau pastebėti renginiuose (ar jų fotogalerijose feisbuke) visai neseniai, o šiandien jau būna ir taip, kad per vakarą Aleksui tenka perbėgti per tris klubus. Norėčiau tikėti, kad sėkmė Vilniuje nesibaigs – prie jo pseudonimo rašomas užsienio leidyklos pavadinimas, ir tai tikrai gali nuvesti kažkur stipriau. Thing – kieto, griežto, techniško skambesio kūrėjas, randantis bendrą kalbą ir su Rembo, ir su „The Sneekers“, ir su „Cecho 48“ šokėjais. Rado ir su manimi, prie kavos, pasakodamas viską nuo pačių pradžių iki artimiausių tikslų.
Prie tavo vardo pastaruoju metu rašoma LT/DE. Matyt, ne be priežasties? Papasakok apie savo vaikystę.
Tikrai ne be priežasties. Esu 1991-ų gamybos, gimiau centrinėje Vokietijoje, Veimare. Tėtis – vokietis, mama – lietuvė. Jie susipažino susidūrę gatvėje, kaip per filmus – mamai pabiro daiktai… Mama vis ilgėdavosi Lietuvos, tad dažnai keliaudavom pirmyn-atgal ir galiausiai grįžom gyventi čia. Šeimoje kalbėdavom vokiškai, lietuviškai pramokau gana vėlai. Išmokė močiutė. Jaučiu ryšį su Vokietija, abi šalis laikau svo tėvynėmis. Bet draugai vokiečiai sako, kad esu lietuvis – manieros, mentalitetas jau nebe vokiški.
Ar dažnai dabar lankaisi Vokietijoje?
Buvau senokai. Labai noriu aplankyti gimines, draugus – jei viskas pavyks su nauja įrašų kompanija, tikiuosi, atsiras ir grojimų. Laikau pirštus sukryžiavęs.
Su muzika susipažinai ten ar čia?
Kaip sakė tėtis, vaikystėje mane ramindavo „Queen“ ar „AC/DC“ – taip lengviau užmigdavau. Taigi augau su roku. Vėliau tėtis pradėjo klausyti labiau elektroninės muzikos, net techno – mane tai, aišku, užkabino. O šiaip jis baikeris, nepatikėtum!
O kaip įsiliejai į sceną Lietuvoje?
Visą gyvenimą mėčiausi tarp stilių. Patiko ir rokas, ir repas – jis turbūt labiausiai. Būdamas 15-os visus technačius vadinau narkomanais, tai nebuvo mano muzika.
Leidau laiką kaime, su draugais turėjom seną „Volkswagen Santana“, buvo penktadienis, lakstydami po laukus užsileidom ZIP FM. Tai buvo laikai, kai eterį valdė Manfredas, jo laida ir buvo lūžio priežastis. Per „Sobieski Uogos ON AIR“ išgirdau „Justice“ gabalą „Phantom Pt. II“ – ta pjovykla man buvo iki tol negirdėta ir tuo metu galvojau, kad išprotėsiu. Vos kaklo neišsinarinau... Toje pačioje laidoje nuskambėjo „Nesakyk Mamai!“ miksas – nu, žiauriai patiko.
Iš kaimo grįžau į Vilnių ir jau kitą dieną pradėjau Manfredą atakuoti laiškais prašydamas tracklisto. Niekaip neiškaulijau, tada atradau Djscene.lt, ėmiau gilintis, ieškoti naujų miksų – taip viskas ir prasidėjo. Repas nukeliavo į šoną.
Susipažinti – viena. Pradėti vaikščioti į renginius ir juose groti – kita. Kaip viskas įvyko?
Tūsint pradėjau gana vėlai. Atsimenu vieną momentą – gėda prisipažint, bet visi gi darėm klaidų. Šešiolikos buvau tectonic’as. Šukuosena, aptempti rūbai, šokiai...
Čia jau po to, kai technačius vadinai narkomanais?
Taip... Visus plačius džinsus ir apsmukusius džemperius atidaviau labdarai ir visiškai pasikeičiau.
Vėliau susipažinau su grupės „Hiperbolė“ bosisto sūnumi Ričardu – tuomet jis jau turėjo savo grupę „Crazy Machine DJs“. Įvertino mano fonoteką ir paklausė, ar noriu groti kartu. Pakvietė prisijungti prie komandos, bet turėjau išmokti elgtis su grotuvais. Ėjau į porą pamokų, įvaldžiau CDJ-400, o galutinai išmokau groti jau klubuose.
Kur grojai pirmąkart?
Startas buvo „Woo“. Grojau tai, kas buvo madinga – „Nesakyk Mamai!“ stiliumi. Vadinomės „The Scrambled Eggs“. Prasidėjo ir kūryba.
Kodėl toks pavadinimas?
Galvojom kažką į policijos pusę, gal „Send More Cops“, bet nelipo… Vis mėčiau pasiūlymus, draugas nieko neįvertino ir pasiūlė išvis pasivadint kiaušais. Į „Google“ įvedžiau „Eggs“ ir išmetė „Scrambled Eggs“. Skambėjo gerai!
Paminėjai, kad tuo metu pradėjai prodiusuoti. Kaip mokeisi?
Savarankiškai, nors tuomet tiek daug tutorialų dar nebuvo galima rasti. Atsisiunčiau „FL Studio“, radau semplų… Vieną dieną feisbuke susipažinau su Vyčiu – Boyfriend. Parodžiau jam savo pirmus gabalus, jis pasidalino patirtimi – per geras tris valandas žiauriai daug visko prikalbėjom. Visada iš jo sulaukdavau paskatinimų ir palaikymo. Tuomet jis dirbo „Havana Social Club“, taigi ėmė ir groti kviesti.
Jau seniau pažinojau Karolį iš „The Sneekers“, susibičiuliavom ir su jais. Galiu save vadinti snykerių vaiku – jie mane iš esmės užsiaugino. Pamačiau video, kaip jie groja „Blitzkrieg“, daro tai gyvai, ir žiauriai užpavydėjau! Pagalvojau, kad ir pats galėčiau ten stovėti.
Kaip didžėjus, groji labai plačiai – nuo „Rastadienių“ iki „Opium“. Ar vis dar ieškai saves, ar tiesiog nenori koncentruotis?
„Rastadieniuose“ grojam kaip „Ghetto Rolls“ – tai mano ir vieno bičiulio projektas, visai kas kita, nei Thing. Meilė jungle ir drum’n’bass atsirado būtent susipažinus su Dr. Jahngle – sužavėjo jo technika, atsidavimas muzikai apskritai. Kažkada jis pakvietė pagroti dar kai „Rastadieniai“ vyko „Trip“, pasiruošėm dubwise seta, taip ir įsigyvenom. Dabar esam serijos rezidentai, nors per daug nesiafišuojam – jei pakviečia, pagrojam.
„Rastadieniai“ garsėja nelabai ribotu šėlsmu – nors ir ketvirtadieniais, užsitęsia ir iki penktos ryto, tiesa?
Oi, penkios – dar nieko. Būna ir iki dešimtos.
Prieš interviu minėjai, kad tavo darbo diena prasideda 7:45. Kaip čia viską spėt?
Ne, mes prašom groti vėliausiai nuo pirmos, kad ir pamiegot spėtume. Pagrojus – iškart į lovą. Aišku, pasitaiko ir pramiegot.
O iškart į darbą?
Būtų per ekstremalu. Esu taip padaręs, bet pusę dienos pragulėjau ant stalo, buvo neproduktyvi diena, tai gal geriau nereikia.
Kažkaip nukrypom į šoną. Kaip iš „The Scrambled Eggs“ atsirado Thing?
Žiūrėjau transliaciją iš „I Love Techno“ Belgijoje – grojo „Sound of Stereo“ ir „Mumbai Science“. Jie Belgijoje dievai, labai patiko jų skambesys. Atradau tą future techno, kaip vadina belgai. Nors ilgam jis irgi neužkabino – dabar mėgaujuosi Perc, Truss. Grįžtu prie sunkesnio kalibro, nors groti jį dažnai bijau, ne visi supranta. Nebent piko metu, daugiau sau neleidžiu piktnaudžiauti. Manau, dar reikia kiek laiko publiką prie to prijaukinti.
Kas padeda ją jaukinti?
Pastebėjau, kad žmonėms įtaką daro festivaliai. Būna, su draugais nuvažiuoja į kokią „Tundrą“, „Sūpynes“ ir grįžta jau tranzeris, arba techno mėgėjas.
Šiandien jau turi kontraktą su leidykla „Voxnox“. Prieš tai bendradarbiavai su „Crux“. Kaip užmezgei kontaktus?
Pradėjęs kurti, aišku, ėmiau ir savo kūrybą siuntinėti. Iš pradžių atsakymų nesulaukdavau. Tai erzindavo, žinoma. Daugelis leidyklų praktiškai nekomunikuoja su naujais atlikėjais – visur egzistuoja draugų politika. Mane tai nervina.
Su „Crux“ buvo taip, kad jie, pamatę mano pseudonimą, prisiminė Adamsų šeimynėlės veikėją. Juokinga, bet užsikabino. Buvo smagu, beveik iškart sutarėm dėl sąlygų. Tiesa, ne dėl visų remiksuotojų pavyko susitarti. Po pirmojo relyzo apsistojau ties remiksais. Pavyzdžiui, dirbau su vienu iš „Japanese Popstars“ narių Sirkus Sirkuz – jis man atvėrė daug kelių ir yra davęs nemažai vertingų patarimų.
Aišku, neapleidau ir kūrybos. Dabar iš viso turiu gal 120 gabalų, bet tik 10 verti išvysti dienos šviesą. Šia prasme esu perfekcionistas. „Voxnox“ irgi siunčiau kūrybos, prieš porą mėnesių atsiliepė ir pasirašėm kontraktą. Kol kas viskas ateityje, nors remiksuotojai jau aiškūs. Nekantrauju išgirst ir pasidalint.
Koks tavo, kaip atlikėjo, tikslas? Grįžti atgal į Vokietiją, keliauti po pasaulį, mesti darbą?
Reikėtų daug pasiekti, kad galėčiau gyventi tik iš muzikos. Šiandien tai neįmanoma. Bet, žinoma, norėčiau. Vietiniai ir lieka vietiniais. O aš noriu pagyventi tokį gyvenimą, kurį matau muzikiniuose dokumentiniuose filmuose. Gal kažkas juoksis, kad esu su rožiniais akiniais, bet svajoti – jėga, jei nesvajosi, tai nieko tikrai neįvyks. Kol kas beveik visos garsiai išsakytos mano svajonės išsipildė. Pavydžiui, atsidarius „Opium“ sakiau, kad ten tikrai pagrosiu. Draugai šypsojosi, o dabar groju kiekvieną mėnesį.
Apskritai grojimų turi nemažai. Iš jų pragyventi nepavyktų?
Ne visos vietos, promoteriai gali daug mokėti. Kartais tenka dirbti barterio principu. Kol kas avansu – pats organizuoti renginių dar nepradėjau. Bet po truputį bręstu, mezgu kontaktus su stipriais užsieniečiais, norėčiau juos čia pasikviesti.
Šiaip mano stiprioji pusė yra kūryba. Nesakau, kad esu prastas didžėjus, bet istorijų už pulto neseku. Dedu į setus tai, kas man patinka. Susidedu geriausius savo gabalus ir groju pagal situaciją.
Ar live’as – pakeliui?
Taip. Irgi bręsta. Po truputį dėlioju, susikūriau „Ableton“ projektą... Be abejo, su hardware’u. Turiu „Korg“ ritmo mašiną, mėgstu padžeminti, kartais net mėgstamus gabalus bandau atkartoti, taip treniruojasi. Iš tiesų yra live’as be kompiuterio. Sakau garsiai, nes, kaip ir sakiau, kai pasakau, tai ir įvykdau.
Kuriame klube tau groti smagiausia?
Ne paslaptis, kad mėgstamiausia vieta groti man yra „Opium“. Kitur tokios atsidavusios publikos nėra. Ne kiekvienas klubas gali pasigirti tuo, kad penktą ryto salė yra pilna. Ir garsas, ir politika – manau, tai labai rimtas klubas ne tik Lietuvos, bet ir Europos lygiu.
Jei labiau apie pogrindį, man labai patiko „Gluck“. Eidavau ten vos ne kiekvieną dieną. Kaip melomanas, užaugau šiame klube. Anksčiau nemėgdavau hardcore ar raggacore, o čia tiesiog ateidavau į masofkes pašokti.
Patinka publika „Ceche 48“. Ten galiu groti išvis be jokių rėmų. Manau, kai neriboju savęs, tuomet geriausiai ir atsiskleidžiu...
„Kablys“?
Ten kaip atlikėjas dar nieko nesudominau, bent jau nesulaukiau paklausimų. Pats esu užsukęs, bet šiaip nesu tusovčikas. Geriau jau pabūsiu namie, pakursiu muziką, pažiūrėsiu filmą... Esu už ramybę. Bet kai išeinu, tai išeinu.
Kas turėtų įvykti, kad galėtum pasakyt, jog Lietuvoj pasiekei viską?
Turbūt prezidentu reikėtų tapti... Jei rimtai, manau, toks Manfredas jau yra viską padaręs. Jį žino visi, ir jauni, ir seni. Daugelio žmonių požiūrį į muziką jis tikrai pakeitė, pristatydamas tikrai išskirtinį skambesį. Nėra ką slėpti, jau anksčiau sakiau, visada žavėjausi ir jo muzika, ir jos pateikimu. Daug esu jo miksų perklausęs ir išanalizavęs. Ir per skaipą jį atakuodavau, matyt, erzindavau. Įstrigo jo žodžiai, kad jei nekursiu savo muzikos, manęs niekas nepastebės. Ir iš tikrųjų!
Artimiausia Thing sesija – „The Sneekers“ gimtadienyje „Opium“. Kovo 21-ą!
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS