Svajonių komanda: Move D ir Jamie Woon
Man patinka! Gerų renginių ir, dar svarbiau, gero laiko juose banga vis nežada nuslūgti. Du nieko bendra (net ir publika labai aiškiai pasiskirstė) tarpusavyje neturintys savaitgalio cirko numeriai – penktadienį šokdinęs vokiečių elektronikos senbuvis Move D ir šeštadienį ašaras šluostęs britų naujokas Jamie Woon.
Apie Move D viešnagę pas mus turbūt yra pasvarstę daugelis deep skambesiui pavaldžių Lietuvos promoterių. Už pulto praleistos dešimtys metų, įtakos sferos, leidinių sąrašo ilgis čia daro savo, ir tik atsitiktinumų grandinės dėka šio vokiečio iš Heidelbergo Vilniuje prireikė laukti net iki 2012-ųjų. Antrąjį savo judesį sostinėje užsukę „Detroitsh*t“ už iniciatyvą gauna 10 balų ir gali pelnytai pailsėti.
Žodžiu, „Studio 9“ penktadienį gera diskoteka kvepėjo dar vakarienės metu. Taip, lėkščių buvo daug mažiau, nei bokalų ir taurių, nes pasąmonėje niekas nenorėjo per daug prisifarširuoti ir po to šokių aikštelėje nebepakilti. Antanas Gustaitis, vos baigęs apšildomąjį vizitą už erdvaus kaip niekur kitur pulto, jau, atjaunėjęs dvidešimčia metų, kišo savo herojui Move D plokšteles parašams, o jaunus, senus, kauniečius, vilniečius ir prašalaičius (šių buvo labai nedaug) į vieną laimingo veido riterių kariauną šokių aikštelėje tuo tarpu būrė Ampule. Kaip visuomet skoningai. Ir viskas beveik tobulai derėjo tarpusavyje.
„Beveik“, nes paskutinį tašką padėjo ilgųjų distancijų bėgikas, daugkartinis diskoolimpiadų čempionas Move D. Ir grojo. Ilgai ir daug. Iš pirmo užklausymo nepastebimais subtiliais ištęstais miksais jungė gilius ir gilesnius, senus ir šviežesnius vilininių house enciklopedijų įrašus, negailėdamas nei vokalo, nei vieniems ar kitiems metams būdingų mados elementų. Šis lydinys pasirodė besąs tikrų tikriausias magnetas – mano anksčiau ne šiaip sau paminėta plačioji „Studio 9“ scena netruko užsipildyti išraiškingiausiais vakaro dalyviais, kurių nuotaika, emocijos ir suknelės apačioje, šalia kitų mirtingųjų, paprasčiausiai nebetilpo. Taip labai nebetilpo, kad veiksmą scenoje lengvai buvo galima palaikyti „BoilerRoom“ transliacija. O ką?
Velnias žino, kada ten viskas baigėsi. Liudininkai teigia, kad šeštą esminis diskotekos branduolys pajudėjo Senamiesčio link, o aš savo ruožtu neabejoju, kad žadėtas tris valandas Move D tikrai viršijo. Man ilgas distancijas kažkaip paprasčiau bėgti vasarą, kai nereikia niekur grįžti ir dėl nieko rūpintis. Nieko tokio – nebaigtą penktadienį kitą rytą atstojo to paties šaunuolio setas iš „Panoramabar“.
Pakankamai ilgas, kad pasibaigus jau būtų vakaras, ar ne? Po visai plataus penktadienio šįkart pakako vienintelio įrašo kalendoriuje, savo vietą užsitikrinusio maždaug minutė po įvykio paskelbimo. Jamie Woon, visai gyvas, ir net ne su kompiuteriu, o su asistuojančiais muzikantais, kur daugiau, jei ne „Lofte“. Vis mažiau progų neiti į šią vietą! O ir penktadieninis žmogus-instrumentas MC Xander, sake, buvo pasigėrėtinas, bet ar aš būčiau drįsusi į ką nors iškeisti Move D?
Eilinįkart nepasimokiau iš patirties ir į „Loftą“ atėjau tada, kai liepė – prieš pat vienuoliktą. Apšildžiusiojo Marko Palubenkos teko kiek palūkėti, laiko užteko, kad suprasčiau, jog didžioji pažįstamų dalis dar švenčia penktadienį arba per greitai išleido visus kovo kišenpinigius. Minia tanki ir entuziastinga, bet labiau koncertinė-gyvamuzikinė, nei festivalinė-parytinė. Gal todėl nei Palubenka, kukliai ir gaiviai pasirodęs salės kamputyje, nei jį savo kitų metų muzikinėmis prognozėmis pakeitęs Vaiper, per daug susidomėjimo ar susižavėjimo iš publikos nesulaukė. Merginos buvo užsiėmusios Jamie Woon laukimu, vaikinai... Na, jie atėjo dėl merginų.
O tada Londono romantikas atėjo ir ne eilės tvarka sugrojo „Mirrorwriting“, albumą, kuriam štai jau metai, ir jis yra vienas tų, kuriais galima įprasminti kažkur tarp diskotekos, naktinės parduotuvės, miegamojo ir parko pasiklydusį post-viskinį 2011-ųjų skambesį. Nieko naujo? Nebent ta prasme, kad visi kūriniai žinomi, ir nebuvo nieko dar neišleisto, nepristatyto, netikėto. Bet Jamie Woon ir grupės koncertas buvo tai, dėl ko koncertai yra nuostabu, dėl ko jie verti didesnių, nei diskotekos, pinigų, ir dėl ko atmintyje jie išlieka velniškai ilgai. Tai buvo tikras, išjaustas atlikimas, be šablonų, be efektų, be makiažo. Gyva, kaip paprastai šis žodis beskambėtų, bet tai buvo gyva as fuck. Na, gerai, gerai, ne be elektros, bet tikrai jokie šokiai. Man tai ir nereikėjo, pasidaviau kartu su pirmomis natomis (o su „Ladyluck“ išvis į negyvenamą salą būčiau sutikusi važiuoti), o tie, kas pasigedo, tiesiog turėtų į tai, ką siūlo muzikantai, žiūrėti žingeidžiau.
Ar dar ko bereikia tokį savaitgalį? Tiesa, penktadienį tilpau ir į „Café de Paris“, remontu besiguodusius keletą mėnesių. Baras dabar jau tikrai prancūziškas, nes šeimininkauja ten diskotekinis Paquetų Erikas, o pirmojo oficialaus vakaro pasveikinti sugužėjo ir visi kiti tautos atstovai, egzistuojantys Vilniuje. Vietos daugiau po remonto tikrai neatsirado, sienos kiek paskaidrėjo, baras, galinė salė – viskas puikiai pažįstama ir, neslėpsiu, kiek pasiilgta. Reikia tokių vietų, kuriose reikalai pažįstami šimtą metų. Muzika? Penktadienį skambėjo labai rokas, tad jei „Funktion1“ aparatūra ten ir stovi, aš to neįvertinau. Bet elektronikos bus, duodu kelis šimtus procentų, juk Erikas!
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS