Sūpynės, arba Panevėžys
Ne, viskas gerai, „Sūpynės“ užsisupo ten, kur ir turėjo suptis – Pakretuonėje, kažkur tarp Molėtų, Ignalinos ir Švenčionių. Savaitę iki įvykio visi intensyviai tikrinome visų trijų miestų orų prognozes, ir jos, valio, buvo daug blogesnės, nei festivalinė realybė. Dvi paros, mažai miego, kruopa maisto, jūra muzikos, milijonas draugų ir, che che, kol kas geriausias festivalis šiemet. Ir apskritai, sakau drąsiai, taip smagiai dar nesu supusis.
Iš esmės todėl, kad trejas „Sūpynes“ iki šiol turėjau atsakingų pareigų ir todėl festivalį pajausdavau gana epizodiškai. Net pernai, kai abi naktis dalyvavau iš peties, šeštadienio dieną praleidau Rygos oro uoste, ir tai nebuvo labai jau reiveriška. Dabar gi vairavo ir žvaigždes prižiūrėjo kiti, o Dubauskaitė tiesiog dalyvavo. Jei ne nuo A, tai nuo Ė iki Ž. Mat Pakretuonėje pavyko prisišvartuoti tik lygiai vidurnaktį, drauge su Loranu baigus išties ypatingą ir šviesių minčių gausų „Mix Subą“, kuriame kalbėjo ir Jay Haze, ir Claus Voigtmann, o pastarasis dar ir lengvą įžanginį festivalio setą susuko.
Daug išgirdau, daug ir praleidau. Dėl to negaila, nes ypatingai daug nužingsniavau, sutikau veidų, pasikeičiau istorijų ir apžiūrėjau gamtos. Matyt, ne aš viena – nors „Minimal.lt“ kareiverių būrio ištikimai verdamos „Sūpynės“ šiemet sutraukė jau gerokai virš poros tūkstančių festivalininkų, dalis jų nuolat buvo pasiklydusi miške. Ir tai yra gražu, nes šis festivalis labai jau betarpiškai atiduoda mus ne tik muzikos, bet ir miško bei ežero globai. Nesinori po to grįžti į miestą, ir nors jau antradienis, didžioji mano smegenų dalis vis dar panirusi į Amazonę primenančią upę Pakretuonės pašonėje.
Tų pačių plačiausių muzikinių akimirkų buvo be proto daug, net ir sugebėjus praleisti kelis kertinius šių metų pasirodymus. Pavyzdžiui, dar ieškant vietos automobiliui mano rankas ore jau laikė iš didžiosios scenos atskriejęs Endžio kanadiečiui WEEKND suraitytas perdirbinys – tikrai gaila, kad padoriai vyručio neišklausiau, bet yra gandas, kad netrukus jis gyvą pasirodymą surengs radijo bangomis. Tiek Dunian, tiek Teeth – abu lietuvaičių merginų žvilgsniais nuglostyti, vyrų – nuploti – taip pat neteko išgirsti. Užtai abu „Mix Subo“ svečiai prašokti praktiškai nuo – iki.
Šviesu, atvira, net kiek paplūdimiška. Labiau moteriška, nei techno. Claus Voigtmann ir Jay Haze savo spalvų gama įtiko ne visiems, pikčiausi atsiėmė kitą naktį su Pacou, bet man tai buvo būtent tai, ko reikia. Kiek jaudinęsi lietuviškų miškų apsuptyje – tai atsiliepė technikoje, bet kam nepasitaiko – svečiai užėmė praktiškai visą naktį ir dalį ryto. Pačiu laiku ir vietoje Jay Haze išalkusiai miniai metė kraujingą „Crispy Bacon“, užbaigė jau šviesoje labai taikliai, kai reiveriai šaukėsi mamų ir tėčių, su „I Wait For You“. Kaip bepasuksi, 2011-ųjų festivalio himnas. Tiksliau, festivalio laukimo periodo, nes sekmadienį paaiškėjo kitas topo lyderis.
Bet penktadienio nakties aukso medalis atitenka ne svečiams, o Split Pulse. Tam pačiam nekalto veido didžėjui, žiemą kolegų apsidovanojimuose „Djscene Geriausi“ debiutavusiam iškart dešimtoje vietoje. Viskas tiesiai į tarpuakį, viskas iki paskutinio prakaito lašo. Nors, aišku, visada norisi daugiau, todėl dūzgės miškuose dūzgė iki tada, kai didžioji scena vėl užsikūrė.
Mažoji penktadienį aplankyta kažkaip epizodiškai. Brokenchord ir Intakz nučiupau pradedančius, bet vis viliojo traukinio dundėjimą primindavę garsai iš „Daugiau“, ten ir grįždavau. Negi gaila? Pailsėjusi ir pramiegojusi „Mmpsuf“ ir dar keletą programos puošmenų į „Mažiau“ užėjau šeštadienio pusryčiams, ir juos gana taikliai paserviravo Fingalick. Nenuneigsi, kad jo seto vinis buvo gražuolė Natalie Portman, visa kita irgi labai subtiliai šoklu, tačiau kiek paskira, lyg albumą klausytum, o ne tarp medžių šoktum. Bet gerai. Viskas gerai.
Koncertus jau turbūt ne dešimtimis skaičiuojantis Golden Parazyth, iš solisto virtęs trijų asmenų ansambliu, tokių turinio pateikimo problemų jau nebeturi. Nors krūvą kartų girdėtas ir klubuose, ir festivaliuose, ir automobilyje, ir ausinėse, šįkart Giedrius su K@ ir Simu sugebėjo pritrenkti lyg iš beisbolo ar net ledo ritulio lazdos. Matyt, prisidėjo ir nugarą kutenęs lietus, ir šimto lapų komplimentų verta OKT specialisto Eugenijaus Sabaliausko sudėliota apšvietimo sistema, sceną pavertusi Hawtino „Contakt“ beveik prilygusiu meno kūriniu.
Esmingiausias man koncerto kūrinys, pasirodo, sukurtas jau senokai ir tik neseniai Giedriaus ištrauktas į dienos šviesą. Pats parazitas pažadėjo, kad jis bus būsimame albume. Kažkuo primena „Foje“, kažkuo LTJ Bukem, gal net „Exem“. Ir kažkas jį jau spėjo nufilmuoti, tiesa, ne festivalyje, kurio nuotaiką tekstas atitinka idealiai. Tik paklausykit.
Dar šiek tiek poilsio fone Detroito rajono muzikinį spektrą sau nebūdingai, bet labai teisingai pristatant Saulty (beje, jo festivalinis setas pirmadienį nuskambėjo „Silence Radio“ ir jau pasiekiamas čia), ir antrieji nakties pusryčiai buvo lygūs šampanui su braškėmis brangiausiame Paryžiaus viešbutyje. Mantas T. gerėja ne dienom, o valandom, jis auksas, jis alchemikas, jis pionierius numeris vienas. Nepakartosiu, ką padavinėjo, bet ausys dėkojo dar ilgai.
Likusi antrosios nakties dalis prabėgo ieškant geriausio skambesio, deja, Pacou buvo per griežtas ir per netikslus, kad leistų kojoms šokti. Bet nieko tokio, nes kažkur tilpo ir vokiškiausio iš festivalio vokiečių Senking liūliuojančio seto atkarpa, ir Hallucin žemčiūgai, ir dar šimtas dvidešimt trys pažįstami, vienai nakčiai tapę geriausiais draugais.
Sekmadienis irgi buvo net labai festivališkas, toks, kad nesinorėjo nei sukti miegmaišio, nei krauti bagažinės, nei, tuo labiau, užkurti variklio. Kur jau. Koks namo, kai Loranas Vaitkus didžiojoje senoje vožia DJ Sneak per aukso turbinas perkoštą ir „Babylon Fallin‘“ pavadintą Moby „Go“? Nepamirškim ir „Tvinpykso“.
Koks viso gero, kai nuo lietaus praretėjusi, bet vis dar aistringa minia slepiasi po juodais akiniais ir jodinėja ant žirgo, praminto Latviu? Vyrai dabinasi raudonais lūpų dažais, o paskutinės karšto maisto porcijos ir alaus bokalai dalinami taip, kad pakaktų visiems? Draugystė, meilė, taika, tolerancija. Ir keliolika karmos balų Loranui, popietę užpildžiusiam nesudalinamu, neparsisiunčiamu, nepakartojamu ir nepavagiamu meno kūriniu.
A, matyt, reikėtų paaiškinti ir istorijos pavadinimą. „Čia mano miestas, čia mano bankas, Panevėžys“, - visą sekmadienio popietę kartojo devintą ryto nuo „Mažiau“ pulto nuvaryti ir tuo nepatenkinti didžėjai, ir šis nesėkmingas provincijos repas nori nenori įsisuko į smegenis lyg kirmėlė. Panevėžys.
Minusai? Ar beverta jų ieškoti, kai lietus tapo koncertų ir DJ setų puošmena, alaus buvo net „Grimbergen“ markės, pusryčiams galėjai gauti suši, o pirtis buvo nemokama? Aš tiesiog neturėjau kada. Taip, vienintelis minusas – per mažai valandų. Net ir atidavus grožio miego minutes šokiams, gamtai ir pokalbiams.
Grįžtam į Vilnių, ar ne? Afterpartis, šiemet jau dūzgė, tradiciškai tikrai įvyko. „Minimal Mondays“ sezonas „Vienuolyno kieme“, tiesa, dar nespėtas atidaryti, dėkui betoninėms biurokratijos džiunglėms. Bet idėjiškai draugiškas „Gorky“ mielaširdingai užleido savo kavinę ir net plačią teritoriją Pilies g-vėje, tad į „Sūpynių“ nuotaiką įsisupo net tie, kurie festivalyje savo nelaimei neapsilankė. Policija atvyko gal net daugiau kartų, nei į Pakretuonę. Reivas, kaip ir vasara, tęsiasi.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS