Stebuklingas „Yaga Gathering“ miškas
Pasaka! Pagaliau įvykdžiau kokių trejeto metų senumo planą ir aplankiau festivalį „Yaga Gathering“. Po absoliučiai natūralistinio savaitgalio kažkur Varėnos miškuose belieka pasigailėti, kad nepadariau to anksčiau. Prieš dvejus metus, pamenu, „Yaga“ iškeičiau į Klaipėdos romantiką, o pernai, kai vyko „Gaia Gathering“ (ne tas pats, bet panašiai), plušėjome „Spartakiadoje“. Na, bet viskas dar prieš akis.
Festivalis, kaip šią vasarą populiaru, startavo jau ketvirtadienį. Mes gi, kaip įprasta darbo liaudyje, iš Vilniaus pajudėjome penktadienį vakarop. Ir iki šiol neatsidžiaugiu, kad nusprendžiau nesilaikyti plano ir nepadėti Loranui vesti „Mix Subo“. Tikiu, laida praėjo puikiai, o mes tuo tarpu išvengėme naktinio klaidžiojimo šlapiais ir giliais miško keliais. Klaidžioti neteko, nes, nors nuorodomis kelias ir nepažymėtas, tiesus, tik va šlapio ir gilaus teko per akis. Kol dugnas ir kitos atsikabinančios automobilio detalės vietoje, jokio streso. Ir šiaip, kam šis urbanistinis artefaktas festivalyje?
Gana daug pavienių festivalininkų ir jų šeimų atvyko panašiu metu, penktadienį temstant. Visgi kiek žmonių iš viso susirinko, nepasakysiu. Kadangi nebuvo vieno konkretaus ir riboto palapinių miestelio (vieni gyveno prie chillout erdvės, kiti giliau miške, treti, atrodo, medžių viršūnėse), o ir tiksliai miške bei žemėlapyje sužymėto teritorijos plano, tad visi judėjo ir migravo taip, kaip kam atrodė patogiau. Paros ritmas taip pat nevienodas – mažų vaikų apsupti naktį miegojo, dieną šoko ir kitaip festivaliu džiaugėsi; mažiau įsipareigoję gi, em, šoko naktį arba tiesiog visada.
Muzika. Scenos – trys. Spalvingiausia psy trance, miškinga ir jauki chillout bei visiškai improvizuota pasaulio, arba „Kala Soundsystem“. Šioje, nors programoje šmėžavo tikrai įdomių dalykų (pavyzdžiui, Dovydo Bluvšteino DJ setas, pasaulio garsų visažinis Weedska, vieninteliai festivalyje stiprų alkoholį demonstravę „Baltic Balkan“), apsistojom vos porąkart. Vilniaus pakraščio folkloristų-kusturicų „Banda Dzeta“ koncertas tarp dviejų medžių, bet pasipuošus kostiumais ir baltais marškiniais, buvo vertas kelionės per mišką! Kaip ir improvizuota ratu sukabintų 3D paveikslų galerija.
Daugiausiai laiko praleista chillinant, galbūt iš dalies dėl to, kad netoliese įsikūrėm, be to, čia grojo turbūt artimiausia muzika. Tikrai, festivalio line-up mainėsi gal taip pat dažnai, kaip oras, tad lengviausia atlikėjus buvo identifikuoti pagal veidus. Roadsman nepasididžiavo užvežti gilaus ir lėto drum‘n‘bass, gramzdinusio į samanas, iš jo vairą šeštadienį vakarop perėmęs S13 sekė tamsaus ambient pasakas; sutemus į transą, tiksliau, maudynes garse, nukėlė gongų meistrai (čia tikrai verta atkreipti dėmesį; esu jau porąkart išbandžiusi juos nefestivalinėje aplinkoje – pasidomėkit), miškine-nediskotekine selekcija papirkinėjo ir dar gal pora tuzinų labiau ar menkiau patyrusių. Sekmadienį čia viską tikrai smagiai užbaigė perkusininkų kolektyvas, kuriame vienu būgnų mušė DJ Saga. Saulei raizgantis pro aukštas pušis ir liečiant kai kur vis dar drėgnas samanas mažiausia, ko norėjosi, buvo pabaiga.
Psy trance tuo tarpu užsibūta gal ne tiek daug, kiek tikėjausi važiuodama į „Yaga“, bet dvi sesijos po gerą valandą tikrai spėjo atverti daugiasluoksnius ir daugiaspalvius šios muzikos klodus. Ypač šeštadienio naktį, kai Anton Shoom įtemptos vaiskiai rožinės dekoracijų burės suplazdėjo daigstomos lazerių spindulių; o dienos šviesoje gana primityvūs suomių menininko Jussi Löf paveikslai ir fluorescentiniai juose užfiksuoti įvykiai atgijo ir papasakojo daug daugiau, nei tiesiog dažų brūkštelėjimas. Dar pridėk mišką, kurį vizualinėmis manipuliacijomis visateisiu „Žiedų valdovo“ personažu pavertė austras Sebastian Wegerbauer. Tikrai, sunku patikėti, kaip ir kodėl optinės iliuzijos veikia mūsų smegenis, bet sustojusių ir badančių pirštais į, atrodo, gilyn norintį įtraukti mišką, buvo ne vienas ir ne du. Viską vainikavo lieknėjanti delčia, o penktadienį girią skalbę lietūs buvo seniai pasitraukę, tad žvaigždės audiovizualinį kosmosą papildė be menkiausių trukdžių.
Labiausiai „Yaga Gathering“ man patiko ne konkrečiai muzika, ne konkrečiai dirbtuvės ir paskaitos, o tiesiog laisvė. Eiti ten, kur nori ir gali, o ne kur pažymėjo organizatoriai (nors už šviečiančius jonvabalius ant reikšmingesnių medžių antrąją naktį tikrai dėkoju); gulėti ten, kur kur užsimanai tą akimirką; kalbėti tai, ką iš tiesų manai; miegoti (nes nežadino kaitri saulė) ar nemiegoti (nes psy trance abi naktis veikė tiesiog iki pietų); atrasti kažką nauja (pavyzdžiui, vaikščiojimą per žarijas – tiesa, ne visi workshopo dalyviai į instruktažą pažvelgė rimtai, tad nukentėjusių buvo net daugiau, negu galima įsivaizduoti...); atsiduoti masažui; dvi valandas žiūrėti į ramų ežero paviršių; valandą bandyti pereiti lynu; prisiminti jogos triukus; ir, svarbiausia, niekur neskubėti. Beje, išties keista (ir džiugu), kad kitaip, nei, pavyzdžiui, „Sūpynėse“, manęs čia neerzino šunys, tapę pilnaverčiais festivalio dalyviais. Ir jie buvo ramūs... Kaip ir daugybė ikimokyklinio amžiaus pabiručių, kuriems, manau, pasakų miškas turėjo palikti dar didesnių įspūdžių, nei mums, surambėjusiems cinikams ir betono vaikams.
Kartais laisvė, tai yra, išsilaisvinimas iš miesto pančių, suveikia ne taip ir pozityviai, bet reikia pabrėžti, kad jokių incidentų festivalyje nemačiau. Visi šviesūs, saugantys save ir aplinką (jokių bokalų ir skardinių po kojomis!), atrandantys save ir dar toliau bei suteiktomis laisvėmis nepiktnaudžiaujantys. Net eilės prie maisto (kaip ir kiekviename didesniame žmonių susibūrime, jų buvo, juk ne fabrikas ir ne konvejeris vis tie malonūs blynų kepėjai, kavos su kondensuotu pienu virėjai ir sriubų ruošėjai) virsdavo smagiais naujų pažįstamų atradimais ir pokalbių mezgimais.
„Yaga“ ir jos spalvos tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme nepriminė nė vieno iki šiol aplankyto festivalio; net ir „Tundros“ chillout bei psy trance erdvės kažkokios „rimtesnės“ ar „žemiškesnės“, nei tai, ką atradome likimo neišdarkytuose miškuose, lietuviški kurių masyvai su rytietiškais prieskoniais derėjo idealiai. Pirmadienis kaip niekad lengvas ir švarus, šypsausi net didžiausiems bambekliams ir noriu atgal į girią. Tikrai grįšiu!
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS