BlackBlackGold apie kraustymąsi, muziką, madą, internetą ir dūmų mašiną
Dar vienas darbas festivaliui „Satta Outside 2013“ - postkultūriniai plepalai su amerikiečiu BlackBlackGold, kurį į Šventąją pakvietė SHA:▽:AH.
SHA:▽:AH į šių metų festivalį prikvietė keletą postkultūrą ir interneto estetiką pristatančių artistų. Vienas ryškiausių – BlackBlackGold, Berlyne gyvenantis amerikietis, kuris yra ir didžėjus, ir atlikėjas, ir labai svarbaus vokiečių žurnalo „Electronic Beats“ žurnalistas bei redaktorius. Vieną vakarą ėmėm ir parašėm jam žinutę su prašymu apie savo plačią asmenybę papasakoti daugiau.
Sveikas, Danieliau. Galim tau paskambinti?
Gal geriau susirašinėkim – balsas kiek prikimo po vakarykščio pasirodymo.
Gerai, nuo to ir pradėkim. Kur pasirodei?
Buvau Leipcige ir didžėjavau queer tūse „Lumiere Bleue“. Grojau rūsyje, garsas buvo labai stiprus, tad pasirinkau daug industrial, power noise, labai kieto bass, hiphop, kartais dar pakriokdavau ant viršaus. Tada pasilenkiau virš dūmų mašinos, ji persipildė ir labai staigiai atrijo. Rūsys patvino dūmais, gal 6 ar 7 minutes nieko nesimatė, tai grojau „Lustmord“ ir „Salem“ vienu metu.
Haha... Ar Vokietijoje pasirodai dažniausiai, ar pakeliauji ir toliau?
Dažniausiai Berlyne, bet tenka ir po Europą nemažai palakstyti. Visgi JAV negrojau nuo tada, kai išsikrausčiau iš Niujorko.
O kada ir kodėl išsikraustei?
Berlyne gyventi pradėjau 2010-ųjų gruodį. Norėjau išvengti Niujorko spaudimo. Buvau ką tik baigęs penkių mėnesių DJ turą, kuris buvo siaubingas. Labai daug priverstinės socializacijos. Ir daugelis renginių buvo netikę, matyt, dėl to, kad ne pats jais rūpinausi.
Žodžiu, man reikėjo permainų.
Niujorke sunku būti vienam žanrui neištikimu promoteriu. Berlyne jaučiu, kad žmonės daug atviresni.
Ar turėjai kokių ryšių su berlyniečiais, gal kokių bendrų projektų?
Ne, tiesiog susikroviau mantą ir atsikrausčiau! Buvau kartą čia grojęs, šį tą apie miestą žinojau, bet ryšio nelabai turėjau.
Pasiteisino?
Visiškai! Dabar turiu du verslo partnerius, kurie yra ir vieni geriausių mano draugų. Nuolat pasirodau, vėl groju grupėje. Vadinamės „Pale Male“, netrukus apšildysime „Cold Cave“.
Ar Berlynas pakeitė tavo kūrybą ir asmenybę, ar šioms Niujorke tiesiog buvo ne vieta?
Manau, Berlynas mane patį atvėrė daugeliui naujų idėjų, ir atsikraustęs čia tikrai patobulėjau kaip didžėjus. Pasikeitė tai, ką groju ir kaip. Dabar viskas kinetiškiau, stipriau, slidžiau ir nenuspėjamiau. Be to, tapau empatiškesnis ir atviresnis visuomenei, bet gal dėl to, kad vartoju daugiau narkotikų?
Kada pradėjai apie muziką ir kultūrą dar ir rašyti?
Su draugu organizuodavom tokį meno ir muzikos festivalį „Drop Dead Festival“. Kurį laiką leidom ir žurnalą tuo pačiu pavadinimu, jame apie muziką ir ėmiau rašyti. Šiaip istorijas užrašinėju nuo kokių 15-os. Taip pat vienu metu turėjau blogą „Better Than Sex“, jis buvo skirtas keistai underground muzikai.
„Drop Dead Festival“ žinom – jis ir Vilniuje yra vykęs. Kodėl nebeorganizuoji?
Tiesiog nebeįdomu. Kiek žinau, tas draugas nusprendė baigti projektą. Dabar su partneriais parengėme naują ženklą „UnReaL“, netrukus startuosime, tuo pačiu pradėsime ir nuosavą kiek kitokio formato ir stiliaus festivalį.
Matėm „UnReaL“ starto skrajutę – ją piešė Shaltmira, kaip ir mūsų festivalio plakatą šiemet. Gal gali papasakoti apie projektą plačiau?
Tai bus vieta visiems mūsų projektams – BlackBlackGold, PURGE, #gHashtag ir taip toliau. Taip pat – interneto zinas, kultūros ir meno gidas. Dirbsime su daugeliu Berlyno weirdo menininkų, atlikėjų ir kitų figūrų.
Dar galvojame apie kai ką panašaus į „Boiler Room“ noise atlikėjams ir mažiau žinomiems, arba žinomiems neklubiniame pasaulyje, menininkams.
Ar dalykai, stiliai, miestai tau lengvai pabosta? Dienotvarkėje nuolat turi atsirasti kažkas naujo?
Nepasakyčiau, kad lengvai pabosta, bet taip, pokyčiai man patinka. Nenorėčiau nuėjęs į klubą visą naktį girdėti to paties žanro, ar kasdien matyti tuos pačius dalykus. Taip pat mėgstu aktyviai leisti laiką ir skleisti tai, ką myliu.
Visuomet buvai toks aktyvus? Kaip atrodė tavo paauglystė?
Štai taip. Penkių pėdų ūgio paauglys gotas.
Kas tuomet įkvėpdavo?
Domėjausi filosofija, klausiau „Echo & The Bunnymen“ ir skaičiau knygas apie thelema religinę filosofiją.
Mane tikrai įkvėpė Hunteris S. Thompsonas, Markas Mothersbaughas ir Blixa Bargeldas, taip pat – Thomas Ligotti darbai.
Visuomet domėjaisi ir mada? Ar ji, tavo manymu, neatskiriama nuo muzikos?
Tikrai atskiriama. Išskyrus atvejus, kai priklausai vienai muzikos scenai, bet man scenos nepatinka. Man patinka įvairūs mados stiliai. Daug įdomių dalykų postinu savo bloge, bet asmeniškai mėgstu paprastus ir kiek slaptus dalykus. Patinka KTZ, Damiras Doma, o šiuo metu ypač mėgstu Sruli Rechtą. „Shallowww“ irgi labai gerai.
Geekų kultūra ilgą laiką tikrai nebuvo laikoma patrauklia. Kaip manai, kodėl dabar interneto įkvėpti ir sugeneruoti dalykai tokie madingi?
Manau, čia kalta nostalgija dešimtajam dešimtmečiui ir ironijos paieškos paprastume.
Ar galima šiandien gyventi 100% offline? Ar galėtum tu?
Kurį laiką teko, kai tik persikrausčiau į Berlyną. Šiaip tiek daug laiko internete praleidžiu todėl, kad to reikia mano darbui ir veiklai. Pats laikas, leidžiamas internete nėra toks jau smagus, bet jis veda prie smagių pasekmių. Jaunesniems žmonėms online tėra tai, kas visuomet egzistavo. Nėra prasmės bandyti atsijungti, nes jie niekada net nebuvo offline.
Ką žinai apie Lietuvos muziką ir meną?
Mano gera draugė Ai Mo sukasi jūsų meno pasaulyje, ir, aišku, negaliu nepaminėti Shaltmiros (ji - interviu iliustruojančio portreto autorė, - red. past.). Tai turbūt viskas, ką žinau.
Kaip žurnalistas ir stebėtojas, gal numatytum didžiausią 2013-ųjų hitą?
Pop reikalų intensyviai neseku, bet šiemet tikrai išleista puikių kūrinių ir albumų. Dievinu naujuosius Pharmakon, Austra, Lustmord, Author & Punisher, Var ir Chelse Wolfe darbus. Nuostabi vietinė grupė „reliq“ taip pat netrukus pristatys EP, kuris, mano manymu, yra ypač gražiai sunkus ir kompleksiškas.
Ar tau svarbiau pralinksminti, ar apšviesti savo auditoriją?
Ir tai, ir tai yra svarbu. Man patinka pristatyti šokių aikštelėje susirinkusiems žmonėms kažką nauja, ko jie galbūt nesitiki. Pavyzdžiui, Britney balsą uždėti ant Whitehouse muzikos. Tai įdomu, tikiuosi, ir kitiems patinka. Kai groju, atrodo, kad patinka. Negročiau to, ko nemėgstu pats, tik dėl to, kad kažkam įtikčiau. Didžėjavimas man yra pramoga, jo pagalba su muzika lengviau susilieju pats.
Dažnai vaikštai linksmintis? Galbūt kūrybinis procesas ir pasirodymai nebepalieka tam jėgų ir laiko?
Kartais išeinu, bet dažniausiai į renginius, kuriuos organizuoja draugai, arba jei groja tikrai gera grupė. Neinu tam, kad būčiau ne namuose, ir jei man nepatinka muzika, negaliu atsipalaiduoti. Tad dažnai renkuosi su draugais būti virtuvėje ir ruošti vakarienę.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS