S13, „Berghain“ ir kitos Berlyno istorijos
Beveik tuo pat metu, kai Vidis savo sienoje papasakojo prieš daugiau nei ketverius metus įvykusios pirmosios nakties Berlyno klube „Salon zur Wilden Renate“ istoriją, vedančią prie kitą savaitę „Opium“ įvyksiančios „Silence Night“ su dOP DJ setu, ir netrukus po to, kai neseniai Lotynų ir Šiaurės Amerikas šildęs Manfredas pasipasakojo netrukus grosiantis Ispanijoje, o visa krūva pažįstamų ėmė dalintis Kalifornijoje audras keliančios dirigentės Mirgos Gražinytės pasiekimais, naujienų sraute užgaudžiau ir dar vieną malonią žinią.
Žurnalo „Secret Thirteen“ įkūrėjas S13, arba Justinas Mikulskis, praeityje laužytai prodiusavęs, jau kuris laikas puoselėjantis savo skambesio architektūros viziją, irgi rengiasi į Berlyną. Ten pasirodys „Berghain“ priedėlyje (Priestate? Padalinyje?) „Kantine am Berghain“, ir man tai pasirodė svari priežastis persimesti keletu klausimų ir atsakymų. Pastarieji vėlgi kelia malonius jausmus, nes tarp asmeninių pasiekimų yra vietos ir platesniam požiūrio kampui. Taip, kelionės ir pažintys, turinčios įtakos vienos kitoms, yra daug svarbiau, nei dar vienas pasigrojimas dėl pasigrojimo su dar vienais bičiuliais dar viename naujame bare toje pačioje gatvėje. Bet mes su Justinu – apie Berlyną.
Justinas Mikulskis
Visvaldas Morkevičius
Justinas Mikulskis
Kuo esi susijęs su leidykla „Holotone“, kurios prisistatyme groji?
„Holotone“ yra nauja įrašų kompanija, kurią įkūrė mano geras bičiulis Daniele Antenzza, puikus muzikos kūrėjas bei garso inžinierius, dabar kuriantis po Inner8 vardu. Aišku, daugelis šį žmogų žino kaip vieną iš grupės „Dadub“narių, ir kaip vieną iš studijos „Artefacts Mastering“ įkūrėjų. Mūsų pažintis prasidėjo prieš keletą metų, kai pakviečiau „Dadub“ įrašyti žurnalui jubiliejinį 100-tąjį miksą. Mūsų požiūriai į muzikos pasaulio užkulisius, garsą, meną, gyvenimo filosofiją taip sutapo, kad greit darbinius klausimus pakeitė ilgi pokalbiai apie gyvenimą, mirtį ir visa ko ateitį.
Šiaip įdomu, gauniesi beveik pirmas lietuvis „Berghain“, nors ir ne pačiam, bet jo „Kantine“ (nes Few Nolder pernai rugpjūtį grojo „Panorama Bar“). Ar turėjai tokį tikslą, ar tiesiog taip... sutapo?
Rodos, kad esu pirmas, bet ne su šia išvyka. Pirmas kartas įvyko truputį anksčiau. Pasibaigus festivaliui „Berlin Atonal“, paryčiais, teko stoti valandai prie „Berghain“ DJ pulto, bet tai nebuvo oficialiai paskelbta, nes ten atsidūriau neplanuotai. Pamenu, kad nieko nepamenu. Manau, kad supranti, kad išsiplėsti būtų beprasmiška, nes tame klube reikia, tiesiog, sudalyvauti, nusirauti ir lengvai išprotėti. Suprantama, mano grojama muzika nėra tikras berghainiškas skambėsys, todėl šį kartą tiek aš, tiek kolegos, kurie gros ganėtinai eklektišką ‘geležimi’ kurtą muziką, pasirinko „Kantine“, kas mano galva yra logiška, o tuo pačiu ir nuostabu.
Tikslo nebuvo, apskritai nesisiūlau groti, jeigu pakviečia, tai pakviečia ir tai yra labai malonus jausmas, rodos, atperkantis visas žmogiškąsias investicijas, kurias sudėjau į „Secret Thirteen“ žurnalo vystymą. Taip pat noriu pasakyti, kad be žmonių, kurie su manimi augina žurnalą, galbūt to ir nebūtų pavykę taip greitai pasiekti.
Beje, norėčiau paminėti, kad tą patį savaitgalį, sausio 29-ąją Berlyne, „Panke“ aplinkoje vyks ir mano gero draugo, gabaus fotografo Visvaldo Morkevičiaus foto knygos „Public Secrets“ pristatymas, paroda (Visvaldą apie viešas jo paslaptis esu kalbinusi radijo studijoje, įrašas čia, - D. D. past.). Apskritai tai, kad lietuvių menininkai po truputį išjuda į vakarų Europą, yra daug žadantis reiškinys. Iš esmės visi mes tiesiame kelius naujajai kartai, su kiekviena išvyka, su kiekvienu pasirodymu.
Kur Berlyne dar esi grojęs, primink skaitytojams?
Nėra tekę groti daug, įsimintiniausi grojimai būtų „Berlin Atonal“ festivalis, to paties Daniele inicijuotas jau nebeegzistuojančios „Undogmatich“ komandos vakarėlis „Urban Spree“ aplinkoje, ir, aišku, tas pats „Berghain“ su savo neįtikėtina garso sistema.
Beje, mąstant apie Berlyną, paskutinis grojimas „Urban Spree“ buvo vertas knygos. Iš pradžių nebuvo lėktuvo, nes tą dieną bankrutavo „Air Lituanica“, bet visgi nusprendžiau vykti, tik autobusu. Todėl Berlyne buvau tik ryte (autobusas 2 kartus buvo sugedęs). Kai atvykau į vietą, kur turėjau pasirodyti, kažkas jau plovė grindis, nieks nebegrojo, žmonės skirstėsi… Tada išėjo taip, kad sujungiau laidus ir užgrojau, o žmonės pradėjo atgal rinktis ir sveikinti radus būdą, kad ir ne patį efektyviausią, kaip atvykti iš Lietuvos į Berlyną. Tą rytą, apie 10 val., įvyko, mano galva, pats pamišėliškiausias vakarėlis mano gyvenime.
Manau, kad šį kartą „Kantine“ perlūš nuo žmonių skaičiaus, nes Berlyne sklando gandas apie išprotėjusį reiverį S13. Aišku, savęs tokiu nelaikau, bet pačiam įdomu, kas iš tos legendos išaugo.
Ar pamatuotum, kiek įtakos tavo, o gal ir kolegų, tarptautiniams bookingams turi žurnalas „Secret Thirteen“?
Tiesa, žurnalas šiuo metu turi didelį svorį. Tačiau mes neišnaudojame net 50% privalumų, kuriuos „Secret Thirteen“ vardas gali suteikti, gal dėl to, kad nevykdome agresyvios politikos, liečiančios booking’us ir panašiai. Viskam savas laikas, visi komandos nariai dirba nemažai ir individualiai, kad atrastų savą auditoriją, kad, galų gale, pasiektų tinkamą techniškumo lygi pasirodyti vakarietiškai auditorijai, kuri iš esmės tiek matė, tiek girdėjo, kad nebeužtenka turėti vien tik daug geros muzikos.
Ar pritartum, kad viena kelionė sukuria precendetą kitoms? Kur dar planuoji ar galbūt norėtum pagroti, Europoje, kituose kontinentuose?
Iš dalies sutikčiau, bet tai galioja tada, kai vystai mano minėtą agresyvią politiką, t.y. esi įkyrus, nuolatos ieškai galimybių ištrukti iš vietinės scenos. Mūsų atveju viskas kitaip, viskas paremta partnerystėmis, grojame pas tuos žmones, kuriuos gerai pažįstame ir kuriuos vertiname už jų ankstesnius projektus, renginius ir panašiai.
Labai norėčiau pagroti Tokijuje, ten turiu keletą gerų pažįstamų, vis pamąstom apie šį planą. Madridas dar mane traukia, vykstų į jį vasario viduryje, grosiu mažame, tamsiame bare. Visgi šios kelionės pagrindinis tikslas aplankyti savo kolegą Armando Valdes, kuris taip pat dirba žurnale, ir, aišku, pailsėti.
Ką grosi „Kantine am Berghain“?
Grosiu įvairiai, nuo William Hooker beprotiškų improvizacinio džiazo vojažų iki Lorenzo Senni geležinių garso atakų, kuriose jis reinterpretuoja visų pamirštą trance muziką. Taip pat, nuo tamsios, purvinos Manufactura iki kaukolės traiškančio Hypnoskull ar įvairių nestandartiškų kūrinių, kuriuos net sunku priskirti kažkokiam muzikiniam žanrui ar laikmečiui. Ruošiuosi pamaloninti žmonių smegenis ir kojas, kaip visada ir, aišku, parvežti Lietuvai aukso medalį.
Kiek laiko ruošiesi DJ setui ar miksui, kurį užsako įrašyti? Ar visada rezultatu – tiek po grojimo, tiek po įrašo atidavimo užsakovui – esi 100% patenkintas?
Kas liečia miksus, tai esu patenkintas visais, nes jie niekada neatsiranda nelauktai, viskas apgalvojama, išgyvenama, įsiklausoma iki tol kada jie buna paviešinti. Dažnai paraleliai renku 2-3 miksus, net ir dabar renku 2, bet iki realizavimo neretai prabėga ir metai, dveji… Buvo miksas („Burning The Existence“), kurį rinkau 5 metus (ir perklausytas jis daugiau nei 12 tūkst. kartų!, - D. D. past.)
Gyvi DJ pasirodymai yra kas kita, būna, kad ruošiuosi spontaniškai, paskutinę akimirką, būna, kad sėdžiu ištisą mėnesį, kiekvieną vakarą po kasdienių darbų. Viskas priklauso nuo vakarėlio projektuojamos emocijos ir masto. Visada pasveriu, kur galima šiek tiek atsipalaiduoti ir leisti per daug negalvoti renkant kūrinius, viską generuoti vakarėlio metu, o būna, kad žinau ir turiu aiškų konceptą, kurį jau stengiuosi įgyvendinti maksimaliai gerai, tam negailiu nei laiko, nei sveikatos.
Kiek išleidi muzikai per mėnesį, vidutiniškai?
Būna, kad neišleidžiu nieko, būna, kad išleidžiu kažkiek, bet tikrai nedaug. Plokštelių neperku, naujausią mane dominančią muziką gaunu iš atlikėjų ar įrašų kompanijų, su kuriomis palaikau ryšį. Būna, vagiu muziką iš interneto, padarau savo masteringą, būna, kolegos perrašo įdomybių iš senesnių plokštelių. Tiesiog reikiama medžiaga natūraliai suplaukia visais įmanomais kanalais ir kažkaip negėda to pasakyti.
Esi menininkas ne tik muzikoje. Ar tai, ką klausai, galų gale išgirsti, atsiliepia tavo industriniame mene?
Neatsiliepia, kas keisčiausia. Mene visų pirma reflektuojasi mano pačio gyvenimas, buitis, skausmas, liūdesys, kažkokios vizijos, visuomenės puvėsiai, ironija. Taip pat – kitų menininkų darbai.
Supretrashism, 2015
Justinas Mikulskis, Evelina Atkočiūnaitė
Supretrashism, 2015
-
Berlyne esantiems ar būsiantiems gali būti įdomūs šie artimiausi lietuviški įvykiai:
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS