IJO: „Kūryba – tai būdas būti ar nebūti pasaulinės netvarkos ir absurdo dalimi“
IJO. Vardas, atrodo, neatskiriamas nuo kalbų apie lietuvišką elektroniką. Ne vienas – beje, nesenstantis – jo kūrinys ar leidinys užsitikrinęs vietą skaitmeniniuose ar fiziniuose archyvuose. Jau senokai jis Lietuvoje – tik svečias, dažniausiai – festivalių sezonu. Jo leidykla „Blikmuzika“ vadinama net ne mini, o microlabel, bet turinio sukaupta daug.
Pamačiusi, kad šį šeštadienį jis gros „Soundboys.lt“ renginyje „Lofte“ ir netikėtai gavusi dovanų pirmąją IJO plokštelę (apie ją – vėliau) susimąsčiau, ką gi Audrius dabar veikia ir kaip jaučiasi. Ir štai – atviras, ramus posėdis apie muzikos vietą gyvenime.
Pradedam nuo IJO pseudonimo iššifravimo – Imaginary Jazz Orchestra. Ir kūrinio apie muziką.
Man atrodo, kad viešoje erdvėje kažkiek dangstai savo asmenybę. Ar tiki, kad už kūrėją turi kalbėti jo muzika?

Būdamas dėmesio centre jaučiuosi nejaukiai. Nemėgstu per daug dalintis asmeniniu gyvenimu su kitais. Net ir savo muziką man gėda publikuoti viešai. Kuriu ją sau pačiam, man tai yra savotiškas audioemocinis prisiminimų albumas ateičiai.
Smagu, kai kiti mano muziką įvertina teigiamai, bet ir neskauda širdies, jei kažkam tai atrodo visiškas niekalas. Kiekvienas turi savo požiūrį į gyvenimą ir visi tuos pačius dalykus interpretuoja savaip. Tuo man gyvenimas labai patinka. Muzika yra toks mielas ir subtilus prieskonis. Ji, kaip ir bet koks kitas menas, mane domina savo idėjomis. Už netipiškų idėjų dažnai slypi labai įdomios asmenybės.
Ar jau galutinai įleidai šaknis Anglijoje? Kaip suprantu, ne viskas tau ten patinka. Tai kodėl ten?
Anglija man yra viena iš gyvenimo stotelių. Neketinu čia likti amžinai.
Aplinkos ir gyvenimo sąlygų pakeitimas suteikia galimybių geriau save pažinti. O tai, manau, yra vienintelė svarbi pamoka, besitęsianti visą žmogaus gyvenimą. Būdamas stebėtoju matai, analizuoji ir pastebi tuos dalykus, kurie tavo sielai artimi, ir tuos, kurie neatneša jokios dvasinės naudos.
Gyvendamas ne savo žemėje, apsuptas ne savo kultūros, ne savo kalbos ir įpročių jautiesi svetimas. Manau, tai pažįstama beveik visiems, gyvenantiems svetur.
Jaučiuosi nutolęs nuo gimtinės ir, kaip bebūtų keista, su amžiumi stiprėja ryšys su namais. Ypač su Lietuvos gamta. Kad ir kokia graži bei įdomi ji kitur, niekru taip gerai ir pilnai nesijaučiu, kaip savo namų gamtoje. Taip pat jaučiu stiprėjantį norą būti lietuviško meno ir kultūros dalimi, tai man vis labiau įdomu.
Skaičiau „Facebook“, kad norėtum, jog Lietuva išstotų iš Europos Sąjungos. Kas sukelia tokias mintis? Ar daug joms vietos tavo galvoje, ar visgi ten valdo muzika?
Dalintis politiniais komentarais socialiniuose tinkluose – netinkamas reikalas, stengiuosi to nedaryti. Kartais tiesiog smagu sukelti kontroversiją. Muzika yra ne mintys, muzika yra emocijos, idėjos ir vibracinė energija.





Dar skaičiau, kad jautiesi senas... Ar visgi tai buvo tik vienintelis toks jausmas būtent rugsėjo pirmąją? Kaip manai, kas palaiko jaunystę žmogaus širdyje?
Jaučiuosi senas, kai atsiduriu tarp jaunų žmonių. Senas šiuo atveju reiškia patyręs, ragavęs ir matęs. Taip pat nesuprantu jaunų žmonių žodyno – hipster, swag... What the fuck is that?! Gal aš tiesiog kultūriškai atsilikęs? Haha...
Viskas priklauso nuo požiūriu, kuris ir formuoja gyvenimą bei jo kokybę. Ketinu gyventi bent šimtą metų, tad apie senatvę kalbėti dar labai anksti.
Muzika man yra meditacija. Kurdamas negalvoju apie nieką, būnu čia ir dabar. Ir idėjos, ateinančios bekuriant, yra tarsi ne iš šio lygmens, savotiskas transas, sakyčiau. Tokie dalykai pasenti neleidžia.


Kas tavo gyvenime užima pirmą vietą? Dėl ko mestum visa kita? O gal jau yra tekę mesti?
Pirmą vietą užima pats gyvenimas. Tiesą pasakius, be jo nebūčiau čia, tad viskas, kas jame vykta, yra vienodai svarbu. Patirtis, lygi savęs pažinimui, yra labiausiai vertinamas dalykas. Kūryba – tai būdas būti ar nebūti pasaulinės netvarkos ir absurdo dalimi. Kūryba – tikrasis vidinis pasaulis, verčiantis išorę matyti tokią, koks esi pats.
Į Lietuvą pastaruoju metu grįžti „Soundboys.lt“ kvietimu. Kaip užsimezgė jūsų draugystė?
Esu geras Braitone gyvenančių lietuvių bičiulis, jie čia organizuoja galingus vakarėlius „The Mine“ ir kartu su „Soundboys.lt“ pristatė ne vieną renginį Lietuvoje. Viename jų jau teko groti prieš Naujuosius, tuomet ir susipažinau su „Soundboys.lt“ komanda. Džiaugiuosi kvietimu atvažiuoti vėl, galiu dar tuo pačiu padėkoti jiems už vieną geriausių atlikėjo priėmimų, kokį tik esu patyręs.
Ar grojant Lietuvoje ateina senų pažįstamų ir gerbėjų, ar visgi matai tik atjaunėjusią šokėjų minią?



Sakyčiau, 50/50. Malonu, kad yra žmonių, mėgstančių tai, ką darau. Labai ačiū visiems už palaikymą!
Kaip su grojimais svetur? Ar visgi ten tiesiog atsidedi kūrybai?

Jų būna ir norėtųsi dar daugiau.Malonu bendradarbiauti su užsienio promoteriais, jie šiltai priima, lengvai bei profesionaliai bendradarbiauja.
Tavo leidykloje „Blikmuzik“ nėra nė vieno blogo leidinio – mano ausims. Dėl to gaila, kad pernai, atrodo, leidykla daugiau ilsėjosi, nei dirbo. O gal kaip tik dirbo paslapčia, kad šiemet būtų derlingi metai? Kaip ten yra?



Dėkui už gerą žodį. Kūryba atima tą laiką, kurį galėčiau skirti leiblui – vienam daryti viską yra labai sunku. Viską taip pat sulėtina finansų nebuvimas. Šiems metams esu suplanavęs seriją fizinių relyzų – tiek savo paties muzikos, tiek įdomių lietuvių. Tikiuosi, bus pakankamai laiko ir galimybių tuos planus įgyvendinti.
Ar daug skiri dėmesio lietuvių kūrėjams – na, visgi kai kuriuos ir išleidi – ar tai dažniau būna atsitiktiniai radiniai? Ne vienas tų radinių iš pajūrio, ar tai irgi sutapimas? Kame, manai, lietuvių elektronika galėtų patobulėti?


Kurdamas leiblą galvojau apie jį kaip apie savo paties muzikos publikavimui skirtą, bet matydamas įdomiai kuriančius tautiečius panorau išleisti ir jų muziką. Atsitiktinumas tai, kad dalis jų yra klaipėdiečiai.
Mane domina ne tik lietuviška elektronika, bet apskritai mūsiškių kuriama muzika. Kuo mažiau idėjų iš vakarų, tuo įdomiau klausytis. Norisi savitumo. Manau, „Blikmuzik“ šiais metais taps didesniu kolektyvu, tad įdomių atlikėjų paieškai bus galima skirti daugiau laiko.
Neseniai gavau dovanų pačią pirmą tavo plokštelę. 2007-ieji… Pasidalinęs Walkmanas šypsojosi, kad ten „beveik dar tik Squarepusheris“. Kaip regi savo, kaip kūrėjo, brandą? Ką iš savo skambesio ir technikos bėgant metams išmetei, ką priėmei?
„Squarepusheris“ buvo tik stadija, kuri praėjo. Buvau jaunesnis – pati ta energija! Tada mane domino ir tebedomina įvairi muzika, kurioje noriu save išbandyti, nes man maloni pati kūryba ir nuo-iki aprėpiančios idėjos.
Ilgai kurti tą patį sunku, nes greit išsisemiu. Skirtingoje muzikoje išsakomi skirtingi dalykai. Vienur emocijos, kitur – judesys, dar kitur – kontroliuojamas intelektualus triukšmas kurį, ko gero, supranta tik kiti muzikos kūrėjai.




Man atrodo, kad esi be proto produktyvus. Ar neklystu? Visada taip buvo?
Esu produktyvus, bet tikrai ne tiek, kiek anksčiau. Pats gyvenimas toks, kad, be muzikos, tenka rūpintis ir kitais dalykais, kurie mokantis ar studijuojant neturėjo didelės reikšmės. Be to, čia Anglijoje, laikas bėga kur kas greičiau ir jo niekada neužtenka.
Neseniai pasirodė tavo jungle relyzas. Niekaip nepabėgi iš džiunglių? Man atrodo, bent jau Lietuvoje vyksta šios muzikos revival’as. O gal ji niekur nebuvo dingusi? Kaip tau? 


Taip, kaip anksčiau, jungle manęs nebedomina. Geras jungle liko senas jungle. Kadangi pastaruoju metu šios muzikos nebeklausau, tai naujo gero ir neaptinku. Tai, ką tenka išgirsti, absoliučiai nepatinka.
Tam įtakos turi ir tai, kad esu Anglijoje. Gyvenimas čia kūrybine prasme daro visai kitokią įtaką, nei gyvenimas Lietuvoje.
Apskritai būti junglistu niekada nebuvo mano tikslas, tiesiog tai buvo muzika, kurią norėjosi groti per pasirodymus, nes tai – reivo skambesys. Reive groti džiazą būtų nepatogu. Gyvendamas Lietuvoje ir jausdamas jungle atgimimą turbūt jausčiausi kitaip. Aktyviau. Tiesiog, be jungle, norisi ir kitokios įdomios muzikos sukurti. Beje, kaip tik dabar klausau 20-ies metų senumo Dillinja.
Kokia dar muzika tau brangi, kaip klausytojui?
Klausytis tenka nedažnai, nes stengiuosi užsiimti kūryba. Kartais pereinu per vinilų ir kasečių kolekciją. Ir senų, ir naujų. Nuo – iki, išskirti kažką būtų sunku. Esu muzikos mylėtojas ir man patinka visa ji, turinti gražių emocijų, įdomių idėjų ar tiesiog verčianti maloniai jaustis, gal net šokti.
IJO
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS