Nidos dainos #1
Išdaviau Vilnių ir festivalius, atsikrausčiau pajūrin padirbėti „Neringa FM“. Ir jau per pirmą savo parą Nidoje:
• Suvokiau, kad autobuse, jau pasukusiame atgal į Vilnių, palikau piniginę;
• Įsitikinau, kad sprendimas vietoj dar dvejų šortų pasiimti odinę striukę buvo visai protingas;
• Pamačiau, kad 23:30 prie jūros dar visai šviesu;
• Supratau, kad vietinis „Faksas“ darbo dienomis yra visiškai tas pats, kas vilnietiškasis „Marsas“, kadaise įkvėpęs mane blogui „Moteris Marse“;
• Pamečiau tris žiebtuvėlius;
• Sužinojau, kad eilėje prie manikiūro teks laukti lygiai savaitę;
• Įveikiau keletą metų man niekaip mp3 eksportuoti nenorėjusį „Audacity“;
• Susitariau dėl susitikimo su Thomo Manno kultūros centro vadove;
• Paorganizavau būsimą kurorto madų aptarimą radijo eteryje su dviem Nidoje vasarojančiom fashionistom;
• Gavau dovanų saldainį nuo keturmečio Dovydo, kuriam visai nebuvo gaila, nes nusipirks dar, nes už iššluotą kiemą tėtis jam duoda du eurus. Vyresnis, septynmetis brolis tuo tarpu turi savo verslą – paplūdimyje renka ir pardavinėja akmenukus;
• Nugirdau, kaip 7 minutes į pamainą pavėlavusiai padavėjai šlapiais nuo jūros plaukais barmenas sakė nuo kito karto įvesiantis 30ct/min baudelę.
Ir dar nebuvau eteryje bei „Kaštone“, kur dirba mano šios vasaros kolegė Beatričė, šiemet nebuvusi „Sūpynėse“, bet vietoj to šokusi „Fusion“ Vokietijoje. Tai einu!
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS