Vaiperis: Repas, ritmas ir Vilnius
Kai aš, neseniai atsikrausčiusi į Vilnių, maždaug prieš devynerius ar aštuonerius metus eidavau į repo tūsus „Aktorių namuose“, Vaiperis ten dažnai stverdavo mikrofoną ir atlikdavo MC pareigas. Kažkada kartu vykom į RZA koncertą Rygoje! Vėliau, mane jau pavergus kitiems ritmams, kiek netikėtai susidūrėm vienoje darbovietėje – toje pačioje reklamos agentūroje kūrėme tekstus. Ir man tikrai nebeužtenka suskaičiuoti rankos pirštų visoms Vitalijaus veikloms, kurias jis spėja sugalvoti, suorganizuoti ir įgyvendinti. MC, didžėjus, prodiuseris, A&R vadybininkas – viskas įdomu ir turi atgarsį. „Despotin‘ Beat Club“ vedėjas, beje, radijo eteryje pirmiausia ėmė interviu iš manęs. Tai buvo prieš kelerius metus, dabar keršiju!
Uch, kiek daug visko noriu tavęs paklausti. Kuo ir kaip dabar gyveni?
Pirmas klausimas, ir iškart sunkus! Gyvenu planais. Turiu prikaupęs daug kūrybos, atėjo metas išleisti ją viešumon.
Tai bus „Despotin‘ Fam“ darbai?
Ne, „Despotin‘ Fam“ projektas sulėtėjęs. Visi kolegos – Liezhuvis, Shmekla, Serumas – ne Lietuvoje, susirašinėjimas ir darbas vyksta internetu. Taip mums visada – iš pradžių vangiai, vėliau įsibėgėjam. Todėl šiuo metu turiu laiko asmeniniams darbams. Dar šiemet, jei nebus pasaulio pabaigos, tikiuosi kažką parodyti.
Kaip Vaiperis? Ar..?
Na, kaip. Ruošiam trečią „Cafeteria“ dalį, tik Serumas pastaruoju metu užsiėmęs... tapyba, programavimu ir 70’ųjų jazz rock. Jei man pavyks su juo susikalbėti, pabaigsim.
O asmeniniai tikslai… Nemažai turiu artimiausiu metu pasirodysiančių remiksų. Kol kas neverta sakyti, kam ir kokie, nes užsienio leidyklos galutinai nepatvirtinusios. Vieną jau tikrai žinau – „Happyendless“ singlui „Golden Olympics“. Jis jau netrukus turėtų pasirodyti. Būsiu vienam rinkiny su Bogdan Taran! Cha cha.
Kaip jau sakiau, turiu daug darbinės medžiagos. Jei tai bus solo projektas, noriu jį pataupyti, kol nesusirasiu patikimos leidyklos. Nes pirmasis bandymas išleisti vinilą taip ir liko svajonėse, todėl dabar skubėti ir skubinti reikalų nesinori.
Kaip stilistiškai tuos planus apibrėžtum?
Vis tiek liksiu ištikimas beats skambesiui. Pastaruoju metu, tiesa, labai pamėgau dainas. Na, visada mėgau! Dabar siuntinėju medžiagą vokalistams, sulaukiu jų idėjų. Todėl tai bus labiau vokalinis albumas, aš būsiu atsakingas už produkciją.
Ar tavo „Blitzkrieg“ pasirodymas su Migloko – kažkas į tą pusę?
Su Migloko turime naują dainą. Gal bus ir antra. Taip, jos turėtų patekti į solinį projektą, kartu su kitais kūriniais su užsienio MC ir dainininkais. Kol kas tai „ilgagrojis“ planas, kuriam medžiagą kaupiu jau porą metų – tikiuosi, jis išsivystys iki rudens.
Turiu ir dar vieną projektą, kol kas dar pradinėje stadijoje – „Oogle Vision“. Jis skirtas labiau UK funky, house pakraipai.
Šokių muzikai!
Haha, tiksliai. Tikrai gerai jaučiuosi tai grodamas tūsuose, gerai nuteikia klausant ir namie. Nusprendžiau neklaidinti žmonių ir pasirinkti nežinomą pseudonimą, kad niekam nereikėtų aiškintis. Jau buvo pora atvejų, kai grojant priėjo žmonės ir klausė, kas man yra. O koks kieno reikalas? Ką, aš negaliu groti to, ko noriu? Todėl bent vardais pasistengsiu kažkiek atskirti savo veiklas. Vaiperio vardas vis tiek įpareigoja.
Jo, Vaiperis – prie repo.
Tiesa, tiesa. Aplink repą. Net Shmekla pritarė šiai idėjai paskirstyti.
„Oogle Vision“ – labiau didžėjinis projektas?
Kai su Nightjar įrašinėjom miksą, buvo idėjų šokiniam projektui, tik va jis Lietuvą paliko ir laiko neberado. Bet turim vieną nepabaigtą gabalą visiškai į šią temą, dar porą bootlegų ruošiuosi užbaigti. Jokio repo juose tikrai nebus.
Kaip iki tavęs ta muzika, nesisiejanti su repu, atėjo? Kaip ji prasimušė pro visą tave supantį repą?
Man visada patiko tai, ką daro Vidis. Ta muzika visada buvo greta. Atėjusi 4x4 boso banga mane labai nustebino ir teigiamai nuteikė. Nuteikė būsimiems veiksmams – tiesiog negalėjau atsispirti. Beje, visgi manau, kad šis tas iš repo kultūros ten yra. Visų pirma – fullcapai. Tai labai svarbu didžėjams, cha cha cha. Sunkiausiuose kūriniuose jaučiasi ta purvina energija, kurios elegantiškas house perteikti negali. Tai repo, gatvės energija. Tai man pasirodė labai artima – dvi priešingos scenos vienoje. Lyg specialiai man sukurta, net gaila, kad ne aš sukūriau!
Beje! Neseniai skaitydama Djscene.lt forumo temą apie grime kažkaip nuklydau į jos pradžią ir ten radau tokį įdomu tavo postą – „na, aš gi ne didžėjus“. Tai buvo maždaug prieš penkerius metus. Dabar tai, kad tu – didžėjus, tikrai nieko nestebina. Visgi savo amžiaus kategorijoje tikrai esi gana šviežias. Kaip atsitiko, kad MC ir prodiuserio veiklą papildė ir ši? Nebuvo sunku pritapti prie jau nemažai pasiekusių kolegų, kurie pradėjo dar mokykloje? Ir, iš viso, kada tai įvyko? Kažkaip nebeatseku.
Tai atsitiko atsiradus laidai „Despotin‘ Beat Club“ – prieš ketverius metus. Rimčiau – prieš trejus.
Bet kuriuo atveju didžėjus, kaip bepasuktum, yra ryški muzikinio pasaulio figūra. Negali jo neįskaičiuoti. Mūsų grupės – „Despotin‘ Fam“ – planai kabėjo ore, visi ketino emigruoti, tad aš tiesiog nusprendžiau nesėdėti sudėjęs rankų ir išbandyti kažką naujo.
Beje, dabar pildžiau „Red Bull Music Academy“ anketą, ir ten buvo klausimas apie tai, kada pirmą kartą susidūriau su muzika. Mokykloje mane visi ignoravo! Neleisdavo prie pulto, nors visada norėjau. Todėl nuėjau muzikos kurti į savo miegamąjį. Bet galiausiai, kai pradėjau vesti laidą ir atradau galimybę viešai groti muziką, kurios turiu tikrai daug, neišvengiamai tapau, che che, selektoriumi.
O dėl to, kaip pritapau prie kolegų... Man irgi įdomu, kaip čia pavyko. Iš esmės yra keli dalykai. Visų pirma, širdyje visuomet jaučiausi didžėjumi. Juk kitaip iš kur tas nesveikas noras kaupti muziką? Domėtis naujovėmis? Jei būčiau tiesiog tekstus rašantis reperis, susirasčiau beat‘ų paketą, sėdėčiau ir rašyčiau. Be to, visuomet domėjausi plačiau nei tik hiphopas. Antras dalykas – tai atsitiko automatiškai. Aišku, prašiausi pagroti – visi pradedantys prašosi. Bet, kai jau turėjau auditoriją, viskas įvyko savaime. Na, o dar... Tiesiog nelabai žinojau, kaip pateikti savo muziką kitokiu formatu. Gyviems pasirodymams trūko žinių, tad, kol nesusipažinau su Serumu, tik didžėjavau.
Kas buvo tie, suteikę tau galimybę pagroti?
Iki šiol esu labai dėkingas Mantiniui už tai, kad leisdavo ketvirtadieniais ateiti į dabar jau buvusį klubą „Zebra“, į repo salę. Susipažinau su įranga, pradėjau sukinėti diskus pats. Būtent ten.
Dar gana įdomus dalykas įvyko „Stereo 45“, ne paslaptis, labai atraktyvioje vietoje – visuomet norėdavosi ten eiti ir gana retai – išeiti. Pats ten patekau gana mistiškai, dabar nebepamenu tiksliai. Vilniaus klystkeliai nežinomi. Buvau studentas, norėjau tūsintis, repo tūsai kartais jau erzindavo, be to, jų nebuvo tiek daug. Tad ir užklįsdavom į „Stereo“, ėmiau gilintis į electro. Susipažinau su Džiugu – Kym Wild – ir nusprendėm surengti ketvirtadieninį elektroninio hiphopo vakarėlį. Viskas pavyko, ne itin gausiai, bet tikrai įdomiai. Džiugas buvo vienas pirmųjų, norėjusių kviesti, dalintis, kartu atrasti.
Tada buvo „Woo“ ketvirtadieniai. Susipažinau su baltarusiu Alex D. Jis tuomet grojo jau seniai, mokėsi Vilniuje. Nemažai patirties įgavau grodamas su juo, o ketvirtadieniai virto penktadieniais. Kaip jau minėjau, visam tam, įvaizdžio stiprinimui, labai pasitarnavo laida.
Kaip gavai „Despotin‘ Beat Club“ slot‘ą ZIP FM?
Niekam ne paslaptis, kad vienu metu ZIP FM buvau atsakingas už radijo stoties savireklamą. Dar iki tol su nemirtinguoju Džoniu, repo profesorium, baliaus karaliene, vedėm laidą „Start FM“. Gerai leisdavom laiką ten, che che. Bet vėliau, keičiantis „Start FM“ valdžiai, kažkas įvyko, tad mūsų šou nutrūko. Bet labai norėjau tokią veiklą tęsti.
Maždaug po pusmečio buvo renkamos „Zip Clubbing“ laidos – tuomet kaip tik išeidinėjau iš stoties administracijos. Pagalvojau, kad turiu daug muzikos, kurios jokia kita laida nepasiūlys. Ir niekas kitas Lietuvoje nepasiūlys. Soul, triphop, nestandartinis repas – buvo niša ir skambesyje, ir „Zip Clubbing“ tvarkaraštyje. Taigi įrašiau demo ir opa! Jau vėliau, gal po metų, atėjo beats banga. Hudson Mohawke, „Beat Dimensions“ ir t.t.
Tai tavo laidos pavadinime esantis žodis „beat“ buvo pranašas?
Cha cha! Gali būti ir taip. Bet aš tikrai negalėjau nuspėti, kad viskas taip pasisuks. Mane tikrai pribloškė ir sužavėjo pirmasis „Beat Dimensions“ rinkinys. Pats norėjau groti, kurti, atrasti.
Iškart sudarėm koaliciją su „Mondayjazz“, kad laidoje skambėtų pirmadieniniai jų miksai. Manau, tai buvo teisingas sprendimas – jau perklausę juos pirmadienį galėjo pasikartoti, taigi „Despotin‘ Beat Club“ pasiekė ir tikrai plačią „MJ“ auditoriją. O dar apie susivienijimą negirdėjusiems tai puiki proga susipažinti, pasidomėti.
O ir šiaip patogu, kai nereikia niekur eiti, spausti, siųstis – tiesiog išgirsti per radiją.
Taip, o išgirdęs per radiją gali atsisiųsti, nuėjęs į „Mondayjazz“ – visiems gerai!
Kokiais žurnalistiniais laidos pasiekimais galėtum pasididžiuoti?
Dėl tos žurnalistikos man visada kildavo klausimų. Ypač dėl savo kompetencijos. Reikėjo šviesti žmones, aš pats visada buvau labiau apie muziką, todėl reikėjo kolegos, galėjusio pakoreguoti žurnalistinę dalį. Iš pradžių buvo Rūta Kiškytė. Ji į laidą įnešė labai daug įvairovės. Moteriškas balsas visuomet laimi. Bet ji pasirinko karjerą – jai puikiai sekasi vystyti „Hairy Sock“, dideliausi linkėjimai, jėga. Tuomet atėjo Karolis Jachimavičius. Ekstraordinari asmenybė, su kuria dirbti buvo labai įdomu, bet savęs mano laidos formate jis nerado.
Galbūt todėl, kad muzikinėje laidoje jam buvo per mažai vietos?
Taip, manau, dėl to. Žurnalistiniai dalykai tėra priedas prie muzikos, kuri yra pirmoje vietoje. Karolis tikrai galėtų turėti asmeninę laidą. Ji būtų tikrai įdomi.
Laidoje nuolat apsilanko svečiai, kurie buvo įsimintiniausi?
Žinai, tikrai nedideliam ratui žmonių iš tiesu įdomu, ką kas kalba. Patinka paklausyti, kai šneka juokingai, keistai. Bet ką sako, tikrai nėra svarbu. Tuo esu įsitikinęs ne kartą. Bet man asmeniškai tikrai įdomi laida buvo ta, kurioje svečiavosi Lapti ir DZA. Viskas buvo žiauriai smagu, neaišku, kreiva. Svečiai pagrojo po pusvalandinį setuką, buvo neeilinis vakaras. Ir tikrai ne dėl žurnalistinės dalies, o dėl geros atmosferos studijoje.
Tai tiek. Flying Lotus mano studijoje kol kas nesisvečiavo, tai kažkuo labai dideliu negaliu pasigirti. Žinoma, tikrai norėčiau pasikviesti ką nors grandiškesnio. Bet... Laida, visų pirma, transliuojama antradieniais, o žvaigždės dažniausiai atvažiuoja savaitgaliais. Tai apriboja turinio galimybes.
O! Ką tik prisiminiau dar vieną dalyką. Kai buvo atvykęs vienas iš „Beat Dimentions“ sudarinėtojų Jay Scarlett, mes su Freshu ir Rūta nusprendėme padaryti su juo vaizdo interviu. Ir šis pavyko tikrai GERAS.
Tai, ko gero, labiau Rūtos nuopelnas – aš gal tik porą trigrašių įkišau. Viskas vyko „Mondayjazz TV“ rėmuose, tai nemirštanti Fresho idėja. Beje, labai gera, nes vaizdą žiūrėti visuomet įdomiau, nei tik girdėti. Šįkart pavyko puikiai papildyti laidą. Interviu iškarpos semplų pavidalu netgi pateko į vieną labai ilgą ir visą beatmakerių kultūros raidą apžvelgiantį miksą „A Boom Bap Continuum“.
Dar vienas tavo pasiekimas ir vienas man asmeniškai geriausių dalykų, Lietuvoje atsiradusių pernai – „Ritmo kovos“. Buvau visuose renginiuose ir tu net neįsivaizduoji, ankiek man patinka visa tai. Visiškai kitoks vakarėlio pobūdis, labai smagu, labai įdomu. Gal gali papasakoti, kaip tai prasidėjo, ir, aišku, kada bus vėl?!
Viskas paprasta. Visada norisi tos naujos veiklos. O Lietuvoje – daug talentų. Mąstėm, kaip tą beatmakerių sceną pakelti į kitą lygį, kaip padaryti, kad jie nesėdėtų namie. Prie idėjos prisidėjo ir Noruišis, nuolat manęs klausinėjęs, kaip prisikviesti juos į „Sattą“ sugroti gyvo seto. Visi bijojo! Nebuvo sąlygų atsistoti prieš minią ir atlikti savo muziką ne iš kompaktų, o kitokiu, įdomesniu būdu. Tai tapo kertiniu „Ritmo kovų“ akmeniu.
Projekto „Renegades of Bump“ komanda yra aš, dabar Portugalijoje gyvenantis Emylis – visos mano muzikinės istorijos baigiasi emigrantais, ech – ir Harvey Clef. Iš esmės jie mane pakvietė prisidėti, pasidalinti nuomone. Jų idėja buvo organizacijos sukūrimas, bet ką ji tiksliai turėtų daryti, nebuvo aišku. Visiems drauge kilo mintis stumti jaunimą scenon. Ėmėm ruošti pirmąjį „Ritmo kovų“ rinkinį, kurį išleidom 2010-ųjų balandį, ir būtent išleidimo proga surengėme pirmąjį battle‘ą. Pagrindinė jo taisyklė buvo gyvai atlikti savo muziką. Manau, tas triūsas tikrai pasiteisino – net su kaupu. Atsirado drąsos!
Dalis beatmakerių tikrai beprotiškai jauni – kitaip turbūt dar ilgai nebūtume apie juos sužinoję.
Taip! Ta jaunystė tikrai džiugina. Tarp jų labai daug talentų. Tikiuosi, kad po kelerių metu tie talentai tiesiog žydės ir skambės Londone, Briuselyje, Berlyne, dar kur nors. Tikiu tuo. Jie evoliucionuoja akyse! Tas pats Fingalick mane stebina kiekvieną dieną. Ir stebina tikrai giliai. Negaliu gailėti jam pagyrų – tiek talentui, tiek charizmai, tiek ryžtui.
Tai va. Pirmosios gyvos „Ritmo kovos“ pavyko tikrai puikiai, publika iškart įsitraukė, jokio pasyvumo – nebuvo išeities, teko rengti ir antrąsias, ir trečiąsias. Kaip bus dabar, nežinau. Lyg ir metinės artėja, bet greičiausiai viską atidėsime iki „Satta Outside“. Galbūt. Tikiuosi, kad visi emigrantai grįš ir kovos bus rimtos. Na, ketvirtas battle‘as tikrai įvyks, ir trečias rinkinys tikrai bus.
A! Dabar bus labai svarbus anonsas. Dėmesio! Mes, su Žilvino„Bagpak“ pagalba, norime išleisti tokius beatmakerių EP, tai artimesnis planas, nei rinkinys. Viename būtų po keletą poros prodiuserių kurinių, paleistume juos į pasaulinę prekybą. Dabar renku medžiagą – tikrai žinau, kad bus Fingalick, Mišos Skalskio ir ABCD kūrinių. Pastarieji, beje, vis dar siunčia, tad jei skaitote šias eilutes, labai prašau paskubėti.
Pirmuosius leidinius dalinome nemokamai, galiausiai „Bandcamp“ pakeitė politiką ir apmokestino parsisiuntimus nuo 200-ojo vieneto, tad teko net keletą kartų papildyti „Ritmo kovų“ sąskaitą, kad viskas ir toliau būtų nemokamai. Po to mirė mūsų puslapis, tad kažkaip sugalvojome išbandyti ir mokamus leidinius. Beje, tomis akimirkomis, kai „Bandcamp“ nemokamų parsisiuntimų limitas būdavo išnaudotas, atsirasdavo užsieniečių, kurie paprasčiausiai rinkinį nusipirkdavo. Aišku, pardavimai juokingi, bet vėliau už tas lėšas galėdavom pasipildyti sąskaitą.
Iš esmės pritariu tam, kad muzika nemokamai neturėtų būti dalinama. Bet reikia jauko, kad žmonės norėtų pirkti. Būdų atsidėkoti atlikėjams tikrai yra.
Baksas už gabalą – tikrai lengviausias būdas.
Taip!
Ką tik užsiminei apie emigrantus tavo projektuose. Žinau, kad pats jau visai rimtai planavai vykti į Amsterdamą pagyventi, bet vis dar esi čia. Kas vyksta?
Kol kas neišvažiuoju. Tikiuosi išvažiuoti susikūręs palankias sąlygas. Nenoriu būti „ant čemodanų“. Ieškau galimybių nemirti užsienyje badu. Nenoriu į Londoną, nors ten būtų patogu, bet nepabėgčiau nuo lietuvių ir lietuviško mentaliteto. Negali juk nebendrauti su draugais, kurie ten gyvena. O aš noriu prasiplauti smegenis, pailsėti nuo visko, kas lietuviška.
Padirbėti, pasimokyti?
Iš pradžių padirbėti, po to pasimokyti – planas ilgalaikis. Studijuoti noriu kažką susijusio su medija. Ne žurnalistika, be technine viso to puse. Prodiusavimas, radijas, leidyba ir panašiai – man tai įdomu, visuomet buvau šalia to. Reikia ir į ateitį žiūrėti – noriu sugebėti padėti jauniems žmonėms, manau, tai galėtų būti vienas rimtesnių užsiėmimų. O tam reikia profesionalaus pagrindo.
Šiaip nevadinčiau to emigracija – nenoriu išvažiuoti visam laikui. Atsiriboti nuo Lietuvos – tikrai ne. Čia gerai. Norisi čia būti, kurti, įsikvėpti. Bet jaučiu, kad reikia kuriam laikui pabėgti, nes šiuo metu aplinka mane smaugia. Tikiuosi parsivežti naujų jėgų ir idėjų.
Kokia tavo nemėgstamiausia vieta Vilniuje?
Eee... Oro uostas.
O mėgstamiausia?
Visada smagu apsukti ratuką aplink Vilniaus centrą seniai patikrintu maršrutu. Turistų pėdomis – Pilies, Vilniaus g-vės, Gedimino prospektas, paupys. Pirmas reikalas, kurį padarysiu grįžęs, tai įveiksiu tą maršrutą.
Pabaigai kiek konkretesnis ir aktualesnis klausimas, bet visai netyčia susisiejantis su praėjusiu. Ką veiksi per „Gatvės muzikos dieną“?
Pats labai tingėjau kažkuo rūpintis. Tas pats Žilvinas iš „Bagpak“ entuziastingai prikalbino prisidėti. Kaip jau žinai, ruošiam alternatyvų „GMD“ žemėlapį, o pats šį tą įdomaus su draugais ir aplinkiniais nuveikti planuoju „Satta“ kiemelyje.
Man patinka „GMD“ – gera girdėti savo miestą gyvą, grojantį, triukšmingą. Aišku, pabostų, jei taip vyktų kasdien, bet šiuo metu tokių renginių tikrai trūksta. Tiesiog tam, kad išeitume į lauką, pasižmonėtume, pabendrautume su draugais, galų gale alaus skvere išgertume, ir už tai gal net niekas nenubaustų. Sociumas valdo. Reikia jungtis ir bendrauti. Gal net „Vilniaus elektronikos festivalis“ galėtų vykti „Baltijos elektronikos“ rėmuose?
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS