dBridge: „Norėčiau, kad mano kūrinys užimtų pirmąją šalies topo vietą. Negi nebūtų malonu?“
Darren White pernai turbūt trankiau ar švelniau paminėjo veiklos 20-metį. Būtent 1994-ieji laikomi jo starto metais wikipedijoje, ir jis buvo vienas tų, kurie stovėjo palatoje gimstant jungle ir drum’n’bass. Žanro paauglystę praleidęs supergrupės „Bad Company“ sudėtyje šiandien dBridge gali pelnytai vadintis tėvu, o jau daugiau nei dešimtmetį puoselėjama leidykla „Exit Records“ – vienu iš žanro almanachų.
Jau trečią kartą dBridge yra pakeliui į Lietuvą – kadaise grojo „Metro“ reive, prieš porą metų – festivalyje „Tundra“, o dabar su bičiuliu Jon Convex / Kid Drama (dabar jie turi bendrą projektą „Heart Drive“) aplankys Intakz ir draugų judėjimo „Souled“ 8-ąjį gimtadienį. Pagaliau su vienu šilčiausių bei įdomiausių žmonių drum’n’bass scenoje (o kitoje jis vadinasi Velvit) turėjau progą susipažinti ir aš. Planuotas 15 minučių pokalbis išėjo beveik trigubai ilgesnis...
Fonui turiu dBridge pasirodymą katilinėje.
Elektroninės muzikos scenoje esi tikrai seniai. Man nėra tekę skaityti, kaip joje atsiradai. Kur užaugai, kada tavo gyvenime svarbi tapo muzika? Gal įkvėpė vyresnysis brolis Steve (Steve Spacek arba Beat Spacek)?
Taip, brolis padėjo rasti kelią, bet su juo artimiau susipažinau tik sulaukęs pilnametystės, kai persikrausčiau į Londoną, mat mūsų mamos skirtingos. Užaugau nedideliame miestelyje Malvern.
Muzika tapo svarbi jau paauglystėje, nelabai daugiau buvo ką veikti. Buvo devintasis dešimtmetis, tad, aišku, man labai patiko tokios grupės, kaip „Duran Duran“ ar „Depeche Mode“. Ypač artima man buvo Madchester’io era. „Stone Roses“, „Happy Mondays“ ir panašiai. Šokių muzika atsirado tik persikėlus į Londoną – na, tuomet visa tai ir prasidėjo. Kaip ir sakiau, daug čia prisidėjo vyresnis brolis. Jis su draugu vesdavosi mane į reivus. Patyriau jungle judėjimo pradžią. Mane tiesiog papirko.
Taip pat brolis turėjo studiją, kurioje mėgau leisti laiką. Norėjau kuo daugiau prisidėti, išmokau naudotis sempleriu, „Atari“ kompu ir „Cubase“. Gana greitai apsisprendžiau, kad tai – ta veikla, kuria noriu užsiimti.
Ar esi studijavęs kažką kito?
Koledže mokiausi programavimo. Buvau įvaldes penkias ar šešias kalbas, man tikrai gerai sekėsi! BASIC, dBase ir panašiai. Vėliau buvau priimtas į Bristolio universitetą, galėjau studijuoti toliau. Labai norėjau įvaldyti kompiuterinę animaciją, mat dievinau sci fi filmus ir augau su komiksais. Bet nugalėjo muzika...
Foto: Jimmy Mould
Nesunku išvesti paralelę tarp programavimo ir elektroninės muzikos!
Taip, kompiuterinės programos man lengvai pasidavė. Pažindinantis su brolio studija man atrodė, kad visi prietaisai daro tą patį, tik kiekvienas – savo kalba. Nebuvo sunku viską perprasti, netgi brolį šio to pamokiau. Tiesiog buvo įdomu suprasti, kaip viskas veikia – padėjo matematinis požiūris.
Daug dirbai ir su analoginiais prietaisais, ir su skaitmeninėmis programomis. Kaip kurti muziką maloniau?
Visuomet siekiu sveiko balanso. Viskam pakanka vietos. Turiu dvi studijas – pagrindinėje dominuoja analoginiai sintezatoriai, o namų – iš čia dabar kalbu su tavimi – daugiau skaitmena. Bet ir čia keli sintezatoriai stovi…
Pradėjau nuo semplavimo. Analogas ten tame, kad įrašinėji garsą iš plokštelės ir tuomet – jau su skaitmenos pagalba – manipuliuoji juo. Matyt, todėl man ir svarbūs abu pasauliai. Kartu jie puikiai sugyvena. Nemanau, kad tai verta debate – svarbu pajausti, kas tinkamiausia tau. Be to, šiandien viena pusė be kitos nelabai ir veikia.
Pats sintezatorius ir kitus aparatus pirkti ėmiau gana vėlai. Vėlgi buvo įdomu suvokti, kaip gimsta tie garsai, kuriuos sempluoju. Kodėl gi neįrašyti jų pačiam, o ne naudotis kažkieno kito darbu? Žinoma, semplavimas vis dar labai mėgstamas mano užsiėmimas. Tai lyg galvosūkis – ieškai įrašų, karpai juos, dėlioji naują paveikslą iš gabaliukų…
Kai pradėjai leisti įrašus, netgi kai 2003-aisiais įkūrei „Exit Records“, drum’n’bass buvo pakankamai underground skambesys. Kaip suprantu, niekuomet ir nesiekei jo paversti pop lygio muzika, tiesiog norėjai stiprinti pačią kultūrą. Visgi šiandien dieniniame eteryje laužytų ritmų netrūksta – nevertinant to, kokios jie kokybės. Ką manai?
Tokia jau buvo „Bad Company“ mantra. Norėjome didinti underground’ą, o ne iš jo išlipti. Iš esmės tai ir atsitiko – scena sustiprėjo ir išpopuliarėjo. „Exit Records“ mantra yra ištikimybė savo amatui, savo muzikai. Tai – visų svarbiausia.
Manęs nejaudina populiarioji drum’n’bass pusė. Viskas ten labai nuspėjama. Be abejo, tai atlieka savo rolę ir tai reikalinga, nesiginčiju. Man netgi reikia tos pusės, kad galėčiau likti alternatyva. Na, toks jau tas myliu-nemyliu santykis su mainstream’u. Apskritai tai keista koncepcija – norėdamas būti populiariu turi tilpti į tam tikrus reikalavimus. Tai siaubingai riboja.
Pats irgi visai norėčiau, kad mano kūrinys užimtų pirmąją šalies topo vietą. Negi nebūtų malonu? Bet norėčiau tai pasiekti savo būdais, o ne kažkam įtikdamas. Be abejo, ir tada būtų sakančių, kad parsidaviau, ar panašiai. Bet juk svarbiausia, kad lieki ištikimas sau. Tada nesuklysi.
„Exit“ tesiekia išleisti geros kokybės muziką – žinoma, norime, kad ji būtų populiari, kad domintų kuo daugiau žmonių. Bet tai nėra pagrindinis veiklos variklis. Ar aiškiai kalbu..?
Taip, suprantu, ką nori pasakyti!
Taigi. Dabar ta riba tarp alternatyvos ir popso siaubingai plona. Lengva ją peršokti. Man tai visai patinka – vadinasi, rytojaus žvaigždės vaikšto tarp mūsų.
Ar, siekdamas likti ištikimas sau, esi atsisakęs labai pelningos sutarties ar bendradarbiavimo pasiūlymo?
Pamenu, „Bad Company“ laikais, ruošiant „Digital Nation“ albumą. Viena kompanija pasiūlė pasirašyti kontraktą beprotiškai sumai čia ir dabar. Atsisakėme. Dabar galvoju, kad gal ir galėjom sutikti, nes pinigai tikrai buvo nesveiki, cha cha. Bet neverta gręžiotis atgal.
Tikrai yra vakarėlių, kuriuose jau geriau būčiau negrojęs, cha cha… Bet pamažu išmokstu juos pajausti iš anksto ir atsisakyti.
Kas juose negerai?
Aš labai gerai suvokiu, kas esu, ką darau ir kur tai darau. Kartais tikrai neverta groti vietose, kuriose žmonėms visai neįdomi mano muzika.
Kaip jautiesi dėl to, kad ir tu, ir kiti didžėjai vis sensta, o publika… jaunėja?
Na, visada taip buvo. Kasmet groji vis naujai kartai. Bet ką gi padarysi, dauguma didžėjų daugiau nieko nemoka veikti! Aš pamažu artėju prie taško, kai reikės imtis naujų veiklų. Nenorėčiau po 10 ar 15 metų vis dar naktinėti klubuose. Todėl smagu, kad „Exit“ tampa platforma naujai kartai ir būsimiems prodiuseriams – dabar darau tai ir padedu taip, kaip man kadaise padėjo vyresnieji.
Dažnai drum’n’bass prodiuseriai, kiek subrendę, imasi house ir techno muzikos. Pats irgi bandau šį tą toje plotmėje veikti. Be abejo, myliu drum’n’bass ir jame matau daug galimybių. Vis dar. Bet turiu tikslų ir vilčių pasiekti kažko ir kitur. Subrendau pats, tikiuosi, subrendo ir mano muzika.
Kalbant apie house ir techno… Norėjau to klausti – ar drum’n’bass prodiuseriai imasi 4x4 stilių (ir atvirkščiai) ieškodami naujų auditorijų, ar tiesiog išsisėmę savo darže?
Turbūt abu atsakymai teisingi. Norėčiau tikėti, kad daugelis tai daro dėl teisingų priežasčių, ieškodami saves. Natūralu, kad užaugus viename žanre tiesiog jo persisotini. Na, bet kai kurie turbūt tiesiog seka madą ir pinigus.
Šokių muzika tam tikra prasme yra gana ribotas dalykas. Daugelis prodiuserių techniškai labai stiprūs bet neturi muzikinio išsilavinimo. Tikrai norėčiau būti soul ir funk ansamblio narys, bet taip tikrai nebus! Todėl tenka dirbti pagal savo galimybes ir bandyti iš savęs išspausti maksimumą.
Man patinka tyrinėti house ir techno, bet tai darau savo akimis, pristatau savą šios muzikos versiją. Man nelabai svarbu, kas buvo anksčiau, ar ką pagalvos klaisytojai. Žinau, kas man patinka ir darau sau. Gal ir kitų stilių tyrimais dar užsiimsiu.
Karšta tema šiomis dienomis yra ankstyvas albumų nutekėjimas. Žinoma, nieko naujo, bet būtent pastaruoju metu daug atlikėjų ir leidėjų apie tai šneka garsiai ir dažniausiai neigiamai. Ką pats manai apie tai?
Kaip leidėjas turėčiau pasakyti, kad geriau jau to nebūtų, bet suvokiu, kad nutekėjimai nešivengiami. Jei žmogus norės, tai ir susiras. Gal reikėtų labiau jaudintis, bet… Jei jau sudėjau visa „Exit“ katalogą į „Spotify“, iš kurio gali ką tik nori nusisiurbti, vadinasi, nesijaudinu.
Apskritai savo muziką saugoti mums sekasi neblogai, ypač po to, kai subankrutavo mūsų distributoriai ir nusprendėme platinimo imtys patys. Dabar viską darome patys – pakuojam, siunčiam… Taip saugiau.
Leidžiame plokšteles, o tai formatas, kurio tam tikrai auditorijai reikia. Po truputį augame, tad skaitmeniniai pardavimai mums iš esmės tėra priedas. „Exit“ – tai šeima, mūsų klausytojai – jos nariai, jie perka muziką ir ateina į mūsų renginius. Santykiai labai sveiki.
Norėčiau galvoti, kad žmonėms šiandien vis paprasčiau muziką tiesiog nusipirkti ar klausyti „Spotify“, negu ieškoti kažkokių nelegalių nuorodų. Gal jie tapo šiek tiek sąžiningesni?
Manau, tavo situacija – indie leidyklos privilegija. Didžiosios kenčia labiau, nes daugiau investuoja ir toliau planuoja.
Taip, mažam būti kartais tikra prabanga! Galbūt stambiosios leidyklos galėtų šio to iš mūsų pasimokyti? Gal neverta tiek daug pinigų leisti vėjais ir tikėtis grąžos iškart? Atlikėjus šiandien augina ne major’ai, o indie leidyklos. Daugelis pirmąsias vietas topuose šiandien šluojančių artistų užaugo būtent mažose kompanijose.
Ar esi išleidęs kūrinių, kurie tau pačiam labai patiko, bet nesusilaukė sėkmės, kurios tikėjaisi?
Ne, nesu to auka. Apskritai šia tema esu gana savanaudiškas. Neleidžiu tiek, kiek turbūt galėčiau ir turėčiau. Sunkiai paleidžiu kūrinius, turiu daugybę, kurių niekas negirdėjo. O kai išleidžiu, vertintojų nuomonės man neįdomios. Vengiu jų.
Panašiai blogai elgiamės ir leidykloje – tik neseniai ėmėm megzti normalius santykius su spauda ir interneto žurnalais, siųsti jiems muziką. Su auditorija bendraujame socialinių tinkle pagalba. Būtent šie žmonės mums svarbiausi ir jų nuomonę vertiname.
Įdomu… Juk tu buvai vienas iš DogsOnAcid.com platformos, savo laiku karščiausio drum’n’bass židinio internete, įkūrėjų, tiesa?
Taip, ši platforma pradėta kaip „Bad Company“ leidyklos „BC Recordings“ forumas, o vėliau tiesiog save išaugo.
Ar ji vis dar veikia?
Neįsivaizduoju, šimtą metų nebuvau! Vengiu tokių vietų. Nuo pat pradžių mačiau tame daug rizikos. Kiek santykių ji kainavo... Lyg „Facebook“ priešistorė. Smagu, bet gali blogai baigtis.
Prieš kurį laiką buvo bandančių viską prikelti, siūlė ir man prisijungti, bet atsisakiau.
Kur šiandien jautiesi geriausiai?
Žiūrėdamas su žmona filmą. Čilindamas. Klausydamas muzikos. Ieškodamas plokštelių. Kurdamas. Dirbdamas su gerais žmonėmis. Stebėdamas „Exit“ augimą. Gaudamas laiškus iš Stray ar Fracture su prisegta nauja muzika. Gerdamas kava. Man patinka ramiai, tokia esu persona.
Kaip paduosi „Souled“ gimtadienyje? Irgi ramiai?
Grosiu tai, ką mėgstu. „Exit“ muziką. Soul – viena pagrindinių mano temų, tad, tikiuosi, tiksiu. Turiu labai daug naujos muzikos, prisiminiau daug klasikos. Nekantrauju!
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS