„Audioriver“: Reivo kvalifikacija pa-kel-ta
Jei savaitgalio turinys gėdos nepadarytų ir holivudinei trilogijai, epilogas paprastai būna palaimingai tuščias ir nieko nebereikalaujantis. Visgi sekmadienį, paskutinę liepos dieną, netikėtai anksti parriedėjusi iš Plocko ir prisėdusi neįprastai ramioje virtuvėje, dar kelias valandas sugebėjau tik kastis „YouTube“ ir „Soundcloud“, bandydama atkartoti ar atspėti tai, kuo dvi naktis ir vieną dieną maitino festivalis „Audioriver“. Kiek garso, kiek malonumo! Ir svajonių išpildymo, ir atradimų. Ir nemiego, ir ežero vandens. Tikrai festivalinis savaitgalis.
Reikėtų pasidžiaugti, kad ne tik kelionė namo, bet ir pirmoji atkarpa, Vilnius-Plockas, įveikta praktiškai be problemų, todėl atvykta ne vidurnakčio žaibams Plocko dangų raižant, kaip pernai, bet saulei dar ežero vandenį šildant. Trečius metus „Minimal.lt“ atsitiktinės parinkties būdu į reivobusus komplektuojamų ir poruojamų reiverių šiemet buvo apie šimtą, tai yra, mažiau, nei praėjusiais metais, kai prie Kauno ir Vilniaus jungėsi Klaipėdos skyrius. Šiemet gi padaugėjo emigrantų, dalis rinktinės narių gal tiesiog užaugo ir ieško alternatyvių pramogų? Visgi lietuviškų ištiktukų bei pažįstamų gyvenimo linijų ant iškeltų delnų netrūko per bene visus kertinius „Audioriver“ pasirodymus. Tai yra, kai to norėdavau, kompanijos tikrai buvo.
Vyslos pakrantę periodiškai drumsčiantis festivalis – jau šeštas ir jau beveik pasiekęs viršutinę 20 tūkst. lankytojų ribą – tikiu, kitąmet tikrai matysim ženklą „išparduota“. Visgi žemiški festivaliniai atributai čia tikrai neprastėja, kaip tik atvirkščiai, netgi maistą mėsėdžiai šiemet gyrė! Palapinių miestelis iškeltas atokiau, taigi ir patogiau bei ramiau, nors ir ten įrengta scena bumbsėjo net visoms kitoms tylint. O publika tik gražėja ir ištvermingėja.
Pagrindiniai organizatoriai vis dar susirūpinę ir telefonų iš rankų nepaleidžiantys, bet štai komunikacijos vadas Lukasz šypsojosi it atostogautų Ibizoje. O ir priėmė šiltai lyg savo viloje – nedažnai tokį svetingumą festivalyje aptiksi. Tiesa, sutemus sunkumų suvedinėjant atlikėjus ir juos norinčius pakalbinti žurnalistus (šių festivalyje daugiau nei 200, Lietuvos atstovų – tik vienas kitas. Na, trys?) iškilo ir jam. Bet, kadangi tai viso labo elektronikos festivalis, o ne atomo fizikos bandytojų suvažiavimas, viskas išsprendžiama pakeičiant planus ar net programą! Taip, keletas penktadienio artistų atskrido vėliau, nei turėjo – iš dalies dėl to namo parsivežėm ne visus planuotus interviu, bet muzikos pojūčio prasme toks pakoreguotas meniu man tiko net labiau.
Lenkijos atstovas didžiojoje festivalio scenoje – Marcin Czubala – labiau įkvėpė tolesniems penktadienio nuotykiams, nei šokdino čia ir dabar, gal todėl, kad klausytas „iš šono“, o ne tikrai gausioje, kaip aštuntai vakaro, minioje. Šaunuoliai festivalininkai, atskubėję užsiimti savaitgalio pozicijų ir nevertę nė vieno įžanginio atlikėjo jaustis nejaukiai!
Dešimtą Vyslos paplūdimys iš esmės jau virė. Persikėliau į antrą pagal stiprumą, o turiniu bene įdomiausią iš trijų (jei skaičiuosim ir „cigaretininkus“ – keturių) erdvę – „Circus“ palapinę. Rankų miškas, ošiantis nuo gilių Robag Wruhme padavimų – o, tak! Valandėlė su „Wighnomy Brothers“ ausimis ir širdimi išsitęsė iki begalybės ir įrodė, kad meilė per atstumą nebuvo klaida. Taip, liūdėjau, kai prieš pusantrų metų didžėjų dueto nariai vienas kitam pasakė „ne“, bet Robag ėmus aktyviai skleisti asmeninę produkciją liūdesys virto naujais atradimais. Šiemet išleisti miksas „Wuppdeckmischmampflow“ ir albumas „Thora Vukk“ jau drąsiai sėdi tarp metų kertinių, o minėtoji valanda ant smėlio atmintin įsirėš kaip viena vasaros įdomiausių. Tinkamai iš istorijos iškirpti perlai ir robagiškai-alchemiškai konstruojamas rytojus, stoiškai ir be mažiausios klaidos konstruojami miksai pusę dvyliktos leido pasijausti it penktą ryto, ir net negali pykti ant profesoriaus, kad interviu duoti jis tiesiog atsisakė. Gal net nebūčiau paklaususi nieko rišlaus. Svarbiausia, kad nauji gerbėjai jau rikiuojasi.
Užmečiau ausį į „Hybrid“ palapinę, bet Nu:Tone su vokaliste absoliučiai neįtikino. Atlikėjo skambesys vis dar afišuojamas kaip liquid drum‘n‘bass, o atmosfera, tvoskusi iš kolonėlių, buvo sausesnė nei sausainis. Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, kad lygiai taip pat nepradžiugino ir DJ Marky su Stamina – na, gal dešimties minučių įvertinti legendas ir per mažai, bet kai šalimais vyksta stebuklai, ar verta tą brangų festivalio laiką aukoti nusivylimams?
Trentemøller! Tai, kad jis į sceną kopia ne vienas, yra maždaug trejų metų senumo naujiena, o gandas, kad jau tuoj tuoj karavanas užsuks ir į Lietuvą man atrodo vis mažiau realus. Keliskart Roskilėje kaip solo atlikėjas įvertintas danų maestro šįkart pričiupo maždaug n+k kartų stipriau. Ir tai buvo vienas tų momentų (valandos trukmės), kai nenorėjau bendrauti su aplinkiniu pasauliu, kad tik nepraleisčiau kokio garso ar šviesos atspindžio.
Per solidarią didžiosios scenos minią nusiyriau į Marianų įdubą jos viduryje ir į save gėriau savo asmeninio filmo garso takelį, vėl ir vėl bloškusį į ekrane projektuotą baseiną ir Vyslos pakrantę apauginusį neegzistuojančia giria. Kalbant žemiškai, Trentemøller sugebėjo gyvą, pagarbių sėdimų vietų vertą koncertą sutapdinti su plačiajai visuomenei nepriimtinu ir gal net atgrasiu reivo pojūčiu. Apačioje – senas vaizdo įrašas iš Danijos, bet nuotaikai perteikti jis net labai tinka.
Pirmasis programos pakeitimas – Seth Troxler kol kas ilsisi, tuo tarpu į „Circus“ sceną kopia „Brandt Brauer Frick“, solidūs pavadinimu ir net įvaizdžiu (trys vyrai - trys ir kaklaraiščiai), šiemet garsiai suskambėję kokybės garanto „!K7“ pagalba. Klasikinių instrumentų gerbėjai festivalio scenoje tenkinosi elektroniniais būgnais, sintezatoriumi, korgu, efektais ir į visa tai nudelbtomis akimis, o mane toks komplektas pristatė tiesiai į pirmą šokėjų eilę. Dėl tokios muzikos verta rytais keltis iš lovos, dėl jos verta važiuoti 500 ar net 5000 kilometrų, dėl jos verta tikėti rytojumi. Ne veltui, oi ne veltui projekto albumas vadinasi „You Make Me Real“ – tik rašydama šias eilutes tokios išvados priėjau! Kažkur pasąmonėje šokant vis praskrisdavo senų senų geruolių „Kyoto Jazz Massive“ pavadinimas, bet „Brandt Brauer Frick“ yra 2011-ieji. Plačiau nei diskoteka ir geriau nei elektronika. Dar vienas geriausias „Audioriver“ pasirodymas, jau trečias iš eilės.
Penktadieniui liko ne tiek ir daug. Seth Troxler viską darė gerai ir sunkė iš festivalininkų ne tik prakaitą, visgi manau, kad tvankiame rūsyje, apribotame sienų ir stogo, jo tik iš pirmo žvilgsnio atmestina techno stoikė skambėtų daug geriau. Tam tikra prasme kažkas panašaus į „Instra:Mental“ nario setą „Tundroje“, gal ne taip „iš konteksto“. Kol Detroito rajono pažiba kuteno „The Sound of Violence“ vokalo iškarpa, su Loranu „Moralu“ Vaitkumi nusprendėme dar šiek tiek padirbėti.
Deja, planai keitėsi bent kelis kartus, ir kol sprendėme, ką daryti, sėkmingai praleidom „Modeselektor“. Kadangi naujo, vos prieš kelias dienas baigto, albumo vyrai festivaliuose kol kas netransliuoja, nesijaučiu praradusi kažko daugiau, nei linksmas DJ setas. Kiek žinau, vienu metu publika buvo brutaliai pasodinta ant smėlio, o selektoriai neapsiėjo be Machinedrum ir jo „Alarma“.
Dar vienas duetas, pakeitęs visom vaivorykštės spalvom šiuo metu žydinčios kompanijos „Monkeytown“ savininkus – laiko mašina iš 2007-ųjų atkeliavę „Supermayer“. Taip, „Save the World“ išleistas jau prieš ketverius metus, nors „Two of us“ septintą ryto skamba vis dar taip pat kietai. Michael Mayer yra talentingesnis didžėjus, nei Superpitcher, bet po vieną vyručiai gal šitaip netampytų ir taip iš laimės pakrikusių festivalininkų nervų? Liudininkai teigia, kad vieninteliai, norėję, kad šeštadienio rytą stotų tyla, buvo „Audioriver“ atstovai, ir nei didžėjai, nei šokėjai tokio išsišokimo liko nesupratę.
Rytas! Tradiciškai lietuviškajam „Audioriver“ potyriui miegoti tuo metu, kai pagrindinė festivalio teritorija uždaryta, vis tiek nelabai buvo kada. Dieninė programa tobulėja kartu su visu festivaliu, tiesa, po truputį. Centrinės Plocko aikštės fontaną vėl tvindė putos, picerijos „už kampo“ padavėjos vis dar nemokėjo angliškai (bet mes jau pramokom lenkiškai!), o reivobuso keleiviai didžėjai zlotus leido plokštelėms, kurių pardavimo taškų atsirado net du. „Red Bull Music Academy“ scenoje tuo tarpu laimę bandė tokie šių metų vinys, kaip „Battle For Middle You“, ir tai tikrai nevertė raukytis. O lietuviškai švediškai vokiškas Mario, Vidžio, Ernesto ir Lodemann „Changed“ įkvėpė net ant rankų atsistot.
„Red Bull Music Academy“, be viso kito, festivalininkams su kai kuriais artistais leido susipažinti ir artimiau. Mes rinkomės pokalbį su „Modeselektor“, ir nežinau, kas buvo juokingiau – ar wannabe reiverio lenkų žurnalisto klausimai, ar bet kokias padorumo ribas ištrinantys vokiečių atsakymai. Niekada, dėmesio, niekada nesiteiraukite atlikėjų, kaip jiems praėjo skrydis lėktuvu!
Dar buvo idėjų patikrinti festivalio kino programą (pavyzdžiui, „Speaking in Code“, vienas pagrindinių kurio herojų yra tas pats Robag Wruhme), bet pavargę kūneliai staiga pareikalavo poilsio, ir šis, susimokęs su Plocką visai nemaloniai užėmusiu lietumi, mano kojas ir rankas išjungė beveik iki vidurnakčio. Tai reiškia, kad pakirdau ir vieną nedaugelio kartų šiemet botais pasipuošiau Paul Kaklbrenner garbei. Vardan senų gerų.
Ne, gyvas filmavimo aikštelės į aukštumas užkelto atlikėjo pasirodymas nebuvo toks jau geras. Jis buvo statiškas, albumiškas, neimprovizuotas ir tik tiek įdomus, kad labai masyvus, o ir garso sentimentais papuoštas. Gražiai, imliai sušviestas ir puikiai (kaip ir likusi festivalio dalis – plojimai netaupantiems šiam reikalui) įgarsintas. Kadangi ekranai transliavo stambų Paul Kalkbrenner portretą, galima buvo neabejoti, kad įdomiau jam cigaretės, nei po kojomis ūžianti minia. Juk keista, kad net skambant „Icke Wieder“ kūriniams, bent jau mano grotuvo toli gražu nespėtiems nudrožti, kumščiai patys žinojo, kada imti mušti į taktą. Kur siurprizai?
Gal tik „Gebrünn Gebrünn“ sugrotas kiek labiau iš širdies. Trys seto pabaigos nepasirodė labai reikalingos, nes žiūrint į laikrodį buvo akivaizdu, kad laiko dar porai hitukų yra, ypač „Sky & Sand“. Šis, beje, netikėtai irgi sugebėjo nustebinti. Gal ne tiek, kiek tikrajam bisui išmestas „Aaron“. Žodžiu, trečiąkart prie Kalkbrenner uždėtas pliusas, bet garso įrašų studijoje sėdintis jis man patinka daug, daug labiau.
Dar šiek tiek minusus vasariškais pūkeliais dabinusio Gaiser ir iškart prie reikalo ėjusio Sven Väth. Legenda reikalavo deramos pagarbos, juolab kad, nepažeisdamas tradicijų, už pulto prisivedė krūvą draugelių. Smagu jiems – smagu ir reiveriams. Smėlis, kaip man penktadienį tvirtino lenkai, šokti visai netrukdo – kas čia per prasimanymas? „Exit“ erdvių bei kolonėlių (kad ir kur jos rudenį beiškiltų) vertas Sveno techno, house ir viskas, kas tarp jų, po kurio laiko visgi nulydėjo į poilsio zoną, bet tai tik mano asmeninė problema. Sako, skambėjo „Hungry For The Power“, o aš bandžiau prasibusti ir nueiti iki „Pan-Pot“, bet ir šio plano įvykdyti nebepavyko. Ak!
Paskutinis iš trijų „Audioriver“ etapų – kelionė namo. Ne per daug išbalansuota, neperlieta lenkiška degtine ir nepažymėta jokiais kelio incidentais, bet labai stipriai pra-skan-duo-ta! Šimtai lingvistinių naujadarų (Swastikman, ką manote?) ir netikėtos įžvalgos bei sąjungos, pirmadienį visus tradiciškai nuvysiančios į „Minimal Mondays“. Lietuvos reivo rinktinė tik stiprėja, tikėkimės, bus ir ketvirtoji, dar draugiškesnė bei turtingesnė išvyka. Nes panašumų turim daugiau, nei skirtumų, net ir su lenkais.
Likusi viena tuo tarpu klausau, klausau, klausau. „Brandt Brauer Frick“, Trentemøller, Robag Wruhme ir net „Wighnomy Brothers“. Ir niekaip nepamaišo vėl ir vėl atverčiamas „Sky&Sand“. Tiesa, rečiau nei „Battle For Middle You“. Mano ausys tikrai labai laimingos. Kojos – taip pat! Ir net bicepsai. Todėl drįstu manyti, kad šiemetinė garso upė man buvo iki šiol pati srauniausia.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS