Die Berliner Tagebücher
Antroji 2014-ų pusė man labiau derlinga darbais, nei kelionėmis (apskritai už Vilniaus ribų), tad keturios naktys Berlyne buvo oho, kokios išlauktos. Vykom į pramogų sostinę, kaip visuomet, su vienu konkrečiu tikslu. Ir, kaip visuomet, pasimatymas įvyko su kaupu.
Pernai pavasarį tikslas buvo Vidžio kompiliacijos „Silence Please!“ premjera „Salon zur Wilden Renate“. Šįkart keliai irgi muzikiniai – spalį išgirdusi naują „Perfume Genius“ albumą išėjau iš proto ir jau po poros dienų turėjau ne tik bilietą į Berlyną, bet ir į jo koncertą čia. Dar ir keletą draugų radau į kompaniją, nes albumas, kaip ir atlikėjas, tikrai vertas vieno kito kryžiaus žygio.
Bet „Perfume Genius“ buvo tik pirmadienį, lapkričio 17-ą. O mes nusileidom jau penktadienį!
Penktadienis, lapkričio 14-a.
Taip jau sutapo, kad per n kartų Berlyne niekaip nepasitaikė proga užeiti į „Berghain“ (ir dar „Tresor“ kažkaip ne) ir, pastaruoju metu sukilus tam beprotiškam hype’ui, jau maniau, kad ir neisiu. Nes, tipo, stovėt dvi – tris valandas, dar neįleis, laiko Berlyne ir taip mažai, gal gaila... Bet nežinau, ar „Venetian Snares“ penktadienio programoje, kurią pristatė mėgstami mano veikėjai „Leisure System“, ar bendras chebros nusiteikimas mane visgi paviliojo, ir nepadoriai anksti, lygiai vidurnaktį, jau stovėjom eilėj.
Joje užtrukom vos valandą ir, tiesa, paskutines keletą minučių buvo apėmęs nerimas, ar vilnietiška vėsa atitiks „Hugo Boss“ marškinėlių dizainerio supratimą apie berlynietiškąją. Bet atitiko.
Vos įžengusi į buvusią elektrinę supratau, kad nevertėjo tiek laiko laužytis, nes ir eilė, ir jausmas lyg turguje yra to verti. 14 € žmogui irgi.
Turbūt iš dalies dėl to, kad „Berghain“ negalima fotografuoti (iš tikrųjų labai gera nuostata, nes ir nereikia), buvau susidariusi kiek kitokį šios labiau iš lauko industrinės vietos vaizdinį. Na, taip, ten vis dar fabrikas, ne pliušo šventovė, bet viskas labai skoningai ir švariai minimalistiška. 18 metrų lubos – pakankamas aukštis paties įvariausio plauko mintims, o jų šokant su savim (ar su naktimi) tikrai kyla į valias.
Jokio trasho. Dar nėra segreguotų tualetų, veidrodžių ir langų, na, neskaitant „Panorama Bar“ vitriną. Pastaroji erdvė verta atskiro pasakojimo ir, turbūt, atskiros nakties. Keramikinės plytelės ir medinės grindys, tobulas garsas ir tobulas crowd’as. Robert Owens man buvo kiek per saldus, bet prieš jį grojęs „Ibadan Records“ (jų panoraminė naktis ir vyko) atstovas, vienas esminių Japonijos deeperių Katsuya – priceless! Toks rimtas ir tuo pačiu neįsipareigojęs.
Apylygiai trečią pradėjo „Venetian Snares“, ir tai buvo pirmas gyvas kanadiečio šou per porą metų. Šią vasarą jis išleido naują albumą „Planet Mu“, ir apskritai yra ne mažiau kreizi wow, nei bet kada. Manau, neįtikėtinai sėkmingai man sukrito kortos vienu ėjimu pamatyti ir jį, ir „Berghain“, ir neabejoju, kad kitokios, labiau sau įprastos, muzikinės tematikos naktyje pats klubas gal atrodytų kiek kitaip (Ir gal net būtų pilnesnis? Nors visko buvo daug ir taip). Bet geresnio ir labiau klubo aš vis tiek nesu mačiusi, tai – faktas. Turint omenyje, kad nuo vizito praėjo jau kokios penkios dienos, tai jau tikrai būčiau spėjusi atsigauti nuo momentinės euforijos.
Kai išėjom po breakcorinio drillinimo mankštos, eilė lauke buvo gal patrigubėjusi. Na, bet sako, kad tikrieji tikrieji reikalai iki galo čia užsiveda tik sekmadieniais. Populiaru ir tiesiai į lėktuvą, bet iki jo Berlyne dar tiek daug ką veikti, kad parą praleisti viename klube man kažkaip nepakeliui. O gal kitą kartą.
Šeštadienis, lapkričio 15-a.
Niekur neskubam ir nieko neforsuojam. Toks buvo visų dienų Berlyne moto. Tad šeštadienį aplankėm visiškai nebūtiną pamatyt, bet didelę ir gražią muzikos prekių parduotuvę „Just Music“, kur gali valandų valandas klaidžioti tarp trimitų, gitarų ir korgų. Ir „HHV.de“, kur striukės ir kedai vienoje patalpoje dera su vinilais. Šių selekcija gana akivaizdi, bet kokybiška. Gaila, kad tai, ko norėjau, turėjo tik sandėlyje, nes siuntimasis atima dalį džiaugsmo.
Beje, visai pamiršau pasidžiaugt, kad iki „Berghain“ penktadienį dar spėjom apsilankyti „Hardwax“, kuri man paliko turbūt labiausiai techno DJ recordshopo įspūdį. Aišku, šią parduotuvę dar reikia mokėt rast, nes iškaba gatvėje labai blanki, o po to dar tenka eiti per kiemą ir atsidurti tagų laiptinėje. Žiauriai gerai.
Žodžiu, po visų parduotuvių ir draugystės vizito į Wedding rajone esančią Erikos ir Liezhuvio „Panke“, vis dar vieną nedaugelio toje pusėje ir gyvenančią vis geriau, patraukėm atgal į Kreuzbergą, į klubą „Gretchen“.
Berlyne reziduojantis Genys ne kartą minėjo, kad „Gretchen“ pasižymi stipria programa, bet prastu (o gal silpnu, nes ir apie kaimynų skundus teko skaityti) garsu ir todėl neitin gausia publika. Atrodo, pastaruoju metu Gretutė nusprendė iš naktinės tapti labiau vakarine – į „Nightmares on Wax“ (aha!!!) koncertą atėjom lygiai 21:00 (bilietas prie durų – 24 €), o po keliolikos minučių pagyvenęs Leedso vaikis DJ Ease su savo kompanionais jau buvo scenoje. Apšvietimas mažai kam rūpėjo tąvakar, tai ir foto neturiu.
Taigi „Nightmares on Wax“, į kolektyvinę tūkstančių reiverių pasąmonę įsirėžęs tokiais pareiškimais, kaip „Les Nuits“ ar visas „Smokers Delight“ albumas (nors man asmeniškai artimiausias yra „In A Space Outta Sound“), švenčia savo muzikinės karjeros 25-metį, kurį visą praleido „Warp Records“ ir buvo antrasis artistas, su kuriuo jie pasirašė kontraktą. Žinoma, ta proga perleido ir visus savo –iausius (juos turi ir mūsiškiai Vinylshop.lt), o kad jo parakas nesensta, įrodė kad ir pernai pasirodęs albumas „Feelin‘ Good“. Ehei, „Be, I Do“ buvo bene geriausia koncerto dalis!
Aišku, DJ Ease vienas tokio jubiliejaus tai jau tikrai nešvęs. Todėl scenoje buvo ir būgnininkas, ir du puikūs, ryškūs, vokalistai, ir repavę, ir dainavę, ir šokį improvizavę. Progos kaltininkas nevengdavo su savo mikrofonu prie jų prisijungti kiekviena pasitaikiusia proga, nes, neslėpsiu, paties elektroninio live’o daug nebuvo, tereikėdavo paleisti gabalą.
Visos dvi valandos gerumo iš visų „Nightmares on Wax“ etapų (bisas buvo 5 gabalai), prakaito (nes buvo fakin sausakimša ir pusę koncerto galvojau, kaip gerai, kad apskritai tilpom įeiti) ir kitų kvapų, kurie Berlyne labai natūralūs. Jo, čia vis dar beveik visur rūkoma, ir, skirtingai nei pernai, manęs šįkart tai anaiptol neerzino. Neerzino nei ant kojų mindę spiečiaus kaimynai, nei niekas kitas. Buvo žiauriai gerai. Nes gi feel good, man! Auditorijos amžiaus vidurkis – kokie 35, manau, taip pat būtų ir Lietuvoje – tiesa, mačiau ir jaunesnių „Smokers Delight“ išpažinėjų, bet jie buvo tik prieskonis.
Sekmadienis, lapkričio 16-oji.
Man sekmadienis yra parodų, muziejų, kinų ir panašių reikalų diena. Tad, kai kelionės draugė užrodė muzikos instrumentų muziejų (Musikinstrumenten-Museum Berlin), lengvai pasitarę nusprendėm, kad geresnės išeities apniukusiai popietei nėra. Muziejus yra visai greta Potsdamer Platz, įdomiame pastate ir labai erdvus. Čia šviesu ir tylu, atrodo, neturėtų juk taip būti muzikos namuose. Bet tam yra ausinės su audiogidu, kuriame įrašyti įvairiais instrumentais atliekami įvairūs kūriniai.
Porą valandų pramaklinėjau klausydama tai mediniu pučiamųjų, tai vargonų, tai pianolų, tai dar visokių keistenybių, kurias mačiau ir girdėjau pirmąkart gyvenime. Buvo ir Bacho, ir Mocarto – netgi įrašyto į... fleitinį laikrodį. Gal kiek mažoka pasirodė šiuolaikinių instrumentų sekcija – vos pora sintezatorių. Beeeet ten yra mixturtrautonium’as, sukurtas Oscar Sala. Gal pažiūrėkit patys.
Kėgliai – irgi visai neprasta savaitės pabaigos pramoga. Vėl užsukom į Wedding, kur tarp daugiabučių namų, vieno jų pirmame aukšte, įsispraudęs geras rajono baras „Kugelbahn“. Viršuje – šiaip prirūkytas vintažas su plokštelėm, sofom ir vitrininiais langais, o rūsyje – ankšta koncertų salė juodai baltom grindim ir raudonom užuolaidom, kuri tikrai tvinpyksui gėdos nepadarytų. Už jos – DJ pultas, dar toliau, už stilklinės pertvaros – kėglių takeliai. Labai seni, kamuoliai čia net be skylių pirštams. Retro!
Pirmadienis, lapkričio 18-oji.
Paskutinė atostogų diena, kai nuotaika susimaišo su darbais. Nieko, buvo laiko ir recordshopams. „OYE“ yra vienoje gražiausių man Berlyno vietų, greta Kastanienalee, ir čia gali skęsti elektronikos debesyse, gilintis į siauriausias nišas ieškoti senienų ir gauti esmines naujienas. Pirmadienį perpiet čia pirkėjų netrūko – na, bent jau prisirinkusių, ką paklausyt. Galiausiai kažkaip net užgraužė sąžinė, ir išėjau.
Visai greta „OYE“ radom dar vieną įdomią senovinę vietą „Schallplatten & Bücher“. Čia prie patefono pasiklausymui paslaugiai padėta ir peleninė, o plokštelių gali rasti nuo vokiškos praėjusio šimtmečio pradžios poezijos iki Rytų Europos trasho ir retų Simon & Garfunkel egzempliorių. Nuo euro iki daug.
Pagaliau ir „Perfume Genius“ laikas. Anksčiau „Lido“ buvo kino teatras, ir ta aura, manau, idealiai tiko niujorkietiškiems (nors iš tiesų jis gyvena Sietle) Mike Hadreas pasažams.
„Perfume Genius“ atrodo ir skamba daug jauniau, nei yra iš tiesų – atlikėjui virš trisdešimt, bet jo muzika jaunatviškai įsiskaudinusi, atvira ir nesubraižyta cinizmo, užklumpančio pasitinkant ketvirtą dešimtmetį. Vos išgirdusi albumą „Too Bright“ savo naujienlaiškyje rašiau, kad norėčiau kvepalų genijų apsikabinti ir nueiti į jo koncertą. Pavyko abu dalykai, nes jį labai sujaudino faktas, kad mes dėl koncerto atvažiavom net iš kažkokios Lietuvos. Jį vis dar jaudina tokie dalykai. O dėl ko daugiau važiuoti, jei ne dėl tokių žmonių?
Koncertas pakėlė, išjungė ir sustabdė laiką. Nepatikėjau, kai Mike Hadreas pranešė su grupe (kuri labiau puošmena ir pridėtinė vertė, nei natūrali „Perfume Genius“ dalis – tai labai solo projektas) atliks dar dvi dainas, ir viskas... Aišku, buvo bisas, o po jo buvo daug tokių, kurie stovėjo prie scenos net įjungus šviesas. Ir visai neskubėjo į rūbinę...
Tai tiek dalykų per keturias dienas ir naktis (turint omeny, kad aną savaitę dar buvo ir Everlast bei „GusGus“), o dabar man tikrai labai reikia atostogų.
P.S. Bookmark’ams, jei kas ruošiasi keliauti netrukus. Dar šįkart Berlyne patiko tokios vietos, kaip vietnamiečiai be glutamato „Miss Saigon“, laike pastrigusi lenkų aludė „Mysliwska“ visai priešais „Lido“, eilėje verti laukti Mustafa kebabai greta „Gretchen“ ir netgi labai amerikoniška mūsų kanadiečio buto host’o parekomenduota burgerinė „The Bird“, nors „Drama Burger“ man vis tiek geriausi.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS