Agregatai didėja
Toli gražu ne visuomet pavyksta akis į akį įvertinti „Didžiųjų agregatų inžinierių“ pastarojo meto naktines pastangas. Bet kuriuo atveju jie man vieni gražiausių veikėjų savo garsine ir vaizdine išraiška, komunikacija, užtikrintumu ir įsigilinimu. Gal „gražus“ ir ne toks tinkamas žodis atšiaurokai inžinierių koncepcijai, bet panaudokim jį tarp eilučių.
Lyg atsitiktinai penktadienį, besiruošdama į inžinierių veiklos aptarimą „Kablyje“, radau dar 2009-ais komandos „On The Wave“ pristatyto renginio „Techno Rebels“ skrajutę, kurioje puikuojasi Jis – įspūdingų matmenų agregatas. Ir iliustracijos, ir naujosios komandos, kurios narys, kaip ir banginių, yra Split Pulse, pavadinimo autorius – tas pats Antanas Laukai. Tas retas ir pavydėtinas atvejis, kai darniai valdomi ir pieštukas, ir plunksna.
Tuomet dar buvo „The Lift“, kur užmezgiau artimesnį santykį su „Didžiųjų agregatų inžinieriais“. Labai patikdavo kartais tuštoki kiekiu, bet visuomet gausūs turiniu šokiai rūsyje su be nieko. Čia galėdavau ateiti ir viena, niekam nieko nereikėdavo aiškinti ar pasakoti, jei nenorėdavau. Bet tai seniau. Dabar mokslininkai puikiai jaučiasi „Kablyje“, kur, atrodo, įsikūrė ilgam. Atrodo, aukštos kultūros rūmų lubos iš tiesų suteikė šiam reikalui daugiau erdvės kvėpuoti.
Taigi penktadienis. Seniai ir taikliai anonsuotas, su išrankios leidyklos „Dement3d“ triskart išleistu projektu „Polar Inertia“. Atrodo, iš Prancūzijos.
Nesiankstinau, todėl S13 seto nenugirdau, bet kalendoriuje Justino vardas vis labiau mirga, tad manau, netrukus bus dar viena proga. Bet labai džiaugiuosi bent šiek tiek Inner užgriebusi. Negalėtum teigti, kad šis inžinerius nuotaiką kėlė ar publiką šildė. Jau greičiau vėdino ir vėsino, palikdamas vietos poliarinei gaivai. Beje, itin išmaniai ir įvairiai. Labai patiko, seniai buvau Vytautą girdėjusi ir norėčiau dažniau. Nuotaikos juodojoje salėje tvyrojo krematoriuminės, ir tai, be abejo, pliusas – gal ir perkeltinis.
Sunku tiksliai įvardinti „Polar Inertia“ – tai lyg ir kolektyvas, bet penktadienį regėjom vieną jo pasiuntinį, atstovą ar narį. Anonimiškumas čia vos vos dengia tvirtą, bet toli gražu ne siaurą požiūrį į elektroninę muziką, jos konstrukciją ir tekstūrą – talento visgi nei pragersi, nei paslėpsi.
Sklandžiai sudėlioti buvo įžanga, netikėtai užsupęs pikas ir – na, egoistiškai – kiek per greit atėjęs atlydis. Ir padrebėti, ir išeiti įkvėpti neįlelektrinto oro, ir pasiūbuoti buvo pakankamai daug priežasčių, ir visos savo laiku. Techniška, apskaičiuota? Neabejotinai. Bet kontaktas su publika irgi buvo akivaizdus, tiesa, ne tiesioginis, nes atlikėjas galvos nuo savo agregatų taip ir nepakėlė... Nors neabejoju, kad jam patiko. Kitaip nebūtų lietuviškai feisbuke dėkojęs. Ir čia ne tas kalibras, kad reikėtų kažkam padlaižiauti.

sega kaip turi segt #polarinertia #dai #didziujuagregatuinzinieriai @baras_kablys

A video posted by Daina Dubauskaitė (@dubauskaite) on

Kaip ir praėjusį penktadienį „Švytėjimuose“, malonu buvo įsilieti į darnią, žinančią, ko ir pas ką atėjo, minią. Įdirbis.
Dar kai kas pasižymėtino – „Polar Inertia“savo pasirodymą pradėjo lygiai, lygiai antrą. Ir baigė lygiai, lygiai trečią. Aukštoji matematika, turint omenyje subtilius naktinius niuansus, dažnai programą balansuojančius į kokias tik nori puses. Esu panašų tikslumą regėjusi tik „Sonar“, bet tai buvo labiau Dâm-Funk pozos reikalas – jis stoviniavo ant scenos ir sakė, kad dar dvi minutes negros, nes programoje pradžia nurodyta 18:25…
Kiek mažesnio intensyvumo gyvą projekto įrašą turi „Secret Thirteen“ – aš pirmadienio popietę jau pasivėdinau.
O „Didžiųjų agregatų inžinieriai“ žada vėl pavirpinti vasario 20-ąją – vadinasi, per „Sirius“.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS